Danutė Keršiūtė-Pečeliūnienė (85), pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvė.
Sulaukusi 85 metų birželio 14 d. anapilin iškeliavo Danutė Keršiūtė-Pečeliūnienė (gim. 1941 m.) – Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvė, Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiaus kavalierė, priklausiusi kartai, aktyviai besipriešinusiai sistemai laisvu žodžiu, informacijos sklaida ir drąsia pilietine laikysena. Tai LRT.lt patvirtino velionei artimas asmuo.
Jos veikla buvo susijusi su Lietuvos savilaida, pogrindine spauda ir disidentiniu judėjimu, kuris septintajame–devintajame XX a. dešimtmečiuose tapo viena svarbiausių neginkluotos rezistencijos formų.
D. Keršiūtė-Pečeliūnienė gimė 1941 m. birželio 7 d. Eišiškėse. 1962 m. Vilniuje baigė Kultūros ir švietimo technikumą ir įgijo bibliotekininkės specialybę. Dirbo bibliotekinį ir kultūrinį darbą, vėliau įvairiose įstaigose Vilniuje. Į savilaidos judėjimą ji įsitraukė 1969 m. Tuo metu Lietuvoje jau buvo susiformavęs pogrindinės spaudos tinklas, kuriame dalyvavo kunigai, mokslininkai, studentai, kultūros darbuotojai ir kiti režimo kritikai. D. Keršiūtė-Pečeliūnienė daugino bei platino draudžiamus leidinius, tarp jų „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, laikraštį „Aušra“, filosofų A. Maceinos, J. Girniaus ir kitų mąstytojų kūrinius, teikė informaciją nelegaliems leidiniams. Ši antisovietinė veikla neliko nepastebėta KGB – kratos ir konfiskacijos, bet kokios veiklos, asmeninių santykių ir namų sekimas buvo tapęs kasdienybės dalimi.
D. Keršiūtė-Pečeliūnienė kartu su Antanu Žilinsku ir Terese Birute Burauskaite prisidėjo prie pogrindinio leidinio „Perspektyvos“ rengimo. Šis leidinys buvo vienas intelektualiausių Lietuvos savilaidos leidinių, kuriame buvo publikuota žmogaus teisių, kultūros ir visuomenės analizė.
Ypatingą vietą jos gyvenime užėmė bendrystė su pedagogu, poetu ir disidentu Povilu Pečeliūnu. Nuo 1979 m. jie kartu rengė ir leido pogrindinį leidinį „Alma Mater“, kuriame buvo kritikuojama cenzūra, aptariama universitetų padėtis ir tautinės savimonės klausimai.
1979 m. pabaigoje KGB suėmus P. Pečeliūną, ji ne tik palaikė kalinamą sužadėtinį, bet ir siekė apginti jo teises, reikalavo teisinio jo atleidimo iš darbo aplinkybių įvertinimo. 1980 m. vykstant disidentų P. Pečeliūno, Gintauto Iešmanto ir doc. Vytauto Skuodžio teismui, D. Keršiūtė viešai demonstravo solidarumą su teisiamaisiais. Liudininkų prisiminimuose minima, kad ji teismo salėje išdalijo gėles kaltinamiesiems ir dėl to buvo sulaikyta bei nubausta administraciniu areštu. Šie įvykiai paskatino į patriotinę veiklą įsitraukti ir Povilo sūnėną Saulių Pečeliūną, vėliau tapusį Kovo 11-osios akto signataru.
1980 m. P. Pečeliūnui atliekant bausmę darbo stovykloje bendražygiams pavyko įteisinti santuoką.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, valstybė įvertino D. Keršiūtės-Pečeliūnienės indėlį į laisvės bylą. 1998 m. ji apdovanota Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi už nuopelnus Lietuvos pasipriešinimui sovietinei okupacijai.
Vertinant istoriškai, D. Keršiūtės-Pečeliūnienės veikla atspindi svarbią Lietuvos rezistencijos dalį – asmenybes, nedalyvavusius ginkluotoje kovoje, tačiau rizikavusius darbu, karjera, laisve ir asmeniniu gyvenimu su siekiu, išsaugoti necenzūruotą lietuvišką žodį, skleidė informacija apie žmogaus teisių pažeidimus ir palaikė nepriklausomos Lietuvos idėją.
Pareiškė užuojautą
Prezidentas Gitanas Nausėda pareiškė užuojautą dėl Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvės, disidentės D. Keršiūtės-Pečeliūnienės mirties.
„D. Keršiūtė-Pečeliūnienė savo gyvenimu ir veikla liudijo, kad laisvas, spausdintas žodis – galingesnis už nuožmiausią cenzūrą. Jos dėka Lietuvos žmones pasiekė daugelis antisovietinių leidinių, budinusių nepriklausomą mąstymą ir laisvės troškimą. Patyrusi daugelį areštų ir tardymų, ji mums visiems paliko neprilygstamą drąsos ir žmogiškojo orumo pavyzdį“, – pranešime cituojamas prezidentas.
Pranešama, kad atsisveikinimas su velione vyks birželio 17 d. nuo 10 val. M. Salabudos laidojimo namuose.
Po 14 val. mišių Danutė Pečeliūnienė bus lydima į kapines.