Jonas Jakštas (92 metų) poetas, radijo laidų vedėjas, „Poezijos pavasario“ laureatas

Kūrybinę padangę apniaukė dar viena netektis. 2023 m. spalio 3 d. mirė poetas, prozininkas, vertėjas Jonas Jakštas.

J. Jakštas gimė 1931 m. vasario 8 d. Bikūnuose, Utenos rajone. 1959 m. Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbą ir literatūrą.

Darbinė patirtis prasidėjo dar studijuojant universitete. 1954–1957 m. poetas dirbo korektoriumi laikraštyje „Tiesa“, vėliau penketą metų – literatūriniu darbuotoju žurnale „Švyturys“.

Nuo poetas beveik dešimtmečiui buvo atsidėjęs rašytojo darbui.

Vėliau, 1972–1990 m. Lietuvos televizijoje ir radijuje (LRT) dirbo Literatūros ir dramos redakcijos vyresniuoju redaktoriumi, 1990–1993 m. – vyriausiuoju redaktoriumi. 1994 m. rengė radijo laidą „Po lyros ženklu“.

Eilėraščius J. Jakštas pradėjo spausdinti 1953 m. Ankstyvojoje lyrikoje (rinkiniai „Žalsvieji žirginiai“ (1960), „Balti vidudieniai“ (1964)) vyrauja romantiškos intonacijos, poetizuojama kaimo žmogaus gyvenimas ir gamta. Vėlesnėje poezijoje (rinkiniai „Metų laiptais“ (1969), „Prisiminimai be datų“ (1974), „Vakaro pavojus“ (1980), „Neužmirškit atsigrįžti“ (1981), „Amžina pradžia“ (1982), „Vien tik pėdsakas“ (1984), „Akimirkų kriokliai“, „Tarp audros ir giedros“ (1992), „Judesiai, prisilietimai“ (2007), „Sugrįžimai“ (2010), „Iš paukščio sapnų“ (2012), „Tik vienas tu“ (2013), „Čia vienatvė žiemos“ (2014), „Ir mirksnis tęsiasi“ (2015), „Skersvėjai“ (2016), „Vėjų žmonės“ (2017), „Ar girdite?“ (2018), „Būna taip nedažnai“ (2019), „Užuominos“ (2020), poema „Sprogimas“ (1988)) siekiama įprasminti didžiąsias žmogaus būties vertybes – meilę tėvynei, motinai ir moteriai, draugystę ir ištikimybę.

Išleido parodijų rinkinį „Tarp mūzų ir mūsų“ (1985), poezijos rinktines „Septyni gyvenimai, septynios mirtys“ (2003), „Virš judančio vandens“ (2011), knygą „Meninio talento mįslė“ (kūrybos psichologija, 2017). Daug jo eilėraščių tapo dainomis.

J. Jakštas pelnė nemažai apdovanojimų, 1985 m. jis tapo „Poezijos pavasario“ laureatu, 1989 m. jam buvo įteiktas „Knygnešio“ diplomas, o 1989 m. – „Žydinčios vyšnios šakelės“ prizas už išleistos poemos „Sprogimas“ fragmentą „Ar tu dar alsuoji lietuviškas žodi?“

Priešpaskutinis ilgesys

Aš jūsų atspindžiuos ilgai savęs ieškojau.

O kregždės laigė tai ore, tai pažemiais.

Iš kur ugnis? Pasiutiškai jinai liepsnoja.

Nelaimes paukščiai praneša balsais kimiais.

Pažvelkite į šitų sumaiščių siautimą.

Bet lietūs įsiūbuoja žolę ir medžius.

Ne ranką prisiminsiu – jos prisilietimą.

Staiga – tyla. Tikriausiai ji visai išdžius.

O paukščiai – skrenda ir atsimuša į uolą.

Angliuotus plaukus debesis dar išklausys.

Lyg paukštis ant išdžiūvusios tylos parpuola

šio vakaro priešpaskutinis ilgesys.

::data::2023-10-03