Kęstutis Nastopka (84), literatūrologas, semiotikas, kritikas, vertėjas.

Liepos 23 d., eidamas 85-uosius metus, mirė literatūrologas, semiotikas, kritikas, vertėjas Kęstutis Nastopka. Šia liūdna žinia pasidalijo Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.

K. Nastopka gimė 1940 m. kovo 18-ąją dieną Kaune.

Mokėsi Biržų 2-ojoje vidurinėje mokykloje, 1962 m. baigė lituanistiką Vilniaus universitete. 1962–1965 m. stažavosi Rygos universitete. 1966–1972 m. buvo Lietuvių kalbos ir literatūros instituto jaunesnysis mokslinis bendradarbis. Nuo 1972 m. dirbo Vilniaus pedagoginio instituto Lituanistikos fakulteto dėstytoju, 1989–1991 m. Lietuvių ir užsienio literatūros katedros, 1991–1996 m. Visuotinės literatūros katedros vedėjas. 1986 m. filologijos mokslų daktaras. Nuo 1992 m. ir Vilniaus universiteto dėstytojas, 1998–2005 m. Literatūros teorijos (nuo 2002 m. Literatūros teorijos ir istorijos) katedros vedėjas, 2007–2008 m. A. J. Greimo semiotinių studijų centro vedėjas, šiuo metu – profesorius, emeritas. Lietuvos rašytojų sąjungos narys – nuo 1971 m.

Mokslinių darbų gausa

Studijoje „Poetinė lyrikos kalba“ (knygoje „Šiuolaikinės lietuvių literatūros bruožai“ 1969 m.) pateikiama individualiosios poetinės kalbos sistemos, apibūdinamos keliais kriterijais: įvaizdžių semantikos, kūrinio kompozicijos, metro, rimo, intonacijos. Įtvirtindamas lietuvių literatūros moksle ir kritikoje lingvistinės poetikos, struktūrinės, semiotinės analizės principus, priešinosi realistinei literatūros sampratai.

Tyrinėjo literatūrinius ryšius (veikalas „Lietuvių ir latvių literatūrų ryšiai“ 1971 m., apžvalginis veikalas „Lenkų romantizmas ir Baltijos literatūros“ 1973 m., su V. Kubiliumi, paskaitų konspektas „Tarybinių Pabaltijo tautų literatūros“ 1978). Mokėsi iš rusų formalistų, struktūralistų, nuo 8 dešimtmečio pradžios literatūros prasmę aiškino semiotikos sąvokomis. Monografijoje „Lietuvių eilėraščio poetika: XX amžius“ (1985 m., LSSR valstybinė premija 1986 m.) derindamas kompozicinius ir komunikacinius kriterijus išskyrė 5 pagrindinius eilėraščių tipus (dainiškąjį, polifoninį, meditacinį, pasakojamąjį ir oratorinį) kaip skirtingus prasmės kūrimo būdus. Išleido semiotinį veikalą „Reikšmių poetika“ (2002 m.), „Literatūros semiotika“ (2010 m.), sudarė semiotikos straipsnių rinktinę „Trys semiotikos“ (2012 m. ). „Lietuvių literatūros istorijos“ (rusų kalba 1977 m. , lietuvių kalba 2 t. 1979–82 m.) vienas autorių.

Parašė analitinių straipsnių apie lietuvių poeziją atnaujinusių poetų J. Vaičiūnaitės, J. Juškaičio, M. Martinaičio, S. Gedos, T. Venclovos, V. P. Bložės kūrybą (rinkinys Išsprūstanti prasmė 1991). Dar išleido semiotinių straipsnių ir literatūrinės eseistikos rinkinį Įsiklausymai (2020). Iš latvių kalbos išvertė U. Bērziņio poezijos, iš prancūzų kalbos – A. J. Greimo veikalą „Struktūrinė semantika“ (2006), mokslinių straipsnių.

Prezidentas Gitanas Nausėda pareiškė užuojautą dėl žymaus Lietuvos literatūrologo K. Nastopkos mirties.

„Netekome filologijos grando, pasaulinį pripažinimą pelniusios lietuviškosios semiotikos mokyklos plėtotojo, gilaus literatūros kūrinių suvokimo meno puoselėtojo. K. Nastopkos produktyvumas, atsidavimas literatūrai bei moksliniams tyrimams buvo išskirtinis šios garsios asmenybės bruožas. Esu tikras, jog K. Nastopkos mokslinis ir kūrybinis palikimas dar ilgai formuos literatūrologų bendruomenės viziją ir veiklos kryptis“, – sakė šalies vadovas.

2012 m. K. Nastopka tapo Lietuvos nacionalinės premijos laureatu, 2015 m. buvo apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi.

::alfa::Netekome žymaus literatūrologo, semiotiko, vertėjo Kęstučio Nastopkos