Marija Birutė Alseikaitė-Gimbutienė (73 metų) archeologė, antropologė, archeomitologijos pradininkė

1994 m. vasario 2 d. Los Andžele po sunkios ligos mirė mokslininkė, archeologė, antropologė, archeomitologijos pradininkė Marija Birutė Alseikaitė-Gimbutienė.

M. B. Alseikaitė-Gimbutienė gimė 1921 m. sausio 23 d. Vilniuje. Tėvai lietuviai inteligentai domėjosi lietuvių tautosaka, menais, namuose dažnai svečiavosi Vilhelmas Storosta (slap. Vydūnas), Juozas Tumas-Vaižgantas, Jonas Basanavičius ir kiti žymūs to meto muzikai, rašytojai.

Pradėjusi mokslus Vilniuje Vytauto Didžiojo gimnazijoje, M. B. Alseikaitė-Gimbutienė 1931 m. persikėlė gyventi į laikinąją sostinę Kauną. Mokėsi Kauno „Aušros“ gimnazijoje ir ją baigė 1938 m. Tais pačiais metais pradėjo lingvistikos studijas Vytauto Didžiojo universiteto Humanitariniame fakultete.

Nuo 1936 m. dalyvavo archeologiniuose tyrimuose Lietuvoje, 1938–1939 m. – priešistorinių kapinynų kasinėjimo darbuose Kaune. Lietuvai atgavus Vilnių, išvyko studijuoti archeologiją Vilniaus universitete, mokėsi pas kalbininką Antaną Salį, archeologą Joną Puziną. 1941 m. ištekėjo už architektūros istoriko Jurgio Gimbuto. 1942 m. apsigynusi diplominį darbą „Lietuvių laidosena geležies amžiuje“, įgijo Menų magistro laipsnį. Tais pačiais metais gimė ir pirmoji dukra Danutė. 1944 m. šeima pasitraukė iš Lietuvos.

1946 m. M. B. Alseikaitė-Gimbutienė jau vokiečių kalba Tiubingeno universitete apgynė disertaciją „Laidosena Lietuvoje priešistoriniais laikais“ ir gavo filosofijos mokslų daktaro laipsnį. Po metų Vokietijoje gimė ir antroji duktė Živilė.

1949 m. šeima išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, įsikūrė Bostone. 1950–1956 m. M.B.Alseikaitė-Gimbutienė dirbo Harvardo universitete – vertė Rytų Europos archeologinius tekstus, dėstė Antropologijos departamente, tapo Harvardo muziejaus bendradarbe. 1954 m. Bostone pagimdė trečią dukterį Rasą Juliją. 1956 m. pasirodė jos knyga „Rytų Europos proistorė“, 1958 m. – studija „Senovinė simbolika lietuvių liaudies mene“, 1963 m. knyga „Baltai“ ir kt. Gavusi paramą, Marija Birutė Alseikaitė-Gimbutienė atliko archeologinius tyrimus ir Balkanų šalyse, Italijoje, Graikijoje. Pagrindinius darbus publikavo 1946–1971 m.

1963 m. M.B.Alseikaitė-Gimbutienė kartu su dukromis Živile bei Rasa išvyko į Kaliforniją. Įsikūrė Los Andželo apylinkėse, Topangoje. Nuo 1964 m. M.B.Alseikaitė-Gimbutienė – Kalifornijos Los Andželo universiteto (UCLA) Europos archeologijos ir indoeuropietiškųjų studijų profesorė, nuo 1965 m. – Senojo Pasaulio archeologijos skyriaus kuratorė. Jos namai Topangoje tapo „Santaros – Šviesos“ federacijos užuovėja, kuriuose svečiavosi lietuviai išeiviai, iš Lietuvos atvykę giminės, bičiuliai, kolegos mokslininkai, menininkai ir kt.

Su mama M.B.Alseikaitė-Gimbutienė pasimatė 1960 m. Maskvoje. 1968 m. lankėsi Lietuvoje – skaitė paskaitą Dailininkų sąjungoje. 1981 m. bei 1988 m. paskaitose dalinosi įžvalgomis apie paleolito ir neolito kultūrų Deivę. Lietuviškai profesorės knyga apie baltus pasirodė tik 1985 m.

Už knygą „Deivės civilizacija: Senosios Europos pasaulis“ (The Civilization of the Goddess: The World of Old Europe, 1991), 1993 m. M.B.Alseikaitei-Gimbutienei paskirta JAV Enisfildo – Vulfo (Anisfield-Wolf) premija. 1993 m. sausio 27 d. jai suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaro vardas.

2003 m. pasirodė filmas apie M.B.Alseikaitę-Gimbutienę „Signs Out of time“. Filme nagrinėjamos profesorės teorijos, jų įtaka akademinei bendruomenei, feminizmo vystymuisi ir kt.

Už knygą „Deivės civilizacija: Senosios Europos pasaulis“ (The Civilization of the Goddess: The World of Old Europe, 1991), 1993 m. profesorei paskirta JAV Enisfildo – Vulfo (Anisfield-Wolf) premija. 1993 m. sausio 27 d. M.B.Alseikaitei-Gimbutienei suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaro vardas.