Mauro Morandi (85), Budelli salos Viduržemio jūroje prižiūrėtojas.

Sausio 3 d. mirė mažytės rožinio smėlio salos Viduržemio jūroje prižiūrėtojas Mauro Morandi. Daugiau nei 30 metų jis gyveno kaip atsiskyrėlis ir išgarsėjo visame pasaulyje.

Tapo žinoma, kad sulaukęs 85 metų Italijoje mirė „rožiniu paplūdimiu“ garsėjančios Budelli salos Viduržemio jūroje prižiūrėtojas M. Morandi. Buvęs kūno kultūros mokytojas saloje atsidūrė beveik atsitiktinai ir joje vienas gyveno 32 metus. Už tai jis buvo pramintas Robinzonu Kruzu, o jo kova prieš iškeldinimą iš salos išgarsino jį visame pasaulyje. Apie tai praneša leidinys „Meduza“.

Budelli yra nedidelė sala (kiek daugiau nei pusantro kvadratinio kilometro ploto) La Maddalena salyne prie Sardinijos krantų. Ji garsėja savo paplūdimiu, kurio smėlis turi rausvą atspalvį. Tai paaiškinama tuo, kad vandenyje yra vienaląsčių organizmų Miniacina miniacea, kurie susikuria rausvus kalkingus apvalkalus. Kai toks organizmas žūva, bangos išplauna jo kiautą į krantą.

Rožinių paplūdimių galima rasti ir kitose Viduržemio jūros salose, tačiau Budelli paplūdimys atrodo vienas labiausiai atpažįstamų. Dar ir todėl, kad ten buvo nufilmuotos kai kurios „Raudonosios dykumos“, pirmojo spalvoto italų kino klasiko Michelangelo Antonioni filmo, scenos. Šis filmas pasirodė 1964 m. ir laimėjo „Auksinį liūtą“ – pagrindinį Venecijos kino festivalio prizą.

M. Morandi pirmą kartą apsilankė Budelli saloje 1989 m., kai jam buvo 50 metų. M. Morandi gimė Modenos mieste šiaurės Italijoje, buvo vedęs, augino dukras ir dirbo mokyklos kūno kultūros mokytoju. Jis sakė, kad visada buvo „nepatogaus charakterio“ ir „šiek tiek maištininkas“. 1960-aisiais M. Morandi dalyvavo politiniuose protestuose, bet devintojo dešimtmečio pabaigoje jam „pabodo vartotojiškumas ir politinė padėtis Italijoje“.

Perskaitęs Jonathano Livingstono „Žuvėdrą“, M. Morandi pirmiausia ėmė buriuoti, o 1989-aisiais nusprendė įgyvendinti savo svajonę: su draugais nusipirko didelį katamaraną, kad galėtų plaukti į Polineziją. M. Morandi įsiskolino, kad nusipirktų katamaraną, tačiau šis buvo naudotas ir, vos prasidėjus ekspedicijai, sugedo. Draugai išmetė inkarą La Maddalena archipelage. Jie išgirdo, kad ten yra daug turistų ir norėjo užsidirbti remontui ir likusiai kelionės daliai.

Pamatęs Budelli salą, Morandi susitiko su prižiūrėtoju ir sužinojo, kad vos po dviejų dienų tas ketina palikti salą: žmona vasarą nebeatlaikė gausybės turistų, o žiemą – visiškos vienatvės. M. Morandi pasisiūlė tapti naujuoju salos prižiūrėtoju: „Pamačiau šią krištolo skaidrumo jūrą, rausvą paplūdimį ir koralus, tokius, kokius įsivaizdavau Ramiajame vandenyne, ir kreipiausi dėl pakeitimo“.

Tuo metu Budelli priklausė italų ir šveicarų bendrovei „Nuova Gallura“, kuri norėjo jį paversti kurortu, tačiau leidimo statyti taip ir negavo. Vėliau „Nuova Gallura“ bankrutavo, o 2013 m. Australijos Sandraugos banko vadovas Michaelas Hartas nusprendė salą nusipirkti už tris milijonus eurų. Jis pažadėjo „neliesti akmens“, tačiau sandoris vis tiek kėlė abejonių. Dėl to 2016 m. Budelli tapo La Maddalena archipelago nacionalinio parko nuosavybe.

Kol teismai dėl Budelli tęsėsi (o jų buvo daug), M. Morandi toliau dirbo salos prižiūrėtoju. Jis gyveno buvusioje Antrojo pasaulinio karo radijo stotyje, kurią jo pirmtakas pavertė būstu. Jis miegojo ant sulankstomos lovos, naudojo elektrą iš generatoriaus, o kambarį šildė malkomis. Maisto jam atveždavo iš kaimyninės salos. Laisvalaikiu M. Morandi gamino baldus iš nukritusių šakų, skaitė ir rašė (išleido dvi knygas). Jam kompaniją palaikė penkios katės ir trys vištos. Retkarčiais jis vykdavo į Modeną aplankyti jau suaugusių dukrų (su žmona buvo išsiskyrę).

M. Morandi rūpinosi, kad Budelli saloje nekiltų gaisrų, išvalė takus nuo išdžiūvusių šakų, išvijo turistus nuo „rožinio paplūdimio" ir pasirūpino, kad jie neišsineštų smėlio (iki 1999 m. paplūdimį buvo galima aplankyti tik dieną, vėliau prieiga prie jo buvo visiškai uždaryta – o dabar visiems, kurie ten pasirodys, grės bauda).

Prižiūrėtojas prisipažino, kad iš pradžių visiškai nenorėjo matyti turistų, tačiau bėgant metams sušvelnėjo: „Norėjau su pasauliu pasidalinti tuo, ką laikau viena didžiausių gamtos grožybių. Kaip ir Dostojevskis, manau, kad tik grožis gali išgelbėti pasaulį nuo sunaikinimo, kurį sėja žmogus".

Jis pradėjo susipažinti su turistais, kurie sustodavo prie Budelli per ekskursijas laivais po La Maddalena archipelagą. M. Morandi skaičiuoja, kad per metus jis bendraudavo su maždaug tūkstančiu turistų, pasakodamas jiems apie trapią salos ekosistemą ir linksmindamas savo gyvenimo istorijomis. Kai Budelli salą pasiekė belaidis internetas, M. Morandi pradėjo skelbti salos nuotraukas internete. Jo „Instagram" paskyra turi beveik 70 tūkst. sekėjų, o jo nuotraukos „Google" žemėlapiuose buvo peržiūrėtos šimtus tūkstančių kartų. Laikui bėgant salos prižiūrėtojas tapo tokia pat turistų traukos vieta, kaip ir pati sala.

Tuo tarpu M. Morandi kadencija Budelli saloje ėjo į pabaigą. Nuo 2016 m., kai sala tapo La Maddalena nacionalinio parko nuosavybe, prižiūrėtoją buvo bandoma iškeldinti. Parko pareigūnai tvirtino, kad jo trobelėje nesaugu gyventi ir kad jis per senas gyventi saloje vienas. M. Morandi protestavo ir 2016 m. sugebėjo atidėti savo iškeldinimą dėl internetinės peticijos, kuri surinko 18 tūkst. parašų ir sulaukė viso pasaulio žiniasklaidos dėmesio.

Tačiau 2021 m. M. Morandi buvo iškeldintas. Prižiūrėtojas ir pasisiūlė ten likti nemokamai. Tiesą sakant, didžiąją dalį laiko, praleisto Budelli saloje, jis jau negaudavo jokio atlygio,. Jis gyveno iš kūno kultūros mokytojo pensijos. Atsisveikindamas su savo „Facebook" sekėjais M. Morandi parašė, kad jį „viskas užkniso". Pokalbyje su žurnalistais prižiūrėtojas pridūrė, kad jam 82 metai, jis serga cukriniu diabetu, kasdieniai nepatogumai jam darosi vis sunkesni, o praėjusi žiema saloje jam buvo ypač sunki.

Po 32 metų praleistų Budelli saloje, prižiūrėtojas persikėlė į La Maddaleną, pagrindinę to paties pavadinimo salyno salą. Jis įsikūrė prie jūros ir kalbėjo, kaip gera vėl miegoti lovoje, sočiai pavalgyti ir kasdien bendrauti su žmonėmis. „Aš nerimavau, kad vietiniai manęs nepriims šiltai. Džiaugiuosi, kad manęs nekenčia ne visi – tik tie, kurie pavydėjo man gyvenimo Budelli. „Daugelis žmonių mane myli", – sakė buvęs prižiūrėtojas.

Po M. Morandi mirties jo draugai pažadėjo išbarstyti jo pelenus jūroje. Būtent to Budelli legenda ir norėjo.