Philippe'as de Gaulle'is (102), vyriausias Prancūzijos vadovo generolo Charleso de Gaulle'io sūnus.

Kovo 13-osios naktį mirė admirolas Philippe'as de Gaulle'is, vyriausias istorinio Prancūzijos vadovo generolo Charleso de Gaulle'io sūnus. Jam buvo 102 metai. Apie mirtį pranešė agentūra „Agence France-Presse“.

Anot AFP, Ph. de Gaulle'is „mirė naktį iš antradienio į trečiadienį Nacionaliniame neįgaliųjų institute, kuriame gyveno pastaruosius dvejus metus“.

Kaip rašo „Le Monde“, nepaisant iškilios karinio jūrų laivyno admirolo karjeros, ką tik miręs Ph. de Gaulle'is didžiąją savo gyvenimo dalį gyveno savo tėvo šešėlyje.

Anot „Le Monde“, gimti Pasipriešinimo lyderio ir Prancūzijos prezidento Ch. de Gaulle'io šeimoje Ph. de Gaulle'iui buvo ir sėkmė, ir nelaimė. Narsusis jaunasis karys Philippe'as per Antrąjį pasaulinį karą padarė sėkmingą karjerą Prancūzijos laivyne, tačiau nuolatinis jo lyginimas su tėvu neišvengiamai sumažino jo pasiekimus. Tapęs savotiška savo šlovingų protėvių auka, jis vėliau atkeršijo, parašęs bestselerį „De Gaulle mon père“ („Mano tėvas De Gaulle'is“). Tai labai asmeniška didžiojo žmogaus istorija, kuri sužavėjo plačiąją visuomenę, bet supykdė istorikus ir artimuosius.

Dalyvavo daugelyje karų ir kovų

Admirolas Ph. de Gaulle'is gimė Paryžiuje 1921 m. gruodžio 28 d. Jis buvo Yvonne Vendroux ir tuometinio kapitono Ch. de Gaulle'io, kuris buvo sužeistas 1916 m. Verdeno mūšyje ir dėstė specialiojoje Saint-Cyr karo mokykloje, vaikas.

Nuo pat gimimo Philippe'o gyvenimas buvo stebimas tarsi pro didinamąjį stiklą. Kai 1940 m. birželio 19 d., lydimas mamos ir dviejų seserų, jis išsilaipino Anglijos pakrantėje, tikėdamasis rasti tėvą, kurio buvimo vieta jiems nebuvo žinoma, tik perskaitęs vietos laikraštį sužinojo, kad prancūzų brigados generolas Ch. de Gaulle'is prieš dieną per BBC paskelbė raginimą priešintis okupantui. Philippe'ui buvo 18 metų. Jis buvo jaunas, lieknas vyras, kuriam nepavyko įtikinti savo tėvo leisti jam įstoti į išsvajotą Paryžiaus Stanislaso koledžo jūrų akademiją. Ch. de Gaulle'is mieliau būtų matęs jį siekiantį diplomatinės karjeros, nes „vargu ar vienai šeimai privalumas turėti per daug karių“.

Prancūzijos pajėgų karinio jūrų laivyno akademijos studentas Philippe'as karo metu dalyvavo daugelyje kovų. Jis dalyvavo Portsmuto oro gynyboje, o vėliau – daugelyje operacijų Lamanšo sąsiauryje ir Atlanto vandenyne. 1944 m. rugpjūčio 1 d. jis su Leclerc divizijos vyrais išsilaipino Jutos paplūdimyje Šiaurės vakarų Prancūzijoje, kur buvo įdarbintas jūreiviu. 2-oji šarvuotoji divizija nuskubėjo į Paryžių, kur rugpjūčio 25 d. Ph. de Gaulle'iui buvo įsakyta derėtis dėl vokiečių karių, įsitvirtinusių Burbono rūmuose, Nacionalinės Asamblėjos būstinėje, pasidavimo. Šią misiją jis atliko ramiai ir be šaudymo.

Pasibaigus Elzaso kampanijai ir atkūrus taiką, Ph. de Gaulle'is tapo lėktuvnešių pilotu. Jis dalyvavo Indokinijos ir Alžyro karuose, vadovavo kelioms oro ir jūrų komandoms, įskaitant Atlanto eskadrą.

Karinę karjerą jis baigė 1982 m., būdamas karinio jūrų laivyno generaliniu inspektoriumi admirolu.

Liko be aukštesnio laipsnio

Philippe'as buvo apdovanotas Croix de Guerre ir Garbės legiono Didžiuoju kryžiumi, bet nebuvo suteiktas aukštesnis laipsnis.

Ph. de Gaulle'į erzino tai, kad daugelis galvojo, jog jis už savo karjerą turi būti dėkingas tėvui. Jacques'as Foccartas, artimas Ch. de Gaulle'io patarėjas, pasakojo, kad Philippe'as aplankė jį kitą dieną po tėvo mirties ir pasiskundė, kad yra tik kapitonas: „Norėdamas mane tuo įtikinti, jis minėjo Stalino sūnaus, kuris būdamas 27 metų paaukštintas iki generolo, ir Eizenhauerio sūnaus, kuris taip pat buvo generolas, pavyzdžius.“

J. Foccartas prasitarė apie šį vizitą prezidentui Georgesui Pompidou, kuris pasistengė, kad „istorinė klaida“ būtų ištaisyta.

Taip Philippe'as 1971 m. rugsėjį tapo admirolu. Kaip atlygį už tą pačią skolą prezidentas Jacques'as Chiracas vėliau paskyrė jį Paryžiaus senatoriumi.

Vyriausias, bet ne itin mylimas

Philippe'as buvo vyriausias Prancūzijos prezidento sūnus, bet ne pats mėgstamiausias. Ch. de Gaulle'io švelnumas pirmiausia buvo nukreiptas į jo dukrą Anne, kuri sirgo Dauno sindromu ir mirė sulaukusi 20-ies metų. O šeimos rate Philippe'as turėjo skaitytis su armijos štabo viršininku ir garbės legiono didžiuoju kancleriu Alainu de Boissieu, kuris buvo jo sesers Elisabeth vyras.

Kai 1970 m. mirė jo tėvas, Philippe'as paveldėjo šeimos dvarą La Boisserie Colombey-les-Deux-Eglises mieste, taip pat tapo neturtinių teisių, susijusių su generolo darbais, atsiminimais, įvaizdžiu, raštais ir archyvais, paveldėtoju. Jis pasinaudojo naujai įgyta laisve ir paviešino pikantišką laišką, kurame tėvas išreiškė viltį, kad atėjus laikui sūnus prisiims „atsakomybę vadovauti Prancūzijai“.

Pagerbiant velionį, tūkstančiai gatvių ir mokyklų po jo mirties buvo pavadintos Charleso de Gaulle'io vardu. 1990 m. Philippe'as buvo kviečiamas beveik kasdien savo buvimu pagerbti mokyklos atidarymą, ceremoniją ar simpoziumą. Juolab kad bėgant metams jo panašumas į generolą darėsi stulbinantis: tas pats gotikinis ūgis, ta pati nosis, ta pati išraiška ir ta pati užuomina į ūsus ir nukarusius akių vokus.

Po 80-ies tapo Prancūzijos nacionaline vertybe

Sūnus paskelbė tėvo laiškus, užrašus ir knygeles, viską sudėjęs į trylika tomų, kuriuos pavadino „Laiškais, užrašais ir sąsiuviniais“, išleido nuotraukų albumą iš šeimos archyvo „De Gaulle“. Galiausiai atėjo laikas jo paties atsiminimams.

Buvo išleisti du tomai „Pagalbinių prisiminimų“, kurie liko beveik nepastebėti. Tačiau juose buvo gausu informacijos ir tuo metu neskelbtų anekdotų, kurie buvo pakartotinai panaudoti garsiausiam Ph. de Gaulle'io dvitomiui „De Gaulle mon père“ („Mano tėvas De Golis“).

Kaip rašo „Le Monde“, iš pradžių ir šie atsiminimai neturėjo pasisekimo, tačiau po interviu su žurnalistu Micheliu Tauriaku jie sulaukė didžiulės sėkmės. Pasak leidėjų, iš viso buvo parduota jų 800 tūkst. egzempliorių. Po šio triumfo 2006 m. jis išleido naują nuotraukų albumą „Mon père en images“ („Mano tėvas nuotraukose“).

Dėl šių knygų ir neįtikėtino panašumo į savo garsųjį tėvą Philippe'as tapo tikra įžymybe. Sulaukęs daugiau nei 80 metų, jis nuolat dalyvaudavo radijo ir televizijos laidose, jį kalbino garsiausi Prancūzijos žurnalistai.

::alfa::Anapilin iškeliavo istorinė asmenybė – generolo Charleso de Gaulle'io sūnus