Rebecca Horn (80), viena garsiausių šiuolaikinių Vokietijos menininkių.

Rugsėjo 6 d., sulaukusi 80-ies, mirė viena garsiausių Vokietijos menininkių Rebecca Horn. Ji geriausiai žinoma dėl savo instaliacijų meno, filmų režisūros ir kūno modifikacijų, tokių kaip „Vienaragis“. Gyvendama Paryžiuje ir Berlyne ji dirbo kino, skulptūros ir performanso srityse, režisavo filmus „Der Eintänzer“ (1978), „La ferdinanda: Sonate für eine Medici-Villa“ (1982) ir „Busters Bedroom“ (1990).

R. Horn garsėjo tuo, kad kūrė mašinas, primenančias gyvas būtybes ir savo „kūno skulptūromis“ – pasirodymo kostiumais, kurie radikaliai keitė juos dėvėjusių žmonių proporcijas ir judesius.

R. Horn buvo viena svarbiausių mūsų laikų vokiečių menininkių: ji yra tokio paties masto figūra kaip, pavyzdžiui, Anselmas Kieferis, Gerhardtas Richteris ar Georgas Baselitzas. Ji dalyvavo svarbiausiose Vakarų parodose – Venecijos bienalėje ir „Documenta“ Kaselyje, Vokietijoje. Jos retrospektyvos vyko garsiausiose tarptautinėse galerijose – Saliamono Guggenheimo muziejuje Niujorke ir Londono galerijoje Tate.

Aštuntajame dešimtmetyje, savo karjeros pradžioje, menininkė buvo fotografuojama su pačios kurtais vėduoklės formos sparnais: tai buvo laikotarpis, kai R. Horn domėjosi žmogaus kūno modifikacijomis – ji pati tokius projektus vadino „kūno skulptūromis“.

Devintajame dešimtmetyje ji pradėjo kurti mašinas, kurios atrodė kaip paukščiai ir angelai. Vėlesniuose darbuose atsirado mechaniniai drugeliai. Plunksnos taip pat primena polėkį – viena mėgstamiausių menininkės medžiagų, kurią ji siejo su jausmingumu. Atrodo, kad jos didelio masto instaliacijose skraido objektai – „Pragaro“ lovos ir „Bevardžio bokšto“ laiptai.

Kitas vaizdas, susijęs su perėjimu į kitą erdvę ir svarbus R. Horn, buvo veidrodis. Pavyzdžiui, 2000 m., jau patyrusi ir pripažinta menininkė sukūrė instaliaciją „Grožis“ Avinjono Popiežių rūmams. Erdvė buvo viduramžių virtuvė su monumentaliu kaminu. Vienas iš instaliacijos elementų buvo didelis veidrodinis staliukas: dūmtraukis tarsi apvirto, pavirto giliu šuliniu.

Verta prisiminti ir jos ankstyvuosius darbus – tas pačias „kūniškas skulptūras“. Garsiausias iš jų – 1970 m. sukurtas „Vienaragis“ – projektas, kuris tarsi išaugo iš žodžių žaismo: menininkės pavardė vokiškai reiškia „ragas“.

R. Horn tuomet buvo 26 metai, ji gyveno Vakarų Vokietijoje ir baigė studijas Hamburgo dailės universitete. Vienaragio kostiumą ji pasiuvo universiteto draugei – šios eisena buvo neįprasta ir menininkė panoro išbaigti jos įvaizdį. R. Horn prisiminė, kad su šia studente beveik nebendravo – ir varžėsi ją kviesdama dalyvauti projekte. Tačiau, menininkės nuostabai, ji sutiko.

Performanso metu mergina visą dieną vaikščiojo po miškus ir laukus, o R. Horn ją filmavo. Vieninteliai drabužiai, kuriuos mergina vilkėjo, buvo smaila rago formos skrybėlė, kuri pastebimai padidino jos ūgį, ir korsetas, įkvėptas Fridos Kahlo paveikslo „Sulaužyta kolona“. Šį autoportretą F. Kahlo nutapė 1944 m. po stuburo operacijos: jos kūnas paveiksle byra, o lūžio vietoje matosi šerdis, nusėta įtrūkimais. Korsetas yra vienintelis dalykas, kuris išlaiko figūrą nepažeistą. Tai svarbi nuoroda, nes R. Horn, kaip ir F. Kahlo, per meną apmąstė ligos padarinius. Prieš pat pasirodymą ji sunkiai susirgo, apsinuodijo polimerų garais ir metus praleido ligoninėje. Tada menininkė susidomėjo kūnu ir pradėjo kurti „kūniškas skulptūras“.

Kostiumai, viena vertus, tarsi padėjo R. Horn atlikėjams įgyti jėgų: tapti aukštesniems, didesniems, labiau pastebimiems, pajungti ir transformuoti supančią erdvę. Legendose ir Vakarų mene vienaragis yra žiaurus padaras, kurį prisijaukinti gali tik mergelė; menininkė sugalvojo feministinę šio siužeto interpretaciją, kur du įvaizdžiai – galingas žvėris ir mergina – susilieja į vieną.

Ragų, spyglių, nagų, spindulių buvo rasta ir kituose to meto R. Horn darbuose. 1972 m. menininkė pasiuvo pieštukais nusagstytą kaukę ir ja piešė. O 1974-aisiais buvo pirštinės su nagais, kurios leido jai, stovint kambario viduryje, iš karto subraižyti dvi sienas – taip pareiškiant savo teises į tą vietą.

Kita vertus, R. Horn „kūno skulptūros“ lygino žmones su paukščiais, gyvūnais, fantastiškomis būtybėmis, netgi negyvais objektais, tokiais kaip medžiai – apskritai jos leido jiems išeiti už žmogaus ribų, nutolti nuo civilizacijos su jos normatyvinėmis idėjomis apie kūną. Todėl jai buvo tokia svarbi fantazija ištrūkti į kitą, poveidrodinę erdvę. Neatsitiktinai ilgainiui menininkė perėjo prie kinetinio, tai yra judančio meno, ir pradėjo kurti mašinas, kurios atrodė kaip gyvos būtybės – ne futuristinės, nepriekaištingos, o sąmoningai netobulos. Jos elgėsi kaip žmonės – bučiavosi, šoko, piešė, grojo.

R. Horn žavėjo keistos, kitokios nei žmogiškosios, neįprastos gyvybės formos. Tai suvienijo ją su vyresniu amžininku Josephu Beuysu, žymiausiu XX amžiaus vokiečių menininku. Jie sukūrė stebėtinai panašių kūrinių: garsiajame 1974 m. spektaklyje „I Love America and America Loves Me“ J. Beuysas savaitę praleido užsidaręs su kojotu, o R. Horn tais pačiais metais bandė bendrauti su papūga projekte „Mirgėjimas“ (ir tai nebuvo papūga, imituojanti žmogaus kalbą, bet žmogus, imituojantis paukščio balsą).

R. Horn menas primena, kad domėjimasis kitais yra kur kas natūraliau nei priešiškumas. Tai logiška pozicija menininkei, užaugusiai pokario Vokietijoje. Beje, Veimare buvo atidaryta R. Horn instaliacija „Koncertas Buchenvaldui“, skirta koncentracijos stovyklų aukoms.

::alfa::Mirė viena garsiausių šiuolaikinių Vokietijos menininkių Rebecca Horn