Stasys Keinys (87), lituanistas, vienas žymiausių lietuvių terminologų ir leksikografų.

Eidamas 88-uosius metus mirė doc. dr. Stasys Keinys, vienas žymiausių lietuvių terminologų ir leksikografų, palikęs reikšmingą pėdsaką įvairiuose kalbos baruose. Šią žinią pranešė Lietuvių kalbos institutas.

S. Keinys gimė 1936 m. rugsėjo 20 d. Mažeikių apskrities Viekšnių valsčiaus Pakalupio kaime. 1954 m. baigęs Viekšnių vidurinę mokyklą savo kelionę kalbos mokslo keliais pradėjo Vilniaus universitete (anuomet – Vilniaus valstybinis universitetas), 1963–1966 m. studijavo to paties universiteto aspirantūroje ir vadovaujamas Vinco Urbučio parašė ir 1968 m. apgynė humanitarinių mokslų daktaro (anuomet – filologijos mokslų kandidato) disertaciją „Lietuviškų vienažodžių terminų darybos tipai“.

Iš karto po aspirantūros studijų ėmėsi pedagoginio darbo – pradėjo dėstyti kalbos dalykus Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete (nuo 2016 m. – Vilniaus universiteto Kauno fakultetas) ir dirbo ten iki pat 1975 m. (tais metais jam suteiktas docento vardas).

Reikšmingas pokytis S. Keinio mokslo kelyje įvyko 1974 m., kai Jono Kruopo, kuris rūpinosi terminologijos darbu, pakviestas atėjo dirbti į tuometinį Lietuvių kalbos ir literatūros institutą (nuo 1990 m. – Lietuvių kalbos institutas). Čia jis rimtai ėmėsi terminologijos, terminografijos ir organizacinių darbų – apie 15 metų dirbo Terminologijos tarybos prie Mokslų akademijos Prezidiumo pirmininko pavaduotoju (iki Tarybos panaikinimo Nepriklausomybės pradžioje), taip pat vadovavo Instituto Dabartinės lietuvių literatūrinės kalbos skyriui (1987–1989), vėliau – Kalbos kultūros ir terminologijos skyriui (1989–1991).

Neapleido ir pedagoginės veiklos – be minėto Vilniaus universiteto, su pertraukomis dirbo Šiaulių pedagoginiame institute (nuo 1997 m. – Šiaulių universitetas, nuo 2021 m. – Vilniaus universiteto Šiaulių akademija), Vytauto Didžiojo universitete, Vilniaus pedagoginiame universitete (2011–2018 m. – Lietuvos edukologijos universitetas, nuo 2019 m. – Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija).

Įvairių pakopų ir specialybių studentams dėstė rašybą, akcentologiją, dialektologiją, baltų filologijos įvadą, žodžių darybą, morfologiją, terminologiją, kalbos vartoseną ir normalizaciją, vadovavo gausybei diplominių darbų, taip pat kelioms terminologijos srities disertacijoms. Sukaupta patirtis skleidėsi straipsniuose, knygose, žodynuose. Lyg tam tikras pedagoginės veiklos apibendrinimas yra studentams skirtos knygos: Šiaulių universitete išleista „Bendrinės lietuvių kalbos žodžių daryba“ (1999) ir Vilniaus pedagoginiame universitete išleista „Bendrinės lietuvių kalbos morfemika: teorija ir praktika“ (2009).

Terminologija yra ta sritis, kurioje S. Keinio indėlis matomas labiausiai. Atėjęs dirbti į Lietuvių kalbos ir literatūros institutą jis, pasirėmęs savo disertacijos įdirbiu, paskelbė reikšmingus didžiulius straipsnius-studijas terminų darybos klausimais („Lietuvių kalbotyros klausimuose“ (nuo 2000 m. – „Acta Linguistika Lithuanica“) ir kituose leidiniuose), iš esmės apimdamas visus svarbiausius terminų darybos aspektus, nuolat rašė įvairių sričių terminų taisyklingumo klausimais, daug dėmesio skyrė terminijos istorijai, raidai, nagrinėjo įvairių garsių asmenybių nuopelnus terminijai.

Daug svarbių publikacijų sudėta į rinktines „Dabartinė lietuvių terminologija“ (2005) ir „Lietuvių terminologijos raida“ (2012), kurių bendra apimtis yra apie 950 puslapių. Labai reikšminga ir 1980 m. išleista „Terminologijos abėcėlė“ – vadovėlis, iš kurio terminologijos pagrindų mokėsi bene visi jaunieji terminologai.

S. Keinys yra ir tarptautinio mokslo žurnalo „Terminologija“ pradininkas – jis buvo šio žurnalo pirmojo numerio atsakomasis redaktorius (numeris vadinosi „Terminologijos vagos“ (1994)), daug prisidėjo prie šio leidinio atsiradimo, paskelbė jame keliolika mokslinių straipsnių.

Terminologija ir terminografija visada eina greta. Patarimais, recenzijomis S. Keinys yra prisidėjęs prie daugelio terminų žodynų kokybės gerinimo, taip pat jis yra daugelio terminų žodynų bendraautoris.

Kalbos mokslui svarbus kartu su Kazimieru Gaiveniu parengtas „Kalbotyros terminų žodynas“ (1990) – pirmasis šios srities lietuviškas gana didelės apimties (278 p.) aiškinamasis verčiamasis žodynas. Prie kalbinės paskirties žodynų priskirtini ir kartu su bendraautoriais (Kazimieru Gaiveniu, Angele Kaulakiene, Jonu Klimavičiumi) parengti „Terminologijos taisymai“ (1992) – leidinyje žodyniškai pateikta daugiau kaip 3000 įvairių sričių netaisyklingų terminų ir rekomenduojamų jų pakaitų.

Iš terminų žodynų minėtini kartu su bendraautoriais parengti aiškinamasis, verčiamasis ir kartu sisteminis „Socialinės apsaugos terminų žodynas“ (1999), verčiamasis „Radioelektronikos terminų žodynas“ (2000), verčiamasis aiškinamasis „Žemės ūkio augalų selekcijos ir sėklininkystės terminų žodynas“ (2010).

Labai išsiskiria geležinkelių terminijos tvarkybos veikla – netrukus po Nepriklausomybės atkūrimo terminijos tvarkymo tikslu S. Keinys buvo pasiūlytas į Nepriklausomų Lietuvos geležinkelių atkūrimo komisijos, veikusios Susisiekimo ministerijoje, narius, vėliau tapo šios ministerijos sudarytos Valstybinės geležinkelių transporto terminologijos komisijos pirmininko pavaduotoju.

Kadangi ilgą laiką geležinkelių srityje buvo vartojama beveik tik rusų kalba, labai trūko lietuviškos terminijos, ji nebuvo susisteminta. Čia terminologui veiklos nestigo – kartu su Nijole Juškaite sudarė verčiamąjį rusų–lietuvių ir lietuvių–rusų kalbų „Geležinkelininko žodynėlį“ (1992), į kurį pateko per 1700 terminų, vėliau didesnį (per 3800 terminų) „Rusų–lietuvių kalbų geležinkelių transporto žodyną“ (1997).

Su ta pačia bendraautore ir Kaziu Sakalausku dar išleido „Aiškinamąjį geležinkelių transporto terminų žodyną“ (2006), kuriame paaiškinta apie 2000 terminų ir pateikti jų anglų, vokiečių, rusų kalbų atitikmenys.

Geležinkelių terminija buvo tvarkoma ne tik žodynuose, apie šios srities kalbą S. Keinys aktyviai rašė laikraštyje „Geležinkelininkas“. Už nuopelnus tvarkant geležinkelių terminiją 2000 m. mokslininkas apdovanotas Garbės geležinkelininko ženklu.

Viena S. Keinio interesų sričių – bibliografija. Kartu su bendraautorėmis Jolanta Gaivenyte-Butler ir Adele Noreikaite 2008 m. išleido anotuotą 1900–2005 m. bibliografijos rodyklę „Lietuvių kalbos terminų žodynai“. Labai naudingame leidinyje suregistruoti ir glaustai aprašyti per daugiau kaip 100 metų išleisti terminografijos leidiniai (501 žodynas), pateikta sisteminė rodyklė.

Sukaupta patirtis kalbininkui leido imtis ne tik terminografijos, bet ir apskritai leksikografijos. S. Keinys yra „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ trečiojo leidimo (1993) vyriausiasis redaktorius. Jis yra ir šio žodyno ketvirtojo (2000, elektroninis 2002), penktojo (2003, elektroninis), šeštojo (2006, elektroninis), septintojo (2012) ir aštuntojo (2021) leidimų vyriausiasis redaktorius. Nuo ketvirtojo leidimo žodynas įgavo elektroninį pavidalą, 2003 m. paskelbtas internete. Penktasis leidimas (antrasis elektroninis) 2004 m. parodoje „Infobalt“ buvo pripažintas geriausiu metų elektroniniu leksikografijos leidiniu. Už šį žodyną 2005 m. S. Keinys apdovanotas Felicijos Bortkevičienės atminimui skirta Kalbos premija.

S. Keinio tyrimai skelbti žurnaluose „Baltistica“, „Gimtoji kalba“, „Kalbos kultūra“ (nuo 2014 – „Bendrinė kalba“), „Kalbotyra“, „Lietuvių kalbotyros klausimai“ (nuo 2000 m. – „Acta Linguistika Lithuanica“), „Linguistica Lettica“, „Lituanistica“, „Terminologija“, „Žmogus ir žodis“ ir kt.

Didesnės ir mažesnės publikacijos per kelis dešimtmečius išbarstytos įvairiuose anksčiau ėjusiuose ar ir dabar tebeeinančiuose žurnaluose ir laikraščiuose, pavyzdžiui: „Aitvaras“, „Diena“, „Fizikų žinios“, „Gimtasis kraštas“, „Justitia“, „Kalba Vilnius“, „Kauno tiesa“, „Kultūros barai“, „Lietuvos aidas“, „Literatūra ir menas“, „Mokykla“, „Mokslas ir gyvenimas“, „Mokslo Lietuva“, „Mūsų gamta“, „Naujasis dienovidis“, „Pergalė“, „Savininkas“, „Sportas“, „Šviesa“, „Tiesa“, „TV antena“, „Vakarinės naujienos“, „Vienybė“, „Žemės ūkis“ ir kt.

Mokslininko visada buvo norima, kad kalbos klausimų aktualijos pasiektų kuo platesnę auditoriją, todėl buvo rašoma ne tik kalbininkams, mokytojams skirtuose periodiniuose leidiniuose, bet ir įvairiuose kituose tiek tam tikrų sričių specialistams, tiek platesnei visuomenei skirtuose laikraščiuose ir žurnaluose, taip pat ir regioniniuose.

::alfa::Mirė lituanistas, vienas žymiausių lietuvių terminologų ir leksikografų Stasys Keinys