Vaidotas Daunys (37 metų) poetas, eseistas, kultūros žurnalo „Krantai” įkūrėjas
1995 m. liepos 29 d. Vingio parke vykusių aerostatų varžybų metu, skirtų V Pasaulio lietuvių sporto žaidynėms tragiškai žuvo poetas, eseistas, kultūros veikėjas Vaidotas Daunys.
Poetas gimė 1958 m. Panevėžyje, užregistruotas Rokiškyje. Jo tėtis Stasys Daunys – etnografas, poetas, mama – lituanistė. Vaidotas mokėsi Kaune, o nuo septintos klasės – Rumšiškėse, dabartinėje Rumšiškių vyskupo Antano Baranausko vidurinėje mokykloje. Vėliau studijavo Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą. T
Pirmieji V. Daunio eilėraščiai periodikoje pasirodė 1967 m., kai jam tebuvo devyneri. 1983 m. žurnale „Nemunas“ pasirodė V. Daunio eilėraščių ciklas „Metų laikai“, vėliau tapęs pagrindu jo to paties pavadinimo pirmajai poezijos knygai.
1985–1989 metais Vaidotas parengė ir redagavo almanachą „Veidai“, kurio pasirodė penkios knygos. Jame jis siekė suvienyti pradedančiuosius poetus, prozininkus, kritikus, muzikus, filosofus. Nuo 1985 m. poetas kurį laiką vadovavo ir Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijai.
1987 m. V. Dauniui buvo pasiūlyta redaguoti moksleiviams skirtą žurnalą „Žvaigždutė“, o nuo 1988 m. rudens jam pavyko įkurti meno kultūros žurnalą „Krantai”. „Krantai“ – žurnalas, sujungęs įvairius menus, kultūrą tapo ryškiu atgimstančios lietuvių kultūros reiškiniu.
Pirmieji V. Daunio eilėraščiai periodikoje pasirodė jau 1967 m., kai jam tebuvo devyneri. 1983 m. žurnale „Nemunas“ pasirodė V. Daunio eilėraščių ciklas „Metų laikai“, vėliau tapęs pagrindu jo to paties pavadinimo pirmajai poezijos knygai.
Be „Metų laikų“, V. Daunys išleido ir savo esė knygą „Vilnius. Vardas ir žodis“ (1993). 1991 m. jis su savo draugais įsteigė Regnum fondą – leidybinį, poetinį ir muzikinį projektą: įkūrė to paties pavadinimo knygų leidyklą, periodinį almanachą ir kamerinės muzikos ansamblį.
Daunio 50-osioms gimimo metinėms paminėti 2008 m. išleista jo straipsnių, pokalbių, esė knyga „Kūrybos karalystės šviesa“.
Pasak literatūros kritikės Jūratės Baranovos V. Daunys buvo renesansiškai plačių interesų žmogus, labiau reiškęsis kaip interpretatorius, ideologas ir telkėjas negu kūrėjas.
„V. Daunio poezija dinamiška, subtiliai fiksuojanti praeinančią akimirką. Vidinis žmogaus pasaulis – tai realybės projekcija, tikrovės formų transformacijos ir variacijos. Daiktų kontūrai dengiami snaigių uždangos, šviesos, rūko. Pasaulio formų nepatvarumas puikiai atskleidžiamas eilėraščių stilistika – metaforos įsiterpia viena į kitą, nėra jokios ribos tarp atskirų įvaizdžių: jie visi susilieja eilėraštyje, rinkinyje. Perskaičius atmintyje lieka skiemenų, žodžių dvelksmas. Nieko konkretaus“, – rašė kritikė.