Vytautas Kubilius (77 metų) žinomas lietuvių literatūros tyrėjas, konservatoriaus Andriaus Kubiliaus tėtis

2004 m. vasario 17 d., eidamas 78 metus, tragiškai žuvo įžymus lietuvių kritikas, literatūrologas, profesorius, habilituotas daktaras Vytautas Kubilius, Lietuvos rašytojų sąjungos narys nuo 1956 metų.

T. Kosčiuškos gatvėje per pėsčiųjų perėją ėjusį V. Kubilių partrenkė ir mirtinai sužalojo automobilis.

V. Kubilius gimė 1926 m. lapkričio 23 d. Aukštadvario kaime (Rokiškio apskrityje), mokėsi Vilkijos gimnazijoje, studijavo Kauno ir Vilniaus universitetuose lietuvių filologiją.

Nuo 1952 m. ir 2002 m. dirbo Lietuvių literatūros ir tautosakos institute buvo aspirantas, jaunesnysis mokslo darbuotojas, vyriausiasis mokslo darbuotojas, Šiuolaikinės literatūros skyriaus vadovas, instituto Tarybos pirmininkas.

Jau pirmuosiuose darbuose (ypač „Naujų kelių ieškant“, 1964, „Talento mįslės“, 1972) atsiskleidė V. Kubiliaus, jautriai vertinančio ir perspektyvius meninius poslinkius įžiūrinčio literatūros kritiko talentas. Atkakliai plušėdamas, jis ištobulino savąją literatūros vertybių pagavą, išsiugdė analitinius sugebėjimus literatūros tyrinėtojo, lanksčiai taikančio kuo įvairiausias metodologines nuostatas.

V. Kubilius yra per dvidešimties knygų autorius. Jis parašė monografijas apie daugelį lietuvių rašytojų – T. Tilvytį, J. Janonį, S. Nėrį, K. Borutą, I. Simonaitytę, J. Aistį, A. Vaičiulaitį, O. Pleirytę-Vaidilutę ir K. Puidą bei kt., paskelbė stambių mokslinių veikalų: „Lietuvių literatūra ir pasaulinės literatūros procesas“, 1983; „XX amžiaus lietuvių lyrika“, 1982; „Romantizmo tradicija lietuvių literatūroje“, 1993, „XX amžiaus literatūros istorija“, 1995; studiją apie lietuvių literatūrą vokietmečiu „Neparklupdyta mūza“, 2001; straipsnių rinkinius „Problemos ir situacijos“, 1990; „Tautinė literatūra globalizacijos amžiuje“, 2003; „Literatūra istorijos lūžyje“, 1997; daug kitų teorinių ir istoriografinių tyrinėjimų.

Didžiausia, sovietmečiu puoselėta V. Kubiliaus svajonė – nepriklausoma valstybė. Su džiaugsmu jis sutiko Nepriklausomybės atkūrimą. Jis kūrė Lietuvos piliečių chartiją, buvo Vytauto Didžiojo universiteto Atkuriamojo senato ir Senato narys, vadovavo Lietuvių literatūros katedrai (1992-1995).