Vytautas Urbanavičius (88) – archeologijos patriarchas, plastinės rekonstrukcijos pradininkas
Pirmadienį, sausio 22 d., eidamas 89-uosius metus mirė žymus archeologas, dokumentinių filmų kūrėjas, mokslininkas ir atradėjas Vytautas Urbanavičius. Apie tai pranešė Valdovų rūmų muziejus.
„Netekome vieno didžiausių Lietuvos mokslininkų, archeologijos patriarcho, plastinės rekonstrukcijos pradininko Lietuvoje, dokumentinių filmų kūrėjo, mokslininko ir atradėjo, Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų muziejaus tarybos garbės nario habilituoto daktaro Vytauto Urbanavičiaus“, – teigiama Valdovų rūmų pranešime.
V. Urbanavičius gimė 1935 m. Skirsnemunėje, dabartiniame Jurbarko rajone.
Dar mokydamasis Vilniaus universitete jis pradėjo dirbti Istorijos ir etnografijos muziejaus Restauravimo dirbtuvėse, vėliau perėjo į Mokslų akademijos Istorijos institutą.
1988–2001 m. V. Urbanavičius vadovavo Pilių tyrimo centrui „Lietuvos pilys“.
Archeologas tyrinėjo XIII–XVI a. kapinynus, mitologines vietas.
V. Urbanavičius įrodė ir į Lietuvos mokslą įvedė naujus duomenis apie tai, kad mirusiųjų deginimo paprotys gyvavo iki XV a., o įkapių dėjimas į kapus tęsėsi iki XVI–XVII a. ribos. Už šiai temai skirtą darbą tyrinėtojui 1993 m. suteiktas humanitarinių mokslų habilituoto daktaro laipsnis.
1984–1989 m. jis tyrė Vilniaus katedros požemius, 1988–2001 m. vadovavo Vilniaus žemutinės pilies tyrimams, 1994 m. vadovavo Tuskulėnų dvaro parke palaidotų stalininio teroro aukų kapavietės tyrimams, su teismo medicinos ekspertais identifikavo aukas.
Valdovų rūmų muziejaus teigimu, V. Urbanavičius buvo vienas pirmųjų prakalbęs ir apie Valdovų rūmų atkūrimą. Siekdamas parodyti gausią archeologinę medžiagą, jis ekspedicijos pastate įkūrė nedidelį muziejų, jo iniciatyva tuomet po tyrimus nuo kritulių saugančiais gaubtais įrengta koncertams ir spektakliams pritaikyta erdvė.
Anot Visuotinės lietuvių enciklopedijos, kurią cituoja BNS, V. Urbanavičius buvo plastinės rekonstrukcijos pradininkas Baltijos šalyse. Jis vienas pirmųjų Lietuvoje ėmė kaupti antropologinę medžiagą, atkūrė daugiau kaip 200 grafinių ir daugiau kaip 30 skulptūrinių portretų, tarp jų – Barboros Radvilaitės, Kristijono Donelaičio.
V. Urbanavičius dirbo identifikuojant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanclerio Alberto Goštauto ir Vilniaus vyskupo Abraomo Vainos palaikus Vilniaus katedroje, 1990 m. dalyvavo ieškant ir atpažįstant Estijos prezidento Konstantino Patso (Petso), 1993 – Latvijos prezidento Karlio Ulmanio palaikus.
Mokslininkas yra paskelbęs daugiau kaip 400 straipsnių apie Lietuvos archeologiją, numizmatiką, dvasinę baltų kultūrą, recenzijų, atsiminimų, sudarė albumus „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija Vilniuje“ (2010) ir straipsnių rinkinį „Skirsnemunė“ (2013).
Jis nuo 1966 m. filmavo Lietuvos archeologijos paminklus, mokslines ekspedicijas, fiksavo archeologinius tyrimus, sukūrė dokumentinių istorinių apybraižų, 40 filmų scenarijų, sukaupė kino dokumentikos archyvą.
1994 m. V. Urbanavičius apdovanotas Gedimino ordino Karininko kryžiumi, 2005 m. – Estijos Marijos žemės kryžiumi.
::alfa::Netektis: mirė archeologijos patriarchas Vytautas Urbanavičius