Ar kada susimąstote, kaip turėtų atrodyti jūsų arba šeimos narių laidotuvės? Tikėtina, kad ne. Juk ir kai netenkame artimųjų atrodo, jog viską apie laidotuvių organizavimą gerai žinome, nes teko dalyvauti kitų laidotuvėse.

Deja, daugelis su laidotuvėmis susijusių įsitikinimų yra klaidingi ir netgi spėję tapti mitais. Pateikiame pačius populiariausius stereotipus bei jų paneigimus ir kviečiame pažiūrėti iš naujo į paskutinį atsisveikinimą.

1 mitas: kremuojant būtinas karstas

Ir taip, ir ne. Tiesa ta, kad vadovaujantis LR Sveikatos apsaugos ir Švietimo ir mokslo ministrų įsakymu „Dėl žmonių palaikų paruošimo kremuoti taisyklių patvirtinimo“, mirusiojo, kurį norima kremuoti, palaikai turi būti įkelti į karstą. Tačiau galima rasti ir išimtį: jei velionio artimieji neišgali nusipirkti kremavimo karsto, ar galbūt tokio net nenori, velionio palaikus galima kremuoti ant padėklo su drobe. Jau atgyvena tampa ir įsitikinimas, kad velioniui didesnė pagarba bus parodyta, jeigu jis bus laidojamas ar kremuotas kuo brangesniame karste, pavyzdžiui, ąžuoliniame faneruotame. Savo artimąjį galima kremuoti ir kartoniniame ar ekologiškame, mediniame karste su dangčiu iš medžio drožlių plokštės, kurio kaina tikrai nedidelė, palyginus su kitais karstais.

2 mitas: laidotuvių planuotojo paslaugos bus brangesnės nei viskuo rūpintis patiems

Tiesa ta, kad laidotuvių ceremonijų, kaip ir kitų renginių ar švenčių, planuotojo pareiga – patarti klientui, padėti su organizaciniais reikalais ir dokumentacija, kuri tokią jautrią akimirką gedintiesiems tikrai atrodo ne pirmo būtinumo dalykas. Taip pat, atsižvelgus į kliento biudžetą ir norus, sudėlioti viską taip, kad galutinėje sumoje jie nepermokėtų. Dėl to atsisveikinimo ceremonija netaps brangesnė. Tačiau, kad ir kokia jautri bei liūdna būtų akimirka, labai svarbu, jog artimieji, organizuodami laidotuves, atkreiptų dėmesį į visas paslaugas – tiek pirmines, tiek antrines, bei į jų kainodarą, nes dažnai pasitaiko atvejų, kai užsakyta viena paslauga, tačiau, gavus sąskaitą paaiškėja, kad prie užsakytosios prisideda, pavyzdžiui, iš anksto neaptartos transportavimo ar kitos išlaidos.

3 mitas: laidotuvėse – tik juoda apranga

Apranga – svarbi atsisveikinimo su mirusiuoju ceremonijos dalis. Ja parodoma pagarba ne tik velioniui, bet ir jo artimiesiems. Krikščioniškose šalyse juoda spalva siejama su gedulu, o pagerbti velionį dera laikantis santūraus aprangos kodo. Todėl viena iš svarbiausių laidotuvių tradicijų Lietuvoje – atsisveikinant dėvėti juodos spalvos drabužius. Tačiau keičiantis laikams, keičiasi ir požiūris į nusistovėjusias tradicijas: vietoj juodos aprangos šiandien drąsiai galima rinktis tamsiai mėlynos, rudos, sodriai žalios ar violetinės spalvos drabužius. Svarbiausia, kad atsisveikinimo ceremonijos metu būtų vengiama ryškių spalvų bei iššaukiančių stiliaus detalių, kurios gali sulaukti nereikalingo susirinkusiųjų atsisveikinti dėmesio ir trikdytų velionio artimuosius jiems sunkiu metu.

4 mitas: velionio šarvojimas turi trukti kelias dienas

Lietuvoje dar yra įsitikinusių, ypač vyresnio amžiaus žmonių, kad velionio šarvojimas turi tęstis kelias paras, o artimieji prie mirusiojo kūno privalo budėti net naktį. Tiesa ta, kad šiandien atsisveikinimas gali trukti ir kelias valandas, atsižvelgiant į velionio šeimos sprendimą. Trumpesnė ceremonija tikrai nereiškia, kad miręs žmogus nebus tinkamai pagerbtas, o jo artimieji neišgyvens netekties skausmo – toks išlydėjimas mažiau slegiantis, todėl tikėtina, kad ateityje bus prisimenamas kaip šviesus, gražus paskutinis su velioniu praleistas laikas.

5 mitas: gedulingi pietūs ir gedulinga muzika – būtinybė

Velionį išlydėjus į amžinąją kelionę įprasta surengti gedulingus pietus. Tiesa, ši tradicija irgi keičiasi: jei seniau prie pietų stalo susirinkdavo per 100 žmonių, šiandien kviečiami tik patys artimiausi giminaičiai bei draugai. Vis dėlto, kaip pastebi laidotuvių planuotojai, daugėja šeimų, linkusių šios tradicijos atsisakyti ir vietoj jos rinktis ramų pasibuvimą su artimiausiais žmonėmis. Todėl, jei velionio šeimos nariai gedulingų pietų nelaiko būtinybe, to daryti vien dėl kitų neprivaloma.

Planuojant laidotuvių ceremoniją neišvengiamai kyla klausimas, kokį muzikinį foną derėtų rinktis. Seniau giedorių dalyvavimas išlydint mirusįjį buvo neatsiejama ceremonijos dalis, o jiems išėjus, skambėdavo tik gedulinga muzika. Šiandien laidotuvių ceremonijoms tampant vis asmeniškesnėmis, muzika nebeskirstoma į tinkamą ar netinkamą. Todėl sakralines giesmes keičia velioniui patikusi muzika arba malonios, ramią atmosferą sukuriančios melodijos.

6 mitas: atsisveikinti – tik šarvojimo salėje

Nors šiandien Lietuvoje vis dar įprasta rengti laidotuvių ceremonijas šarvojimo salėse, pamažu persikeliama ir į mažiau įpareigojančias, netradicines erdves. Artimieji atsisveikinti su velioniu jau po truputį renkasi ir, pavyzdžiui, maldos namus, velionio namus, restorano ar kavinės, galerijų ar muziejų sales, parkus, sodybas ir pan. Visa tai priklauso tik nuo velionio artimųjų arba jo išreikštos valios, todėl šarvojimo salė nebėra vienintelis pasirinkimas.

7 mitas: kremuoti Lenkijoje – pigiau

Tai ne visiška tiesa. Jeigu lyginsime tik paties kremavimo paslaugos kainą, tuomet taip, – kai artimieji nesirenka mirusiojo kremavimo laiko. Bet tam, kad kremavimo paslaugomis būtų galima naudotis Lenkijoje, reikėtų atsižvelgti į kelis papildomus niuansus.

Pirma, vežant kremuoti į Lenkiją velionio palaikai turi būti patalpinti karste, kurį būtų galima užplombuoti. Toks karstas kainuoja.

Antra, reikia turėti omenyje, kad pagal Lietuvos įstatymus, norint artimąjį kremuoti kitoje šalyje ir išvežti palaikus, reikia turėti vadinamą „mirusiojo pasą“ – laissez-passer (nemokamai tai daro Nacionalinės visuomenės sveikatos centras (NVSC)). Atsižvelgti reikia ir į tai, kad Lenkijoje krematoriumai velionius kremuoja popieriniuose karstuose, vadinasi, atsivežtinis karstas turi būti grąžinamas. Pavyzdžiui, Lietuvoje kremuoti galima ant jau minėto padėklo, velionį suvyniojus į drobulę.

Trečia, prie kremavimo paslaugos Lenkijoje papildomai prisideda ir išlaidos urnai kremuotiems palaikams.

Ir paskutinis svarbus dalykas – transportavimo kaštai. Pavyzdžiui, mirusiojo transportavimas maršrutu Kaunas-Suvalkai-Kaunas kainuoja gerokai brangiau nei maršrutu Kaunas–Kėdainiai–Kaunas. Štai ir visa matematika.

8 mitas: kremuoti – nekrikščioniška

Lietuvoje jau veikia ne vienas krematoriumas, kuris teikia kremavimo ir su juo susijusias paslaugas, tačiau vis dar pasigirsta nuomonių, kad šis laidojimo būdas prieštarauja krikščioniškosioms vertybėms. Žvelgiant į istoriją, dar senovės baltai savo artimuosius laidodavo trejopai: medžiuose, žemėje ir ugnyje, o dabartinės Lietuvos teritorijoje X a. įsigalėjęs palaikų deginimo paprotys gyvavo iki XIII a.

Lietuvoje palaikų kremavimas oficialiai įteisintas 1932 m. Bažnyčia palaikų kremavimui neprieštarauja jau nuo 1962 m., tik nepritaria urnų laikymui namuose ir pataria kremuotus palaikus laidoti į žemę arba statyti urną su pelenais į kolumbariumą. Beje, namuose urną su pelenais laikyti galima tik laikinai – nors konkretus laiko tarpas nėra įtvirtintas įstatymu, tačiau visiems priimtina nuostata, kad urną su pelenais galima laikyti ne ilgiau kaip 3 mėnesius.

„Rekviem“ informacija