Prieš penkerius metus, sausio 23 d. netekome vienos ryškiausių XX-XXI a. sandūros asmenybių – poeto, filmininko, kino avangarsisto Jono Meko.

Šiandien J. Mekas – vienas žinomiausių pasaulyje lietuvių menininkų. Tai nepaprastai plati ir gili asmenybė, kurios likimo ir kūrybos sluoksnius nagrinės dar ne viena karta.

Jis – tas amžinas jaunuolis, amžinas šmaikštuolis šelmišku žvilgsniu, negalintis be draugų apsupties, be šokių, dainų ir vyno taurės, visur su ta savo kino kamera rankose ir elegantiška skrybėle. Toks jis liko mūsų atmintyje, toks jis jo paties ir kitų susuktuose kadruose.

„Ačiū tau, mirtie“

Stebuklingai ilgą, turiningą ir prasmingą gyvenimą nugyveno kūrėjas. Iki kaulų smegenų mylėjęs kiekvieną jam duotą dieną, apdovanotas nepaprasta charizma ir nesenkančia energija, filmų kūrėjas, poetas, „Semeniškių idilių“ ir „Dienoraščių“ autorius per 2018-ųjų Kūčias – gruodžio 24-ąją atšventė 96-erių metų gimtadienį. O jau po mėnesio pasaulinio lygio filmininkas atgulė amžinojo poilsio.

„Ačiū tau, mirtie, kad mes mirštame, – laidoje „Be pykčio“, kurią vedė šviesios atminties filosofas Leonidas Donskis, yra kalbėjęs J. Mekas. – Kad viskas keičiasi, miršta gamtoje, visoje gyvūnijoje. Tai, ką karta, kuri gyveno prieš mane, paliko – aš paveldėjau ir jaučiu pareigą tai išlaikyti, nes juk dirbo visi šventieji, visi poetai, mokslas. Mes daug iš jų paveldėjome, ir jų dėka esame, kas mes esame.“

J. Mekui, kaip kūrėjui, visada buvo būdingas laisvės pojūtis ir nepaliaujamas siekis būti savimi. Jo nevaržė tradicijos, perdėta vidinė disciplina ir savicenzūra. Jis visiškai pasiduodavo jį užvaldžiusiam nesiliaujančiam kūrybos procesui. Ir visai nesvarbu, ar tai būtų eilėraštis, prozos teksto rašymas, ar filmavimas.

„Gyventi reikia be formulių, būti atviram, – tokia filosofija vadovavosi kūrėjas. – Neuždaryti langų, durų, žiūrėti, kas dedasi, pažinti, ko nepažįsti, nežinai. Reikia domėtis, žiūrėti, nenuneigti. <...> Reikia žiūrėti į viską pozityviai, optimistiškai. Jeigu kas nors neina taip gerai, mes galime pabandyti tai pakeisti. Ir su žmonėmis taip.“

Išplėtojo dokumentinio filmo – dienoraščio žanrą

Belieka pridurti, kad J. Mekas vienas pirmųjų pasaulyje išplėtojo dokumentinio filmo – dienoraščio – žanrą. Jo kūryba padarė įtaką žymiausiems pasaulio kino kūrėjams. Jis sukūrė daugiau kaip 160 avangardistinio kino portretų, tarp kurių – ne tik beveik 5 valandų trukmės filmas „Lietuva ir SSRS griūtis“, bet ir kiekvienai metų dienai skirtas filmų ciklas „365 dienos“, ciklas „Tūkstantis ir viena naktis“.

Prancūzų kino kritikas ir kino kūrėjas Yannas Beauvais rašė: „J. Meko filmai švenčia gyvenimą. Jie sukyla prieš visą persmelkiantį prekybiškumą ir stengiasi atgaivinti malonumą, kurį jaučia žmogus, patiriantis draugystę, išvydęs pirmąjį sniegą ar pavasario sugrįžimą. J. Meko genialumas atsiskleidžia per dosnumą įtraukiant žiūrovą į jo pasaulio patirtį – jis leidžia mums (at)rasti vaizdo paprastumą, stulbinamą poezijos galią ir jos reikalingumą“.

Prisiminkime penkis filmus, kurie taikliausiai apibrėžia šio filmininko kūrybą (juos parinko ir pristatė Bernardinai.lt):

„Voldenas“ (Walden (Diaries, Notes and Sketches), 1969 m.)

Šis filmas – pirmasis baigtas vaizdo dienoraštis, kurį sukūrė J. Mekas. Būtent šis filmas vėliau apibrėžė ir režisieriaus tolesnės kūrybos kryptį, temas, toną. Filmo pavadinimas – nuoroda į Henry Davido Thoreau knygą „Voldenas“. Knyga tapo juostos pagrindu, centrine metafora, jungiančia gija.

Amerikiečių kino kritikas Vincentas Canby apie „Voldeną“ „The New York Times“ žurnale rašė: „Mekas turi nepaprastą dovaną priversti mus pamatyti tai, ko ieškojome visą savo gyvenimą, ir tai padaryti taip, tarsi žiūrėtume į atradimą patį pirmąjį kartą.“

„Prarastas, prarastas, prarastas“ (Lost, Lost, Lost, 1976 m.)

Tris valandas trunkantis autobiografinis pasakojimas apie imigranto gyvenimą JAV, o jei žvelgtume plačiau – visur.

„Prisiminimai iš kelionės į Lietuvą“ (Reminiscences of a Journey to Lithuania, 1972 m.)

Šis pavadinimas tiksliai apibūdina filmą, kurio kūrėjui kelionė į Lietuvą jau nebuvo sugrįžimas, nes neįmanoma sugrįžti į tai, ko neliko, pasiilgti to, ko jau nebėra.

Filmas susideda iš trijų dalių. Pirmoji pasakoja apie J. Meko ir jo brolio Adolfo Meko pirmuosius metus JAV, imigrantų bendruomenę, įsikurdinimą užsienyje, antroji – apie kelionę į Lietuvą po 25-erių metų gyvenant užsienyje.

„Judėdamas pirmyn aš retkarčiais pastebėdavau grožį“ (As I Was Moving Ahead Occasionally I Saw Brief Glimpses of Beauty, 2000 m.)

Filmo pradžioje žiūrovą pasitinka J. Meko žodžiai: „Niekada nesugebėjau suprasti, kur mano gyvenimas prasideda, o kur baigiasi. Niekada, niekada negebėjau šito suprasti. Apie ką gi visa tai, ką gi visa tai reiškia? Kai tik ėmiausi visas filmų juostas suverti į vieną visumą, norėjau jas pateikti chronologiškai, kad eitų viena po kitos. Bet pasidaviau ir pradėjau megzti jas atsitiktinai, taip, kaip rasdavau padėtas ant lentynos, nes iš tiesų tai nežinau, kur kiekviena mano gyvenimo dalis turėtų būti.

Tiesiog leiskite vykti visiškam atsitiktinumui, netvarkai, atsipalaiduokite. Toje netvarkoje yra kažkokios savitos tvarkos, kurios nė kiek nesuprantu, lygiai taip pat nesupratau gyvenimo aplink save, to tikrojo gyvenimo, kaip kiti sako, tie tikrieji žmonės. Jų taip pat niekada nesupratau.“

„Lietuva ir Sovietų sąjungos griūtis“ (Lithuania and the Collapse of the USSR, 2008 m.)

Lietuvos išsilaisvinimo iš Sovietų Sąjungos metu J. Mekas tiesiog viską dokumentavo žiūrėdamas amerikietišką televiziją, žinių laidas, interviu su įvykių dalyviais, politologais ir komentatoriais. Tie JAV televizijų reportažai, sumontuoti į vieną lipdinį, tapo 5 val. trukmės filmu – ano istorinio meto įvykių ir pasaulio reakcijos į juos liudininku.

Gaivalas ir gyvenime, ir kūryboje

Išskirtinio talento kūrėjo, tikro gaivalo kasdienybėje ir kūryboje J. Meko knygos (poezijos rinkiniai „Semeniškių idilės“, „Gėlių kalbėjimas“, „Žodžiai ir raidės“, „Dienų raštai“, esė ir dienoraščių knygos „Neturiu, kur eiti“, „Laiškai iš Niekur“, „Žmogus be vietos“, „Mano naktys“, „Trys draugai“ ir kitos) leidžiamos ne tik JAV ir Lietuvoje, bet ir Japonijoje, Prancūzijoje, Anglijoje, Italijoje, Vokietijoje, daugelyje kitų šalių.

Tas pats ir su jo filmais, kuriuose galima regėti žmogų kasdienybėje, su jo jausmais, emocijomis, išaukštinant iš pirmo žvilgsnio nereikšmingus gyvenimo momentus, rodomi prestižinėse Europos meno scenose, tokiose kaip Pompidou centras Paryžiuje ar Londono „Serpentine“ galerija.

Pagrindiniai J. Meko biografijos faktai

Gimė: Semeniškiuose (tuometiniame Papilio valsčiuje, Biržų apskrityje);

Šeima (1): augo kartu su keturiais broliais (vienas jų, Adolfas Mekas, taip pat žinomas kūrybos bei kino pasaulyje) ir viena seserimi. Tėvai, Povilas ir Elžbieta, ūkininkavo, nebuvo pasiturintys, tėvas dar vertėsi staliaus darbais;

Mokslai (1): 1943 m. baigė Biržų gimnaziją;

Emigracija (Vokietija): 1944 m. traukėsi į Vakarus. Elmshorne, Vokietijoje, pateko į karo belaisvių stovyklą prie prievartinių darbų. 1945 m. apsistojo Visbadeno DP stovykloje, 1947 m. perkeltas į Kaselio DP stovyklą;

Mokslai (2): Mainco universitete studijavo filosofiją ir romanistiką;

Emigracija (Amerika): 1949 m. pabaigoje su broliu emigravo į JAV, apsistojo Bruklino rajone Niujorke;

Filmai: 1956 m. pradėjo kurti savo filmus. Ilgainiui tapo vienu iš pirmaujančių Amerikos avangardinio filmo kūrėjų;

Studija: 1962 m. su broliu įkūrė „The Film Makers' Cooperative“, o 1964 m. „The Filmmakers' Cinematheque“, kuris palaipsniui išaugo į „Anthology Film Archives“, vieną didžiausių pasaulyje amerikiečių avangardinio filmo archyvų;

Aplinka: J. Mekas artimai bendravo ir dirbo su tokiais menininkais, kaip Jurgis Mačiūnas, Andy Warhol, Nico, Allen Ginsberg, Yoko Ono, John Lennon ir Salvador Dalí;

Šeima (2): būdamas 52 metų, J. Mekas vedė Amerikos airę fotografę Hollis Melton. 2005 m. šeima išsiskyrė. Jų vaikai: duktė aktorė Oona Mekas (g. 1974), sūnus aktorius Sebastianas Mekas (g. 1981).

Mirė: 2019 m. Sausio 23 d. Niujorke;

Palaidotas: 2019 m. birželio 16 d. urna su kūrėjo pelenais palaidota gimtuosiuose Semeniškiuose;

::alfa::Be užmaršties, arba penkeri metai be avangardinio kino „krikštatėvio“ Jono Meko