Pietryčių Sibiras, tolimoji Buriatija Bernardui Razgui visai neplanuotai tapo jo gyvenimo uostu. Ten daugiau kaip prieš septynias dešimtis metų jis, septynmetis, kartu su tėvais ir broliu ir buvo ištremtas.

Šiųmetinė jo viešnagė Lietuvoje galima sakyti, buvo pusiau darbinė, pusiau pramoginė. Pirmąsias savo viešnagės savaites jis su grupele kitų iš svetur susirinkusių lietuvių, sėmėsi žinių ir dalijosi praktikomis, nes vyras Buriatijoje yra įkūręs lietuvišką mokyklą. O dar pora savaičių buvo skirta susitikimams, viešnagėms, pabuvimui su Lietuvoje gyvenančiais giminėmis bei tėvų, senelių, prosenelių kapų lankymui.

Gražia lietuviška šneka, nuolat pažerdamas jau primirštų lietuvių kalbos perliukų, pašnekovas pasakoja, kad abu jo broliai – Selestinas ir jau tremtyje gimęs Donatas, dabar gyvena Vilniuje. Čia pat įsikūrusi iš mišrios santuokos gimusi Bernardo dukra su šeima. O štai jis pats, net ir po tremties liko gyventi ten, iš kur visi veržėsi. Liko, nes įžvelgia gyvenimo tenai prasmę ir misiją. Vyras vadovauja negausiai Buriatijos lietuvių bendruomenei, rūpinasi lietuviškos mokyklėlės reikalais ir svarbiausia, iš užmaršties gelbsti visus ten esančius lietuvių tremtinių kapus.

Tremtyje neskurdo ir nebadavo

Prisimindamas pirmuosius tremties metus ir vaikystę B. Razgus sako, kad šeima niekada nebadavo. Vaikai greitai susirado draugų ir džiaugėsi nerūpestinga, nors ir toli nuo gimtųjų namų bėgančia vaikyste.

Tremtinys pasakoja, kad tą vakarą, kai namus Plungės rajone esančiame Zobielų kaime įsiveržė nekviesti svečiai, kartu buvęs kariškis perspėjo šeimą, kad ši pasiimtų kuo daugiau daiktų. Jo patarimas šeimai ateityje labai pravertė. Sibire pardavę daiktus lietuviai už gautus pinigus nusipirko karvę. Jos dėka, tikina pašnekovas, šeima galėjo pramisti. „Negalėčiau skųstis, tikrai nepatyrėme bado ar skurdo – tėveliams net tremtyje pavyko sudurti galą su galu“, – pasidžiaugia jis.

Tuo tarpu nemažai ištremtų lietuvių į Sibiro gilumą atvežti be maisto, be drabužių – namus palikę kaip stovintys. Dabar, tvarkydamas tremtinių kapus, vyras atkreipė dėmesį, kad pirmaisiais tremties metais mirštamumas buvo milžiniškas. Giltinė šluote šlavė vaikus ir senelius.

Į su Mongolija besiribojančią Buriatiją tremtin buvo pasiųsta daugiau nei keturi tūkstančiai lietuvių. Svetimoje žemėje atgulė beveik šeši šimtai.

Razgai pirmuosius tremties metus praleido viename iš Zaigrajevo rajono kaimų. Vėliau perkelti į Chara Kutulo gyvenvietę. Suaugusieji iš karto kibo į darbus geležinkelyje. Bernardo tėveliai, anksčiau šeimininkavę ūkyje, dirbę prie žemės, visam likusiam gyvenimui tapo geležinkeliečiais. Šią profesiją pasirinko ir abu Bernardo broliai.

„Tik aš toks vienas – atskiras. Likau prie žemės“, – tarsteli.

Šeimai greitai pavyko rasti bendrą kalbą su buriatais. Kalbėdamas apie šios tautybės žmones Bernardas negaili jiems šiltų žodžių: tiek anuomet, tiek ir dabar jie draugiški, linkę ištiesti pagalbos ranką. Dabar toji pagalba labai praverčia tvarkant tremtinių kapus.

Neištartas lemiamas žodis

Po dvidešimties tremtyje praleistų metų ir Razgai pagaliau galėjo krautis daiktus ir vykti arčiau gimtinės. 1969-aisiais jie paliko Buriatiją ir įsikūrė Latvijoje, Daugpilyje, – tuo metu jiems buvo uždrausta apsigyventi gimtojoje šalyje. Vėliau jau sugrįžę gyventi į tėvynę, vaikai čia sukūrė šeimas, gimė anūkai. Tik Bernardas buvo vienas iš tų, kurie apsisprendė likti ten.

„Kuomet mokiausi Žemės ūkio akademijoje, tėvelis iš visos širdies norėjo, kad grįžčiau Lietuvą. Tokiu būdu jiems būtų paklotas pagrindas sugrįžimui“ – netikėtai prasitaria Bernardas ir papasakoja tokią istoriją.

Jam reikėjo atlikti pusės metų praktiką žemės ūkyje. 1962 m. gegužę jis atsidūrė Klaipėdos rajone, Kretingalės tarybiniame ūkyje.

„Tai buvo mano pirmasis atvykimas į Lietuvą po tremties. Kai tik teta gyveno Kretingalėje, ji su vyru dirbo ūkyje. Taip man pavyko gauti kvietimą Lietuvoje atlikti praktiką. Kai ją baigiau, atėjau pas direktorių atsiimti charakteristikos. Sėdėjome, kalbėjomės. Apie tai, kaip man sekėsi dirbti brigadininku. Jis iš karto pasakė: „Tereikia vieno tavo žodžio ir vis dokumentai atsidurs ten, kur reikia". Bet to žodžio aš neištariau“.

Dar iš šiandien jis nežino atsakymo, kodėl būtent taip pasielgė.

„Lietuvoje ūkiai atrodė daug mažesni. Žemės ūkio darbai kiekvieno klimato zonoje yra skirtingi. Ten mokiausi, žinojau tą aplinką,o čia būtų tekę viską pradėti iš naujo.Tai viena. Antra, esame saulės vaikai. Taigi, galvojau, koks skirtumas, kur aš gyvensiu“, – maždaug taip savo sprendimą likti Buriatijoje aiškina pašnekovas.

Be to, ten dar tebegyveno tėvai ir broliai. Nors šeima jau turėjo leidimą palikti tremtį, tėvai liko Buriatijoje iki pensijos.

B. Razgus prisipažįsta, kad Buriatijoje jam sekėsi. Čia sutiko mylimą moterį, dirbo agronomu, o nuo 1990-ųjų iki pat pensijos ėjo Buriatijos žemėtvarkos ir žemės reformos komiteto vadovo pareigas. Tačiau visų svarbiausia, kad vyrą aplankė suvokimas, jog į šias žemes buvo atvežtas ne šiaip sau, o su tam tikra misija.

Jaučia, kad tai jo misija

Jau tada B. Razgus kartą per metus ar porą apsilankydavo Lietuvoje ir gėrėjosi, kaip mūsuose tvarkomos kapinės.

„Buvo 2007 m. vasara. Lankiausi Lietuvoje, mačiau, kaip gražiai čia tvarkomi ir prižiūrimi kapai.Sakau, reikia ir mums imtis darbo.Tuometinė bendrijos pirmininkė tam pritarė. Taip viskas ir prasidėjo“, – prisimena pokalbininkas.

Taip B. Razgus su bedraminčiais pradėjo darbus Buriatijoje – ėmėsi atnaujinti tremtinių kapavietes. Jos, kaip tvirtina pašnekovas, yra tikras paveldas, kultūra ir istorija, kurią reikia puoselėti bei branginti, išsaugoti atminimą.

Darbams įsibėgėjus jam ne kartą teko išgirsti vietinių gyventojų nuostabą, kodėl pasišovęs tvarkyti svetimų žmonių kapus. „Čia – mano tautos žmonės, tremtiniai“, – atsako.

Toks B. Razgaus užsidegimas jau nuo pat pradžių buvo sutiktas teigiamai, o tų, kurie atsisakytų pagelbėti tokiam kilniam tikslui, nesutiko. Pradėti įgyvendinti sumanymą jam itin padėjusi Antano Sadecko knyga „Tėvyne, ilgesy miriau“. 1990–2004 metais A. Sadeckas rengė ekspedicijas į Rusiją. Per jas surinkta aktuali informacija nugulė į pastarąją knygą. Užfiksuotos svarbiausios datos, vietos, brėžiniai, kapaviečių planai ir schemos, anapus iškeliavusių lietuvių vardai ir pavardės

„Kapai jau buvo beišnykstantys, apaugę žole, apvirtę medžiais. Norėjosi juos išsaugoti, bet nebuvo lėšų“, – prisimena pašnekovas. Jis kaip mat ėmėsi veiksmų – ėmė kaupti kauburėlius, žyminčius kapo vietą.

Geriausiai yra išsilaikę metaliniai kryžiai ir betoniniai antkapiai. Nors ir į juos kažkas bandė pretenduoti, kai kuriems kryžiams nupjauti skersiniai – tai padarė metalo vagys. Tik pačių kryžių nepavykę pavogti – šie giliai įbetonuoti. Net ir taip apgadintus paminklus B. Razgui pavykę prikelti naujam gyvenimui.

Po kelerių metų apsilankęs tose pačiose kapinėse B. Razgus liko maloniai nustebintas. Kapai ne tik neapleisti, bet ir ant kapaviečių gulėjo ryškiaspalvės gėlės. „Tai – vietinių nuopelnas, nes lietuvių toje teritorijoje jau nėra. Dabartiniams gyventojams tėvai papasakojo, kas tokie buvo tremtiniai. Matyt, kad palikome gerą prisiminimą – gyvenome draugiškai, vienas kitą palaikėme“, – patikina pašnekovas.

Jis negali atsidžiaugti, kad prie inicijuotų darbų noriai prisijungia ne tik Buriatijos lietuviai, bet ir vietiniai. B. Razgus prisimena, kad, norint atnaujinti vienus pirmųjų medinių kryžių, teko kaip reikiant pasukti galvą, kur gauti reikiamų medžiagų. Apsilankęs vietos lentpjūvėje, išsikalbėjo su vienu iš savininkų ir šis, išgirdęs apie kilnų lietuvio tikslą, prisiminė jau pastebėjęs netoliese esančių kapinaičių pokyčius. Sužinojęs, kad čia pasidarbavo Bernardas, jis parūpino reikiamų medžiagų.

Bernardas prsimena ir dar vieną iškalbingą atvejį.

„Buriatijoje gyvena lietuvaitis Rimantas Šličias, kilęs iš Žemaitijos, Salantų. Jis sunkvežimiu vežė malkas ir jį sustabdė policija. Vyras neturėjo draudimo, o mašina buvo gerokai perkrauta. Tie klausia, kodėl jo tokia pavardė. Tas sako, kad jis lietuvis. Tie klausia; kas gi čia sutvarkė kapines. Jis sako: „Ir aš tvarkiau, padėjau“. Policininkas ir sako: „Imk savo dokumentus ir važiuok. Jeigu kas nors stabdys, pasakysi, kad aš tave paleidau“ .Štai toks yra mūsų bendravimas su vietiniais žmonėmis“, – prisimena Buriatijos lietuvis.

„Mes per vieną vasarą pastatome nuo šešiasdešimties iki šimto kryžių. Be to, atnaujiname ne tik juos, bet ir antkapius“, – tikina pašnekovas. Restauracijos darbus dažniausiai atlieka keturi penki asmenys. Neretai į darbus vyrai išsiruošia kelioms dienoms. Ir taip – kiekvieną vasarą.

„Iš pradžių pradėjome nuo paprastų dalykų, tiesiog kėlėme kauburėlius. Kai atsirado lėšų, sutvarkėme, atstatėme lietuviškus metalinius kryžius, pastatėme ir bendrus paminklus, kurie skirti lietuviams tremtiniams“.

Pokalbininkas sako, kad svarbiausia rimtai nusiteikti, tiksliai apgalvoti savo veiksmus ir tada net ir protėviai nuves teisingu keliu.

„Kaime, kur augau, vietiniai padėjo išpjauti medžius, aptverti tvoras. Pakeliui buvo sentikių kaimas. Vieną dieną matau, kad ir ten esantys kapai aptverti, bendras kryžius pastatytas. Kai kalbu su tais žmonėmis jie giria, kad mes, lietuviai, darome tokius darbus ir prižiūrime savo tėvynainių kapus. Viskas, kas susiję su kapais, su laidotuvėmis, jie palaiko, nes čia yra paskutinė žmogaus gyvenamoji vieta“.

Jis pasidžiaugia, kad tremtinių kapai bus išsaugoti dar mažiausiai šimtmečiui.

Iš 600 šimtų kapų liko sutvarkyti dar 99 kapus.

Pasak B. Razgaus, ant vieno paminklo, kurį pastatė išvažiuojantys tremtiniai, užrašyta: „Mes iš gintaro krašto, iš garbingos tėvynės Lietuvos. Kas išklausys vargus be rašto, ką iškentėjo didvyriai jos“.

Įkūrė lietuvišką mokyklą

2010 m. statistika užfiksavo 243 lietuvius, 2020 m., per naująjį surašymą – jau vos 88 lietuvius. Bet nemaža dalis yra pusiau lietuvių, kurie kilę iš mišrių šeimų. Lietuvybės palaikymas Bernardui ne mažiau svarbus, kaip ir kapų tvarkymas.

„2000 m. Lietuvoje buvo organizuojami lietuvių kalbos kursai. Tremtiniai galėjo atvažiuoti ir mokytis. Tada aš trejetą mėnesių pasimokiau, išlaikiau egzaminus. Man jau buvo 60 metų, – pasakoja vyras.

– Vieną dieną šovė į galvą mintis; kad ne veltui Lietuva išleido pinigus mane mokydama. Reikia surinkti lietuvius, lietuvių kilmės žmones ir išmokyti juos to, ko mane mokė. Pirmais metais buvo sunku. Reikėjo rasti vietą. Prieš tai, kad atidaryčiau mokyklą, grįžau į Baltupius, kur mokiausi ir paprašiau vadovėlių, kurie skirti mokytis lietuvių kalbos. Nusivedė mane į biblioteką. Pridėjo man tų knygų, kurias nugabenau į Buriatiją, surinkau žmones ir atidariau mokyklą. Pradėjome dirbti ir mokytis. Iš pradžių buvo apie 16 žmonių. Padėjo žmonės surasti patalpas. Juk lėšų tai mes neturėjome.“

2011 m. Buriatijos sostinėje Ulan Udė buvo atidarytas Draugystės namas. Dabar lietuviai čia turi atskirą kabinetą, kurį puošia Lietuvos vėliava, himnas ir herbas. Yra dvi klasės, kuriose galima vesti ir ruošti pamokas, salė, kur galima organizuoti įvairius renginius. Viskas yra išlaikoma iš miesto pinigų. Savivaldybė nupirko ir kompiuterius.

Šiuo metu į mokyklėlę susirenka iki 12 mokinių. Toliau gyvenantiems lietuviams ponas Bernardas užsimojo organizuoti nuotolinius mokymus.

Jaučiamas karo dvelksmas

B. Ruzgus neslepia, kad Ukrainos ir Rusijos karo dvelksmas Buriatijoje itin aštriai jaučiamas.

„Tai juk Rusijos bendra teritorija. Pargabena žuvusius. Girdžiu iš aplinkinių, kad tas ar anas vaikinas žuvo. Ir pats buvau pažįstamo laidotuvėse. Karas yra karas, sviediniai lekia į abi puses. Pasakysiu viena: bet kuriam žmogui karas yra blogiausias dalykas. Tarpusavyje reikia aiškintis kitokiais būdais – gerbiant vieniems kitus, bet ne kulkomis ir sviediniais. Tai kiekvienas turi suprasti. Kulkos – ne išeitis“, – taip sudėtingą situaciją vertina Buriatijoje gyvenantis lietuvis.

Šiek tiek faktų apie Buriatiją:

Buriatijos respublika ribojasi su Tuvos respublika, Irkutsko sritimi, Trans-Baikalo teritorija (buvusiu Čitos regionu) ir Mongolija. Dėl savo pasienio padėties regione yra daug karinių vienetų. Buriatija yra nuolatinio kelių Rytų karinės apygardos brigadų dislokavimo teritorija.

Buriatija yra daugiatautis ir įvairių religijų regionas, kuriame gyvena beveik milijonas žmonių. Respublikoje išpažįstamos kelios religijos: stačiatikybė, budizmas ir netgi šamanizmas.

Viešosios sociologijos laboratorijos „PS Lab“ liepą paskelbtais duomenimis, Buriatija yra tarp regionų, kurie labiausiai nukentėjo nuo Rusijos–Ukrainos karo. Etninių buriatų skaičius Rusijos armijoje yra žymiai didesnis nei jų dalis tarp Rusijos gyventojų.

2022 m. kovą buriatų mirčių skaičius sudarė 3,5 proc. visų Rusijos nuostolių. Dalinės mobilizacijos metu Buriatijos gyventojai buvo pašaukti pustrečio-tris kartus dažniau ir žuvo septynis kartus daugiau nei kitų regionų gyventojai.

Pagal mirčių skaičių (2024 m. balandžio mėn. duomenys) Buriatijos respublika taip pat patenka į penketuką.

Buriatijos sostinė yra Ulan Udė. Tai trečias pagal dydį Tolimųjų Rytų federalinės apygardos miestas, kurio dalimi Buriatija tapo 2018 m. Didžiulė priemiesčio teritorija driekiasi daugybę kilometrų aplink Ulan Udę ir per pastarąjį pusantro dešimtmečio nekontroliuojamai auga. Apie pusė visų Buriatijos gyventojų yra susitelkę jos sostinėje. Remiantis prieškariniais tyrimais, per pastaruosius 10 metų sparčiai išaugo žmonių migracija iš kaimų ir mažų miestelių į regiono sostinę, todėl Ulan Ude išplėtė privatus sektorius ir pablogėjo miesto ekologija, ypač – smogas per visą šildymo sezoną dėl malkinio ir anglies šildymo. Ulan Udė tradiciškai yra ne tik pramoninis, bet ir prekybos miestas.