Jie mirė tą pačią dieną... Kodėl vyresnio amžiaus poros Nyderlanduose vis dažniau renkasi bendrą eutanaziją? Šiame straipsnyje – pasakojimas apie vieną porą, kuri šių metų birželio 3 d. kartu pasitiko mirtį.

Janas ir Elsė laimingai susituokę gyveno beveik pusę amžiaus. Ir vieną birželio dieną jie mirė kartu nuo mirtinos vaistų injekcijos, kurią gydytojai jiems suleido jų pačių prašymu. Nyderlanduose ši operacija vadinama duoeutanazija. Ši procedūra yra visiškai teisėta, nors ji vis dar atliekama retai. Tačiau kasmet vis daugiau olandų porų nusprendžia būtent taip baigti savo gyvenimą.

Autoriai įspėja, kad šis straipsnis, kurį publikuoja BBC, gali traumuoti kai kuriuos skaitytojus.

Abu užklupo ligos

Likus trims dienoms iki datos, kai Janas ir Elsė nusprendė savo noru kartu nutraukti gyvenimą, jų namelis ant ratų stovėjo ant saulės nutviekstos prieplaukos Fryzijoje, šiaurinėje Nyderlandų dalyje. Ši pora – iš tų, kurie niekada nesėdi vietoje, todėl didžiąją gyvenimo dalį kartu praleido priekabose ar laiveliuose.

„Mes keletą kartų bandėme gyventi akmeniniame urve – visai kaip įprastame name, – juokauja Janas. – Bet neįleidome šaknų: tai ne mums.“

70-metis Janas sėdi besisukančioje priekabos vairuotojo sėdynėje. Viena jo koja pakišta po savimi. Tai vienintelė padėtis, padedanti jam sumažinti nuolatinius nugaros skausmus. Jo žmonai Elsei yra 71-eri, ji serga demencija, todėl jai sunku formuluoti savo mintis.

„Su tuo viskas yra gerai, – sako ji lengvai atsistodama ir rodydama į savo kūną. – Bet tai tik košmaras“, – priduria ji, rodydama į galvą.

Susipažino darželyje

Janas ir Elsė susipažino darželyje ir nuo to laiko nesiskyrė. Janas jaunystėje žaidė Nyderlandų jaunimo ledo ritulio rinktinėje, vėliau tapo sporto treneriu. Elsė gavo pradinių klasių mokytojos diplomą. Tačiau sutuoktinių santuokos metus lėmė bendra meilė vandeniui, valtims ir buriavimui.

Kai jie buvo jauni, šeima gyveno mažame plūduriuojančiame namelyje. Vėliau jie nusipirko didesnį laivą ir pradėjo gabenti prekes šalies kanalais.

Elsė tuo pat metu augino jų vienintelį sūnų. Berniukas buvo išsiųstas į internatinę mokyklą, kur gyveno nuo pirmadienio iki penktadienio, o savaitgalius leisdavo su tėvais. Per mokyklines atostogas, kai vaiką buvo galima pasiimti į kelionę, Janas ir Elsė ieškojo užsakymų, kurie padėtų jiems nukakti į įdomias vietas, pavyzdžiui, palei Reino upę ar į šiaurines Nyderlandų salas.

Iki 1999-ųjų tapo labai sunku konkuruoti vidaus krovinių pervežimo rinkoje: po daugiau nei 10-ies metų sunkaus fizinio darbo Janui skaudėjo nugarą. Jis su žmona persikėlė į sausumą, bet po kelerių metų vėl pradėjo gyventi ant vandens. Kai tai tapo per sunku, jie nusipirko erdvų namelį ant ratų – priekabą.

2003 m. Janui buvo atlikta nugaros operacija, tačiau jo būklė nepagerėjo. Jis nustojo vartoti stiprius skausmą malšinančius vaistus, bet nebegalėjo dirbti, o Elsė ir toliau mokytojavo. Kartais jie kalbėdavo apie eutanaziją – ir Janas paaiškindavo šeimai, kad, atsižvelgiant į jo fizinius apribojimus, jis nenori gyventi per ilgai. Maždaug tuo metu pora prisijungė prie NVVE – olandų organizacijos „Teisė mirti“.

„Kai nuolat geri kalną narkotikų, jautiesi kaip zombis, – aiškino Janas. – Taigi, atsižvelgiant į mano skausmą ir Elsės ligą, manau, kad laikas tam padaryti galą.“

Kai Janas sako „galą“, tai reiškia nustoti gyventi.

Įteisinta pagalbinė savižudybė

2018 m. Elsė nustojo mokytojauti. Jai ėmė ryškėti pirmieji demencijos požymiai, tačiau kreiptis į gydytojus ji kategoriškai nenorėjo – galbūt todėl, kad pati stebėjo lėtą Alzheimerio liga sergančio tėvo nuosmukį. Tačiau tam tikru momentu tapo nebeįmanoma ignoruoti visų didėjančių, nerimą keliančių simptomų.

2022 m. lapkritį, išgirdusi demencijos diagnozę, palikusi vyrą ir sūnų Elsė išskubėjo iš gydytojo kabineto.

„Ji buvo įsiutusi – kaip įsiutęs jautis“, – prisimena Janas.

Po to, kai Elsė suprato, kad jos būklė nepagerės, kartu su Janu ir sūnumi pradėjo diskutuoti apie duoeutanaziją – bendrą mirtį.

Nyderlanduose eutanazija (kitaip – pagalbinė savižudybė) yra įstatymiškai leidžiama, tačiau esant dviem svarbioms sąlygoms: asmuo turi prašyti savo noru nusižudyti, o jo kančias – fizines ar moralines – gydytojas turi pripažinti nepakeliamomis ir be jokių gerėjimo perspektyvų.

Kiekvieną žmogų, prašantį padėti mirti, privalo apžiūrėti du gydytojai: antrasis turi savarankiškai patvirtinti pirmojo įvertinimą.

Per metus – 33 poros

2023 m. Nyderlanduose eutanazijos būdu mirė daugiau nei 9 tūkst. žmonių – tai apie 5 proc. visų mirčių.

33 kartus eutanazija buvo įvykdyta poroms, tai yra 66 žmonės paliko šį pasaulį lydimi ištikimo gyvenimo draugo. Gauti medicininį sutikimą tokiai procedūrai dažniausiai būna gana sunku, tačiau situacija dar labiau komplikuojasi, jei vienas iš partnerių serga silpnaprotyste, todėl kyla abejonių dėl paties žmogaus galimybės jai pritarti.

„Daugelis gydytojų net nenori galvoti apie eutanaziją demencija sergančiam pacientui“, – sako Roterdamo Erasmus medicinos centro geriatrijos (senėjimo mokslo) profesorė ir etikos ekspertė Rosemarina van Bruchem.

Būtent Jano ir Elsės šeimos terapeutas pasirodė esąs vienas iš šių gydytojų, o tokia principinga – jo paties ir tokių gydytojų kaip jis – pozicija atsispindi statistikoje. Iš 9 tūkst. žmonių, 2023 m. mirusių eutanazijos būdu, tik 336 sirgo demencija.

Daugeliui pacientų, sergančių ankstyvomis demencijos stadijomis, absoliutus netikrumas dėl jų ateities įvykių vystymosi gali paskatinti juos svarstyti galimybę nutraukti savo gyvenimą, aiškina R. van Bruchem.

„Ar kada nors prarasiu gebėjimą daryti tai, ką laikau svarbiu ir reikalingu? Ką daryti, jei nustosiu atpažinti savo šeimą? Jei sugebėsite aiškiai išreikšti savo susirūpinimą pirmiausia vienam gydytojui, kuris išgirs, supras ir sutiks atlikti eutanaziją, o po to antrajam – psichikos kompetencijos specialistui, tada techniškai jūsų egzistencinė baimė dėl to, kas įvyks, gali būti pripažinta priežastimi svarstyti prašymus dėl eutanazijos.“

Kadangi jų šeimos gydytojas aiškiai nenorėjo sutikti, Janas ir Elsė kreipėsi į mobilią kliniką – Eutanazijos ekspertizės centrą. Praėjusiais metais Nyderlanduose apie 15 proc. visų „pagalbinių mirčių“ buvo įvykdytos prižiūrint šios klinikos gydytojams, nepaisant to, kad vidutiniškai teigiamas sprendimas buvo priimtas tik dėl kas trečio prašymo.

Jei susituokusi pora išreiškia norą mirti kartu, gydytojai turi būti tikri, kad sprendimas yra abipusis ir nė vienas partneris nedaro įtakos kitam.

Daktaras Bertas Keyseris turėjo galimybę atlikti dvi dvigubos eutanazijos procedūras. Tačiau prisimena ir trečią prie jo priėjusią porą: tada jam kilo įtarimas, kad vyras verčia žmoną mirti kartu su juo. Kito vizito metu gydytojas su moterimi kalbėjosi vienas.

„Ji man pasakė, kad turi tiek daug planų...“ – prisiminė B. Keyser. Anot jo, moteris aiškiai žinojo, kad jos vyras sunkiai serga, tačiau su juo mirti neplanavo.

Prašymas dėl eutanazijos buvo atmestas, o vyras netrukus mirė dėl natūralių priežasčių. Jo žmona vis dar gyva.

Buvo daug ašarų

Protestantų teologijos universiteto medicinos etikos profesorius Theo Beeris yra vienas iš nedaugelio atvirų eutanazijos kritikų Nyderlanduose. Jis mano, kad paliatyvios pagalbos pažanga dažnai sumažina sankcionuoto žudymo poreikį.

„Man atrodo, kad gydytojo atliktas nužudymas gali būti pateisinamas. Tačiau tokie atvejai – išimtiniai“, – įsitikinęs profesorius.

T. Beeris nerimauja dėl didėjančio dvigubos eutanazijos atvejų populiarumo, ypač po to, kai vienas iš buvusių Nyderlandų ministrų pirmininkų ir jo žmona šių metų pradžioje nusprendė kartu mirti Nyderlanduose, o jų istorija tapo žinoma pasaulio spaudai.

„Per pastaruosius metus mes tapome liudininkais dešimčių porų eutanazijos atvejų ir apskritai yra bendra tendencija „šlovinti“ bendrą mirtį, – įsitikinęs T. Beeris. – Tačiau tyčinės žmogžudystės tabu yra laužomas. Ypač kai kalbama apie porinę, dvigubą eutanaziją.“

Galbūt Janas ir Elsė galėtų dar ilgai gyventi savo priekaboje. Ar jie jaučiasi mirštantys per anksti?

„Ne, ne, ne – nemanau“, – sako Elsė.

„Aš nugyvenau savo gyvenimą ir nebenoriu daugiau skausmo, – sako jos vyras. – Esame per seni, kad galėtume vadovautis tokiu gyvenimo būdu, prie kurio esame įpratę. Manome, kad laikas tai nutraukti.“

Yra dar viena svarbi priežastis. Pasak gydytojų, Elsė vis dar gali pati priimti sprendimą dėl savo mirties, tačiau jos silpnaprotystė progresuoja – ir ji netrukus gali prarasti šį gebėjimą.

Pačiam Janui ir jo sūnui Elsės sprendimas nebuvo lengvas.

„Niekas nenori leisti savo tėvams mirti, – aiškina Janas, – todėl buvo ašarų. Mūsų sūnus pasakė: „Viskas bus gerai, ateis geresni laikai“. Bet ne man.“

Elsė sako, kad jaučiasi taip pat: „Kito kelio nėra.“

Dieną prieš susitikimą su eutanazijos gydytojais Elsė ir Janas leido laiką su sūnumi ir anūkais. Visada praktiškas Janas norėjo pakalbėti ir apie priekabos pardavimo detales.

„Tada išėjau su mama pasivaikščioti į paplūdimį, – pasakoja jų sūnus. – Vaikai žaidė, juokėsi... Tai buvo labai keista diena. Prisimenu tą vakarą per vakarienę, kai supratau, kad tai buvo paskutinis kartas, kai visi vakarieniavome kartu.“

Prieš mirtį – prisiminimai ir muzika

Pirmadienio rytą vietos globos namuose susirinko nemažai žmonių. Atvyko geriausi abiejų sutuoktinių draugai, Jano ir Elsės broliai, sūnus ir marti...

„Turėjome galimybę dvi valandas praleisti kartu, kol atvyko gydytojai, – sako jis. – Mes dalijomės prisiminimais... Ir klausėmės muzikos.“

Elsė pasirinko grupės „Travis“ atliekamą dainą „Idlewild“, Janas – „The Beatles“ „Now and Then“.

„Paskutinis pusvalandis buvo sunkus, – sako jų sūnus. – Tačiau atėjo gydytojai ir viskas įvyko greitai – jie veikė aiškiai ir harmoningai, pagal protokolą, todėl viskas baigėsi vos per kelias minutes.“

Gydytojai suleido mirtiną injekciją Janui Faberiui ir Elsei van Leeningen ir jie ramiai mirė tą pačią dieną – pirmadienį, 2024 m. birželio 3 d.

Jų sūnus dar nepardavė tėvų priekabos. Nusprendė kol kas pardavimą atidėti ir su žmona ir vaikais atostogauti.

„Galų gale aš ją parduosiu, – įsitikinęs jis. – Bet pirmiausia noriu apie ją palikti gerą prisiminimą šeimai.“