Per Vėlines lankysime artimųjų ir bičiulių kapus, degsime žvakes, susitiksime su seniai matytais giminėmis. Pasak etnologės Gražinos Kadžytės, per šimtmečius išliko šios šventės turinys ir esmė, kai ne tik pagerbiami bei geru žodžiu prisimenami mirusieji, bet ir susitinkama su skirtinguose Lietuvos kampeliuose gyvenančiais giminaičiais.

Kiek kito tik šventės forma, nes žvakutes degti ant kapų pradėta tik XIX a. pabaigoje, iki tol kapinėse liepsnodavo Vėlinių laužai – ši tradicija iki šių laiko išliko kai kuriuose Dzūkijos kaimuose.

Per Vėlines lankomi giminės

Jei anksčiau mūsų sėsliau gyvenę protėviai traukdavo tik į šalia kaimo esančias kapinaites, tai dabar nereta šeima per kelias dienas lankydama artimųjų kapus apvažiuoja kone visą Lietuvą. Pasak etnologės, tai gražus Visų Šventųjų ir Vėlinių paprotys – savotiška piligrimystė.

„Anksčiau Vėlinių metas buvo labiau susietas su bažnyčios, kur buvo meldžiamasi už mirusius artimuosius, lankymu, dabar, kai visuomenė labiau sekuliarizuota, o artimieji palaidoti ne vienose kapinėse, dalis žmonių į bažnyčią nebeužsuka. Kaip yra liudijęs etnografas Mikalojus Katkus, jau XIX a. žmonės, aplankę kapus, dažnai susirinkdavo pas kurį nors giminaitį, kukliai pasivaišindavo, pagiedodavo, paminėdavo mirusiuosius. Tais laikais Vėlinių laikotarpis apimdavo visą lapkričio mėnesį, tad tekdavo pasisvečiuoti ne vienuose namuose. Į tokius susibūrimus vesdavosi ir vaikus, jiems senoliai papasakodavo ir apie gimines, ir apie gimtąsias vietas – taip būdavo gražiai perduodama gyvoji istorija“, – teigia etnologė.

Pasak G. Kadžytės, svečiavimosi pas gimines, aplankius kapus, tradicija yra išlikusi iki šiol – iš toliau atvykstantys giminaičiai jau iš anksto susitaria, pas kurį pusbrolį, pusseserę ar dėdę užsuks kavos išgerti. „Per Kūčias prie stalo susėda tik šeima, o per Vėlines yra galimybė aplankyti seniai matytas tolimesnes gimines. Žinau, kad mūsų emigrantai, negalėdami atvykti į gimtinę pirmosiomis lapkričio dienomis, kartais kremtasi, bet jiems patarčiau Vėlinių vakarą bent peržiūrėti mirusių artimųjų nuotraukas, prisiminti šviesius jų gyvenimo momentus. Labai sveikintinas yra giminės istorijos rašymas: kartais atsiminimus surašo patys giminės senoliai arba juos pakalbinę jaunesnieji“, – pastebi G. Kadžytė.

Kapinės stebina užsieniečius

Pasak etnologės, iki šiol kai kuriose Dzūkijos kaimų kapinėse dar deginami Vėlinių laužai – tai itin sena mūsų tradicija. „Ji tikrai verta išlikimo ir atgaivinimo, nes laužuose buvo sudeginamos nukritusios medžių šakos, kankorėžiai, seni nebenaudojami mediniai kryžiai. Be to, laužą reikėdavo prižiūrėti, tad prie jo ilgiau pabūdavo, pasimelsdavo, pagiedodavo, pasikalbėdavo tos bendruomenės žmonės. Dzūkai ant savo smiltynėlių visuomet gyveno vargingiau, bet turbūt sutelkčiau, nes išlaikė Vėlinių laužų tradiciją, taip kaip žemaičiai mums išsaugojo Užgavėnes, o aukštaičiai – Jonines“, – pasakoja ekspertė.