Lobotomija yra vienas kontroversiškiausių metodų psichiatrijos istorijoje. Kurį laiką lobotomija buvo laikoma proveržiu gydant sudėtingas psichines ligas, tačiau laikui bėgant tai buvo pripažinta barbariška ir mirtina procedūra.

Vienu lobotomijos populiarintojų laikomas neurologas Walteris Freemanas. Per savo karjerą jis atliko daugiau nei tris tūkstančius operacijų, kurias laikui bėgant pavertė tikrais šou. Smeigdamas instrumentus į pacientų smegenis, W. Freemanas kramtydavo gumą arba pozuodavo fotografijoms, kai tuo tarpu daugelis pacientų mirdavo. Beveik 500 žmonių mirė nuo W. Freemano “gydymo“, tačiau jam pavyko išvengti bausmės ir taikiai išeiti į pensiją.

Pirmoji operacija, skirta nutraukti neuroninius ryšius primatų smegenyse, buvo atlikta 1930 m. Dėl eksperimento beždžionės tapo daug ramesnės (bet ir kvailesnės), bet išlaikė visas pagrindines gyvybines funkcijas. To įkvėptas 1935 m. portugalų neurologas Egasas Monizas pradėjo organizuoti pirmąsias leukotomijas (taip pats vadino operacijas). Kadangi jis pats dėl sveikatos negalėjo operuoti, pasamdė chirurgus pagalbininkus.

Rezultatai buvo abejotini – tik keliems pacientams pagerėjo, todėl E. Monizas padarė išvadą, kad operacija turėtų būti atliekama tik kraštutiniu atveju. 1940-aisiais ir 1950-aisiais lobotomija buvo laikoma revoliuciniu sprendimu gydant ligas, tokias kaip šizofrenija ir gili depresija. Buvo manoma, kad chirurginiu būdu sunaikinus neuroninius ryšius priekinėje smegenų skiltyje, psichiatrijos ligoniai gali grįžti į normalų gyvenimą.

Portugalų neurologo pasiekimai buvo pripažinti profesionalų bendruomenėje, o 1949 m. jis gavo Nobelio fiziologijos arba medicinos premiją už prefrontalinės lobotomijos atradimą.

E. Monizo idėjas perėmė amerikiečių neurologas ir psichiatras W. Freemanas. Jis pritaikė E. Monizo metodą sau, supaprastindamas operacijas. Nepaisant abejotino veiksmingumo, W. Freemanas savo gyvenimą paskyrė lobotomijai, o karjeros pabaigoje net pavertė operacijas šou su tragiškomis pasekmėmis.

Operacijų maratonas

W. Freemanas gimė 1895 m. Filadelfijos gydytojų šeimoje. Jis baigė Pensilvanijos universiteto medicinos mokyklą, kur nusprendė tapti neurologu. Vašingtone W. Freemanas užėmė šv. Elžbietos – Seniausios federalinės psichiatrijos ligoninės laboratorijų direktoriaus pareigas. Ten jis turėjo galimybę eksperimentuoti su netradiciniais įvairiausių psichikos sutrikimų gydymo metodais.

Jis taip pat dėstė universitetuose, į vieną iš kurių 1935 m. pakvietė neurochirurgą Jamesą Wattsą. Tuo metu jie abu buvo sužavėti E. Monizo leukotomija, todėl W. Freemanas ir J. Wattsas nusprendė išbandyti šį metodą.

Pirmoji lobotomija JAV buvo atlikta 1936 m. 63 metų namų šeimininkei Alice Hammatt, kuri sirgo nerimo depresiniu sutrikimu. Dėl nuolatinių panikos priepuolių ji dažnai atsidurdavo psichiatrinėse ligoninėse. Operacijos metu W. Freemanas ir J. Wattsas išgręžė dvi skylutes jos galvoje virš priekinių skilčių ir beveik „aklai“ į keturių centimetrų gylį įkišo leukotomą (specialiai E. Monizo sukurtai procedūrai skirtą instrumentą) su metaline kilpa gale ir, sukdami instrumentą, nupjovė baltąją medžiagą. Ši manipuliacija truko apie valandą.

Po operacijos moterį kelis mėnesius kankino raumenų mėšlungis, bendravimo sunkumai ir dezorientacija, tačiau panikos priepuoliai nebegrįžo ir ji sakė esanti laiminga. W. Freemanas laikė rezultatą sėkmingu ir pareiškė, kad tokia operacija buvo tikras proveržis psichiatrijoje. Vėliau šią procedūrą jis pavadino lobotomija.

Per du mėnesius nuo pirmosios operacijos W. Freemanas ir J. Wattsas atliko dar 20, o per šešerius metus – dar apie 200. Pasak W. Freemano, dauguma (63 proc.) jų buvo sėkmingos. Sėkmė buvo matuojama arba pacientų pasveikimu, arba jų nusiraminimu, kai ypač smurtaujantys nutildavo, paklusdavo ir nekeldavo pavojaus kitiems. 23 proc. pacientų pokyčių nejuto, o 14 proc. operacijų sukėlė rimtų nepageidaujamų pasekmių arba mirė. Neigiamas poveikis po lobotomijos buvo apatija, pasyvumas, iniciatyvos trūkumas ir prastas gebėjimas susikaupti.

Prezidentiniai masteliai

Viena garsiausių W. Freemano ir J. Wattso pacienčių buvo JAV prezidento Johno Kennedy sesuo Rosemary, kuriai 1941 m. buvo atlikta lobotomija. Rosemary buvo sulėtėjęs vystymasis, ji prastai mokėsi mokykloje, buvo pasimetusi ir kartais gan agresyvi, dažnai bėgdavo iš katalikiškos internatinės mokyklos ir patekdavo į nepadorias situacijas.

Siekdamas nesugriauti šeimos politinės ateities, Rosemary tėvas nusprendė kreiptis pagalbos į W. Freemaną ir sutiko su lobotomija, kuri padėtų normalizuoti merginos emocinį foną. Operacijos metu W. Freemanas privertė Rosemary skaityti maldas ir dainuoti dainas, kad žinotų, kada sustoti.

Operacijos pasekmės buvo siaubingos. Dėl lobotomijos Rosemary negalėjo vaikščioti ir kalbėti, todėl visą likusį gyvenimą jai reikėjo priežiūros. Ji mirė 2005 m., būdama 86 metų. Tačiau toks operacijos rezultatas jos tėvą tenkino. Po septyniolikos metų jis rašė: „Galų gale Rosemary problemos sprendimas suvaidino svarbų vaidmenį, leidžiantį visiems Kennedy tęsti savo gyvenimo darbus“.

Nepaisant rimtų komplikacijų po operacijų, W. Freemanas neabejojo ​​lobotomijos veiksmingumu. Kažkuriuo metu jis nusprendė palengvinti gydytojų darbą ir padaryti jį prieinamesnį paprastiems žmonėms: W. Freemanas nusprendė atsisakyti kaukolės trepanacijos ir atlikti lobotomiją ledo kirtikliu per akiduobes.

Pirmąją transorbitinę lobotomiją (atliekamą per akiduobes — red.) W. Freemanas 1946 m. ​​atliko savarankiškai. Jo pacientė buvo 29 metų namų šeimininkė Sally Ellen Jonesco, kuri sirgo sunkia depresija ir buvo linkusi į savižudybę. Gydytojas prieš operaciją panaudojo elektros šoką, kad ji netektų sąmonės. Tada įkišo instrumentą į akiduobę ir smogė į ją, pradurdamas ploną kaulą šalia akies ir pataikydamas į priekines smegenų skilteles. Atlikus lobotomiją, moters atmintis labai sutriko, tačiau ji galėjo gyventi „palyginti įprastą gyvenimą“.

Patobulinta lobotomija užtrukdavo ne ilgiau kaip 10 minučių ir buvo žymiai pigesnė nei įprasta: W. Freemanas už procedūrą imdavo tik 25 dolerius. Taikant naują metodą nebereikėjo chirurgo asistento buvimo, nes procedūra buvo atliekama be trepanacijos. W.Freemanas taip pat galėjo atlikti operaciją ne ligoninėje, pavyzdžiui, biure, kur naudodavo elektros šoką kaip anestetiką. Jo metu pacientai tiesiog prarasdavo sąmonę.

Jo partneris J. Wattsas skeptiškai žiūrėjo į naująjį metodą ir paprašė neatlikti atnaujintos lobotomijos įprastuose biuruose. Vėliau gydytojai apskritai nustojo bendradarbiauti. 1946 m. ​​mirė W. Freemano sūnus, į kurį jis dėjo daug vilčių. Sielvartas paskatino W. Freemaną dar labiau pasinerti į savo gyvenimo darbą. Visi pinigai, kuriuos jis taupė sūnaus mokslui, buvo nukreipti lobotomijai populiarinti. W. Freemanas keliavo po šalį, atlikdamas operacijas įvairiose valstijose ir mokydamas kitus gydytojus. Kartą per vieną dieną jis atliko 25 lobotomijas.

Mirtinas pasirodymas

Supaprastinta versija iš tikrųjų padėjo išpopuliarinti lobotomiją JAV – vien 1949 m. įvairūs gydytojai atliko daugiau nei penkis tūkstančius operacijų. Jei anksčiau lobotomija buvo atliekama tik kraštutiniais atvejais, tai dabar indikacijos jai buvo ne tik sunkios psichikos ligos, tokios kaip šizofrenija, depresija ir stiprūs ar lėtiniai galvos skausmai, bet ir nemiga, psichosomatinės skrandžio opos ir opinis kolitas, taip pat neurozės, elgesio problemos ir net homoseksualumas.

Lobotomija tapo ne tik vaistu nuo konkretaus sutrikimo, bet ir simptomų mažinimo priemone. Laikui bėgant W. Freemanas lobotomijas pavertė šou: kadangi daugelis operacijų buvo atliekamos už ligoninių ribų, jis leido procesą stebėti pašaliniams asmenims, fotografuoti, o procedūros metu kramtė gumą.

Operacijų metu jis dažnai nenaudodavo medicininių pirštinių ir veido kaukės, nesirūpindavo sterilizavimo įranga, gal net nenusiplaudavo rankų prieš procedūrą. Vieną dieną jis taip susižavėjo pozuodamas fotografijai, kad per giliai įsmeigė instrumentą į paciento smegenis. Tai sukėlė kraujavimą ir mirtį.

Lobotomijos buvo atliekamos ne tik suaugusiems, bet ir vaikams. Per savo praktiką W. Freemanas operavo 20 nepilnamečių. Vienas iš jų buvo 12-metis Howardas Dally. Jis buvo uždaras, šiek tiek nepaklusnus vaikas. Anksti mirus motinai, tėvas vėl vedė, ir Howardas nesutarė su pamote. Ši kreipėsi į W. Freemaną, kad suprastų jo nepaklusnumo ir agresijos priežastis. Gydytojas berniukui diagnozavo šizofreniją ir jo elgesį laikė pakankama priežastimi atlikti lobotomiją. Operacija, pasak H. Dally prisiminimų, jam praėjo kaip rūke. Kitą dieną jo vokai buvo patinę, po akimis buvo mėlynių. Vaikinui pakilo temperatūra ir stipriai skaudėjo galvą.

Po operacijos H. Dally negalėjo normaliai mokytis, o suaugęs - produktyviai dirbti. Jis vartojo narkotikus, alkoholį, darė nusikaltimus. Tačiau vėliau jis sugebėjo pagerinti savo gyvenimą ir tapo autobuso vairuotoju Kalifornijoje.

Į pensiją išėjęs žudikas

W. Freemano kolegos nuolat kritikavo jo sprendimą atlikti lobotomijas be chirurgų. Ligoninėje, kurioje jis dirbo, jam buvo priekaištaujama, kad W. Freemanas „nėra chirurgas“ ir neturėtų užsiimti tokiomis manipuliacijomis. Tačiau tai nesutrukdė jam dirbti iki septintojo dešimtmečio pabaigos. Iš viso per savo karjerą W. Freemanas 23 valstijose atliko apie 3500 lobotomijų, 2500 iš jų – per akiduobes. Bendras tokių operacijų skaičius JAV siekė maždaug 60 tūkst. Dauguma jų buvo atliktos 1949–1952 m. Naudojantis W. Freemano metodu operacijų atlikta apie 10 tūkst.

Iš pradžių W. Freemanas teigė, kad jo metodas buvo sėkmingas 85 proc. atvejų: ši statistika, matyt, apėmė bet kokius rezultatus, kurie nesukėlė mirties, nes mirtingumas nuo jo lobotomijų siekė 15 proc. Vėliau mokslininkai nustatė, kad tik trečdaliui tų žmonių, kuriems buvo atlikta operacija Jungtinėse Valstijose, pagerėjo. Kitų būklė arba labai pablogėjo, arba išliko nepakitusi. Išsamios statistikos apie lobotomijos sėkmės rodiklius vis dar nėra, ir taip yra dėl to, kad nemaža dalis operacijų buvo atliekamos pogrindiniais metodais, o pacientų ligos istorijos nebuvo vedamos.

Iki pat XX a. vidurio lobotomijos populiarumą lėmė tai, kad žmonija tuo metu dar nebuvo išradusi psichikos ligų gydymo vaistais, todėl gydytojai griebėsi radikalių metodų, tarp kurių buvo elektrokonvulsinė terapija ar morfijus. Situacija pradėjo keistis 1954 m., kai revoliucinis vaistas chlorpromazinas (thorazinas) buvo licencijuotas naudoti psichiatrijoje. Tai buvo pirmasis veiksmingas antipsichozinis vaistas, padėjęs reguliuoti žmogaus emocinę būseną. Dėl jo lobotomijos, kaip mažiau humaniško metodo, populiarumas pradėjo mažėti.

Nepaisant to, W. Freemanas atliko mirtinas operacijas iki 1967 m. Paskutinė W. Freemano operacija dar kartą įrodė metodo abejotinumą – pacientė Helen Mortensen mirė nuo smegenų kraujavimo praėjus trims dienoms po jos.

Dėl šio įvykio buvo pradėtas tyrimas, kuris atskleidė, kad 72 metų W. Freemanas nužudė beveik 500 pacientų. Tačiau net ir po tyrimo gydytojui kaltinimai nebuvo pareikšti, po to jis baigė karjerą ir ramiai išėjo į pensiją. Kiek žmonių mirė nuo lobotomijų Jungtinėse Valstijose, nežinoma.

Lobotomija buvo plačiai taikoma ne tik JAV, bet ir tokiose šalyse kaip Didžioji Britanija, Suomija, Norvegija, Švedija, Danija, Japonija ir net Sovietų Sąjunga. Europoje ši operacija buvo atlikta dešimtims tūkstančių pacientų. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje buvo atlikta mažiausiai 17 tūkst. lobotomijų, o Švedijoje – daugiau nei 4,5 tūkst., daugiausia tarp moterų, kurių sutikimo procedūrai dažnai net nebuvo prašoma.

1950 m. ši praktika buvo uždrausta Sovietų Sąjungoje, vėliau sekė Vokietija ir Japonija. Prancūzijoje lobotomijos buvo atliekamos mažiausiai iki 1986 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose lobotomija nebuvo uždrausta, tačiau aštuntajame dešimtmetyje ji buvo nutraukta. Europos šalyse ši operacija dabar neatliekama, tačiau Didžiojoje Britanijoje, Suomijoje, Švedijoje, Belgijoje ir Ispanijoje ekstremaliais atvejais vis dar galima atlikti psichochirurgiją.

Daugelyje pasaulio šalių lobotomija buvo pripažinta barbarišku metodu, pražudžiusiu tūkstančius žmonių (tikslaus skaičiaus sužinoti neįmanoma). 1996 m. Norvegijos sveikatos departamentas išmokėjo kompensacijas žmonėms, kuriems buvo atlikta ši operacija. O 2005 m. Jungtinėse Valstijose tų, kurie nukentėjo nuo procedūros, artimieji pradėjo kampaniją, siekdami atimti iš E. Monizo Nobelio premiją.