Gimti prie jūros – didžiulė dovana. Šie žmonės kitokie, jie girdi vėją, mėgsta vienatvę, supranta amžinybę. Virginija Kelmelytė (1963 11 17–2022 04 26) buvo ypatingos meninės sielos žmogus, lūžio kartos aktorė. Buvo laikas, kai žmonės atsisukdavo į praeinančias aktores: jos išsiskyrė elegancija, aprėdais. Šiais laikas aktorės dažnai treninguotos, su sportbačiais. Jeigu sutinki išsidabinusią aktorę, žinok: sėdi be darbo. Toks gyvenimas, nieko nepadarysi.
1984 metais pirmasis Vaitkaus dešimtukas, būdami dar trečiakursiai, Kauno dramos teatre kartu su režisieriumi sukūrė muzikinį spektaklį „Makakučio nuotykiai“. Teksto autoriui – pačiam režisieriui – nesunkiai sekėsi apjungti šmaikščiausius veikėjus: Makakos tėvą, Makakos motiną, Makakutį, Krokodilą, Drugelį, Žirafą tėvą, Žirafą motiną, Žirafiuką, Papūgą, Strutį, Kengūrą ir kitus žvėrelius. Visi aktoriai – kaip vienas: lygiai ryškūs ir kūrybingi. Spektaklis kibirkščiavo energija ir fantazija. Žiūrovai jame pirmą kartą išvydo Virginiją Kelmelytę, Dianą Anevičiūtę, Saulių Balandį, Remigijų Bučių, Povilą Budrį, Neringą Bulotaitę, Taurą Čižą, Ingeborgą Dapkūnaitę, Arūną Sakalauską ir Ramunę Skardžiūnaitę. Kokie negailestingi likimai bebūtų, aktoriai visi iki vieno liko ištikimi savo profesijai ir visi per beveik keturiasdešimt metų gyveno intensyvų kūrybinį gyvenimą. Tarp jų ne mažiau nuveikusi ir scenografė Jūratė Paulėkaitė. „Makakučio nuotykiai“ tapo jos pirmuoju ir ryškiu darbu profesionaliame teatre. Režisierius nepabūgo teatrą papildyti dar niekam nežinomais vardais. Po šio spektaklio Paulėkaitė nuolat buvo kviečiama naujiems pastatymams.
Muzikiniame spektaklyje „Strazdas – žalias paukštis“ (1984) klestėjo lyriškasis pradas ir liaudiškoji archaika, sentimentams nepaliekanti vietos. Šis spektaklis – „prasiveržimas į dar neišžvalgytas teatro meno sferas – apeiginis, ritualinis spektaklis, savotiškas rekviem menui ir tautai…“ (Egmontas Jansonas. Kn.: Kauno valstybinis akademinis dramos teatras, 1990). Girdėdamas šermenų giesmes, įvairius triukšmus, kalbų nuotrupas, apjungiamus į operą, galėjai tapti Būties ir Nebūties liudininku. Žmogaus būtis – krikštynos, vestuvės ir mirtis – teatriniame rituale tapo neatskiriama atlikėjų dalimi. Įvairių kartų aktoriai – Doloresa Kazragytė, Rūta Staliliūnaitė, Nijolė Lepeškaitė, Remigijus Sabulis, Sakalas Uždavinys, Vytautas Grigolis, Virginija Kelmelytė, Povilas Budrys, Neringa Bulotaitė ir kiti šias teatrines apeigas atliko su tokia energija, jog spektaklis tapo panašus į šios trupės meninės programos manifestą.
„Literatūros pamokose“ (1985) Virginijos Kelmelytės „Snarglė“, Povilo Budrio Alfonsiukas Lapė ir „Naujokas“, Ingeborgos Dapkūnaitės „Žabtai“, Neringos Bulotaitės „Spurga“, Arūno Sakalausko ir Sakalo Uždavinio astronomijos mokytojas „Binoklis“ ir Sakalas–“Vanagėlis“, Sauliaus Balandžio „Adidas“, Ramunės Skardžiūnaitės klasės auklėtoja „Lemūras“ ir „Bikini“, Dianos Anevičiūtės fizinio lavinimo mokytoja „Spazma“ ir „Slyva“, Remigijaus Bučiaus literatūros mokytojas „Skiepas“ ir „Makena“, Tauro Čižo ir Arvydo Lebeliūno instruktorius King-Kongas, Arvydas ir „Kleckas“ – visi kartu ir kiekvienas atskirai – amžininkų atmintyje išlikę stipriau nei hamletai ar ofelijos… „Literatūros pamokos“ iki šiol vadinamos pačiu kontroversiškiausiu Vaitkaus spektakliu. Tiek Kaune, tiek vėliau Vilniuje salės lūždavo nuo žiūrovų, žiūrėti spektaklį neprailgdavo net stovint. Tai buvo net ne spektaklis, o tikras to meto jaunų žmonių manifestas.
Metro atstumu nuo žiūrovų sukoncentruoti energiją itin sunku. „Antigonės“ (1986) aktoriai buvo užsimerkę, bet matė ir jautė žiūrovą. Rodos, užteko mažiausio krustelėjimo, kad pajustum aktorių atsipalaidavimą ar atvirkščiai – įtampos perteklių, pačiom netikėčiausiom spalvom prasiveržiantį. Akli išrinktieji, nesiblaškydami po scenos erdvę, savo energetiniais laukais ją iki pat galo užpildė. Ismenė – iš pirmo žvilgsnio mažas ir nesudėtingas vaidmuo – tuo metu buvo vienas įdomiausių Virginijos Kelmelytės repertuare.
„Personoje“ (1994) Virginijos Kelmelytės sesuo Alma – moterystės ženklas, prisodrintas įvairiausių reikšmių ir atspalvių, Eglės Mikulionytės Elizabet Fogler – egzaltuota persona, kurios grįžimas į sceną po ilgos tylėjimo pertraukos dvelkė beprotybe. Žiūrovams būtų patikę personifikacijų tąsa, bet Vaitkus siūlė įsižiūrėti į tai, kas skiria žmones. Dviejų priešingų būtybių susitapatinimas – trumpalaikis dalykas. Moterų identifikacija neįmanoma. Galima pasisavinti idėjas, braižą, mintis, bet esmė priklausys nuo asmeninių kodų, kurie, nepaisant jų niekingumo, ir yra pagrindinė žmogaus jėga.
„Personoje“ Vaitkus aktoriams suteikė tokias scenos laiko erdves, kurių jungtys savaime viena su kita konfliktavo. Kelmelytės–Almos nuolankumas netikėčiausiais pustoniais peraugo į visišką atsivėrimą, savojo „aš“ apnuoginimą. Iš pradžių sesuo Alma priminė siurrealistišką damą, laviruojančią tarp visiškai skirtingų polių – švelnumo ir žiaurumo, sintetinės ir paprastumu spinduliuojančios moters. Sesuo Alma kelis ratus apsuko aplink sceną (jai reikėjo nubėgti į paštą), jos būsena buvo dvasiškai pakili, o po sekundės, perskaičiusi cinišką išdavystės laišką, ji jautėsi visiškai sužlugdyta. Dramatiškoje Almos atsivėrimo scenoje Elizabet tylėjo, o tuo metu, kai tarytum visai nebūtina kalbėti, ji prabildavo tyliu, ramiu balsu. Tokios akimirkos spinduliavo grožį, paslaptingos būsenos savo paprastumu tapo apčiuopiamos.
Kelmelytės–Almos jausmų amplitudė – lyg parabolė, ji krito ir tuoj pat kilo iki maksimumo. Jos žvilgsnis liūdėjo ir beregint suliepsnojo įtūžiu. Jos Persona tapo stipresnė už savo antrininkę – Elizabet Fogler, nes pastarosios pasaulį perleido per save ir išgyveno aktyviau nei savąjį gyvenimą. Aktorės jėga, jos vaidmens suvokimo gylis ir mokėjimas pačių ploniausiu lynu laviruoti tarp realybės ir irealumo, ant dingstančios regimybės ir jaučiamybės ribos, darė ją spektaklio šerdimi.
Kai Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre buvo švenčiama „Personos“ premjera (o tais laikas buvo švenčiama galingai, į tokius renginius stengdavosi prasmukti pusė Vilniaus), Virginijos teko laukti ilgiausiai. Jos vaidmuo buvo didelis, išsunkiantis visas jėgas, ir atrodė, kad Virga išvis nepasirodys. Bet staiga, visai netikėtai pasirodė elegantiško grožio aktorė: žalios žolės spalvos, pavasariu alsuojančiu stilingu kostiumėliu, tos pačios spalvos plačiabryle skrybėle pasidabinusi. Tai nebuvo „mandrumo“ demonstravimas. Virginija tokiu būdu išreiškė pagarbą visam repeticijų laikotarpiui, vaidmens sudėtingumui, kitaip tariant, tai individualiai būsenai, kurią patiria kiekvienas aktorius, „pasimatuodamas“ „svetimo“ gyvenimo – vaidmens – rūbą.
Tada Virginija visą laiką skubėdavo, nes būdavo itin užimta. Kartais net nespėdavo ilgais koridoriais nubėgti iki savo grimo kambario, tad po sunkesnių repeticijų dažnai užlėkdavo į mano kabinetą, kad galėtų greitai persivilkti bliuzeles. Mat ši vieta buvo arčiau lauko durų. Virginija visada turėjo kvepėti ir būti pasitempusi, pirmiausia, prieš save. Tomis akimirkomis dažnai mes net keliais žodžiais nepersimesdavome, nes jie buvo nereikalingi. Tačiau, kai gyvendama svetur ji apsilankydavo Vilniuje, visada užsukdavo ir atsisėdavo į savo mėgstamą vietą, maloniai prisimindama dešimto dešimtmečio mūsų keistai gražią draugystę.
Tuo metu teatre Virginija labiausiai vertino teatro bilietų kasininkę Nijolę Lisaitienę (šiuo metu ji dirba Vilniaus mažojo teatro kasoje). Virginija sakė, kad teatro direktoriais galėtų būti būtent tokie žmonės, kaip Nijolė: ji kiekvienam perkančiajam bilietus trumpai pristato spektaklį, visada pataria, kurį ir dėl ko reiktų rinktis ateityje, ji iš vidaus jaučia teatro pulsą, yra jungtis tarp visuomenės ir „dramblio kaulo bokšte“ gyvenančių aktorių. Virginija kasdien užsukdavo pas šią žavingą moterį, kad sužinotų, kaip juda teatro reikalai.
Virginiją blaškė gyvenimo vėjai: gyveno Bulgarijoje, vėliau – Prancūzijoje. Suomių režisierius Kristianas Smedsas pakvietė ją į Vilniuje trumpai žydėjusį „Vyšnių sodą“ (2009). Spektaklį kūrusiems menininkams buvo svarbu – nors tai ir utopiška – išlikti žydinčiais žiedais. Pasaulis keičiasi, bet jo vertybės išlieka amžinos. Iš Paryžiaus grįžo ne tik Ranevskaja, bet ir Virginija Kelmelytė. Jos grožio ir plačių akių žvilgsnio buvo pasiilgusi ne tik „tariama“ šeima, bet ir visi žiūrovai. Kelmelytės Ranevskaja – įsitempusi, aristokratiška. Kelios gyvenimo raukšlės veide ar kiek prikimęs balsas atitiko išdidžią plastiką, pozas. Net trečiame veiksme, kuris iš namų perkeliamas į kiemą, šokio metu nepastebėjai nė vieno supaprastinto jos žingsnelio. Net prisėdimas ant žolės – kažkoks išskirtinis.
Netrukus – kaip ir Ranevskaja – Virginija iš Paryžiaus grįžo į Vilnių. Dirbo daug – jau nebe teatre, bet po darbų dažnai skubėdavo į spektaklius, vis atsiprašydama, kad su kasdieniais rūbais, netinkamais batais… Ji pamažu ruošėsi naujam šuoliui, ji norėjo grįžti į didžiąją sceną.
„Per paskutinį mūsų pokalbį ji man sakė, kad norėtų suvaidinti mano režisuotame spektaklyje, kad ji tam pasiruošusi ir nori dar kartą grįžti į sceną. Aš sakiau: „Mama, taip, taip ir bus“. Dabar liko tik žodžiai. Ji mano atmintyje išliks kaip nuostabi moteris ir aktorė. Ačiū jai už viską. Pelenai į pelenus, dulkės į dulkes“. Šiais žodžiais su Virginija Kelmelyte atsisveikino jos sūnus režisierius Antanas Obcarskas.