Kai kapinėse atsisveikinama su žydu, kai jis palydimas į paskutinę kelionę, yra ištariamas šis trumpas palinkėjimas: „Zai a guter betler far unz alemen“, kas reiškia išvertus į gražiąją lietuvių kalbą „būk geru prašytoju mums visiems čia likusiems Žemėje“.

Netekome žydo litvako, pasiilgsime garbingo ŽMOGAUS, kuris taip mylėjo Lietuvą, jos žmones, kuris tiesė tiltus ne į mes ir jie, bet į mus. Tai didis rašytojas, kuris sugebėjo parodyti ir pavaizduoti sudėtingą ir įdomų, įvairiomis spalvomis nuspalvintą žydo gyvenimą Lietuvoje. Man reikėjo perskaityti visus JO raštus, kad galėčiau suprasti ir suvokti tą tikrą žydiškumą, tą tikrą temperamentą, tą nenusakomai paprastą, bet kartu išmintingą žydišką filosofiją.

Ir tai atliko JIS, tas tikro žydo tipažas su juodai garbanotais plaukais, su tokiomis nuostabiomis ir giliomis žydiškomis akimis. Kodėl rašau apie JĮ, apie tą mielą žydų berniuką, kuris žvelgia į mus iš knygos „Miestelio romansas“, Jonava, 1934 m.?

Ogi todėl, kad 1959 m., kai man buvo tik 10 metukų, iš tada dar jauno rašytojo rankų gimtajame Telšių knygyne man buvo padovanota pirmoji JO knygutė „Aš žiūriu į žvaigždes“. Tada iš visos minios Jis surado mus, du žydų berniukus, ir pakvietė. Prisimenu, kad paprašė prisistatyti. Ir kai mano giminaitis ištarė „Ickis“, JIS tarė: „Niekada savęs taip nevadink, nes esi Icikas“.

Sunku perduoti tą jausmą, tą pasididžiavimą JUO ir savimi. Dar ir dabar jaučiu, kaip spaudžiu prie širdelės tą mažą knygutę mėlynu viršeliu. Kokia tai buvo neįkainojama dovana, su kokiu saldumu skaičiau apie tai, kas ten parašyta. O, koks gražus JIS tada buvo.

Nuo tada perskaičiau viską, ką JIS parašė. Nuostabus rašytojas, gilus ir talentingas. Nuo tada taip ir nenustojau skaityti.

Dar ne kartą teko bendrauti su A. A. GRIGORIJUM KANOVIČIUM. JIS buvo visada taiklus, teisingas ir labai atsakingai stebėjo dar tada jaunų žydų lyderių veiklą čia, Lietuvoje. JIS mokė mus tolerancijos, atsakomybės už kiekvieną žodį, sakinį, kvietė neskubėti ir viską pasverti.

Labai noriu pacituoti ištrauką iš „Miestelio romanso“: „Lėtai, stambiu planu tarsi nebyliame kine prieš akis vienas po kito praplaukia mano neužmirštami kraštiečiai. Klausau šios neįmantrios melodijos ir vėl atgyja, išsirikiuoja į vieną draugišką eilę – išmintingi elgetos ir drąsūs siuvėjai, turtingi mecenatai ir namudininkai, kaip mano dėdė Šmulikas, pasaulio lygintojai, svajojantys apie neįgyvendintą laisvę, apie nepasiekiamą lygybę ir mitinę brolybę...Prisiminimai, prisiminimai, ar ne jie yra pačios ilgaamžiškiausios ir gyvosios kapinės Žemėje.“

JIS mirė per pačią svarbiausią žydų šventę ŠABATĄ. JIS bus palaidotas pačioje švenčiausioje Žemėje. Sakoma, kad šventam žmogui šventa Žemė ir šventa Mirtis. Tikiu, kad ant akmenuoto Izraelio žemės kauburėlio atsiras vietos lietuviškam smėliukui, atvežtam nuo Baltijos pajūrio ir nuo gimtinės Jonavos.

Jie užaugino du sūnus – stiprius, dorus ir nuostabius. Žydui tėvui tai labai svarbu. Tikrai žinau, kad pasibaigus Šabatui, kai Izraelyje nusileis saulė, kai žydai pradės naują darbo savaitę, vienas iš sūnų privalės perskaityti maldą Kaddish: „Je itgadal veeit kadaš, šeme raba (amen)“... Būtent, „amen“ ir tebus palaiminta TAVO ramybė. Visų liūdniausia yra tai, kad nuo šiandien jau kalbėdami apie Grigorijų Kanovičių privalėsime tarti „ave šolem“, kas reiškia A. A.

Ilsėkis ramybėje.