Įsimintiniausi nekrologai: Sergejus Kanovičius In Memoriam Rimui Tuminui

Paskutinė premjera

Aš sėdėjau beveik pačioje galiorkoje. Toje pat kėdėje, kurioje paskutinį kartą žiūrėjau jo spektaklį.

Viskas buvo beveik kaip visada – reikėjo apšvietimo, scenografijos, muzikos. Ir visa tai buvo. Minimalistinė scenografija, beveik tokia, kokia ji yra visur nuo Adomo Jacovskio – lengva ir iškalbinga, buvo muzika, kuri tik iš tolo priminė Fausto Latėno, buvo akmenys greta tuščio suolo, ant kurio sėdėdavo Vytautas Šapranauskas, Gediminas Girdvainis, Vytautas Grigolis. Dabar galėtų prisėsti tik Sigitas Račkys. Bet jis, kaip ir daugelis kitų, ačiū Dievui buvo ne scenoje, o salėje. Rimas Tuminas repetavo išėjimo premjerą. Tą, kurios niekada nepakartosi. Ir scenoje buvo tik Rimas.

Anšlagas. Salėje žmonės elgėsi taip, kaip elgdavosi per jo spektaklius žiūrovai – visiška tyla, susikaupimas, tos akimirkos dėl kurios kūrė Rimas, išgyvenimas. Tos akimirkos, dėl kurios mes eidavome į jo spektaklius. Tos, kurią priimta vadinti katarsiu, kai įvairiausi skirtingi žmonės tampa vienu, kai žiūrovai patiria akimirką, kad atrodydavo, jog plevena jų siela. Ne ta išpurvinta ir išvarginta kasdienio gyvenimo ir nuodėmių, o švari ir tyra, mylinti ir guodžianti, graudinanti, kviečianti tikėti ir mylėti. Tai, apie ką buvo visa Rimo Tumino kūryba. Šviesa ir viltis.

Siela – gyvenimo spektaklio išgryninta ir pakylėta meistro, pakylėta iki visus vienijančio nepakartojamo jausmo, kuris aplanko ir išsyk apleidžia. Gyvenimo spektaklis baigėsi. To sušikto gyvenimo-bandito, gyvenimo-žudiko, gyvenimo-gundytojo, į kurį mes, nukritus uždangai, grįžtame paploję, įteikę aktoriams ir režisieriui gėlių, sušukę nesumeluotą „bravo“ – to gyvenimo spektaklis tęsiasi.

O Rimui nusileido gyvenimo nepakeičiamos palydovės – mirties uždanga. Tikroji uždanga. Ir buvo tikri plojimai. Ir tikros gėlės. Ir tikros ašaros. Kaip salėje per jo spektaklius. Rimas ir išeidamas darsyk mus privertė patirti meilę ir graudulį, mūsų sielos akimirką vėl buvo tyros, meilė nugalėjo neapykantą, ir šitas sušiktas pasaulis ir gyvenimas jame bent akimirkai vėl atrodė šviesesnis. Gyvenimas yra mirties repeticija. Rimui ji šiandien buvo paskutinė. „Viskas gyvenime yra išgalvota, Efraimai. Tik mirtis tikra“.

Uždanga. Rytoj vėl į mirties repeticiją. Nes gyvenimas ir yra jos repeticija. Jų neatskirsi.“

Ačiū, Rimai. Ilsėkis ramybėje. Ir tegu Viešpats Tau nusišypso.