„Sveiki, mielas profesoriau, radau praleistą skambutį. Tad skambinu Jums,“- štai tokia lygiai prieš dvi dienas įvykusio pokalbio telefonu pradžia. „ Vyteni, tik ką grįžau iš ligoninės. Noriu pasiskųsti ten esamu maitinimu, o taip pat ir socialinės pagalbos stoka. Juk esu su didele negalia, reikia specialaus automobilio mane parvežti namo po gydymo. O man sako – nėra tokios paslaugos, ji mokama. Tai suprask, ką tuomet gali galvoti paprasti žmonės, kai viskas tampa mokama. Ne apie save kalbu, nes esu pajėgus susimokėti, bet apie paprastus žmones kalbu,“ – apie tai pradeda pokalbį prof. Bronislovas Genzelis.

Ir visai nenustembu šiuo skambučiu, juk jis toks, kaip visada, tas mūsų Bronius Genzelis. Nors balsas silpnokas, jau išduodantis jėgų trūkumą, tačiau jam rūpi ne jo asmuo, ne jo liga ar negalia, bet kitų Lietuvos ligonių ir socialinio teisingumo reikalai.

Ir mudu pasikeičiame nuomonėmis, kaip reikėtų reaguoti, kur ir kaip ieškoti tų sprendimų, kai žmonės patenka į tokias situacijas.

O profesorius vis pakartoja, kad toji komercializacija, mokamos paslaugos ir nejautrumas žmogaus bėdoms tik dar labiau nuvilia žmones, sėja nepasitikėjimą ir pačia sveikatos apsauga. Ir sunkokai renka žodžius.

Jaučiu, jog labai susijaudinęs, įsiskaudinęs. Jo žmona perima telefoną, aptariame, su kuo reikėtų apie tai pasikalbėti, kad negalią turintiems žmonėms būtų suteikiama visa jiems reikalinga pagalba valstybės lėšomis. Ir sutariam po kelių dienų vėl susiskambinti.

Tačiau tų kelių dienų jau nebėra, šiandien atskrieja kita žinia – profesorius Bronius Genzelis peržengė Amžinybės slenkstį. „Exegi monumentum aere perennius,“ – štai šioji Horacijaus eilutė taip ir prašosi būti pakartojama mano profesoriaus garbei tokios staigios žinios akivaizdoje.

„Pasistačiau paminklą, tvirtesnį už varį,“ – taip Horacijų verčia į lietuvių kalbą Lietuvos klasikinės filologijos korifėjai. Ir iš visų „ Filosofijos istorijos chrestomatijos“ šešių tomų puslapių ataidi Antikos, Viduramžių, Renesanso ar Naujųjų laikų ten lietuvių kalba įprasmintų išminčių pritarimas tokiam Bronislovo Genzelio gyvenimo įvertinimui.

Jo devyniasdešimtmetis tikrai vainikuotas gausiais profesoriaus kūrybos ir veiklos Lietuvos Tėvynės labui darbais. Kiek užauginta istorikų, filologų, žurnalistų, filosofų, kitų kultūros darbininkų toje ilgoje pedagoginėje veikloje!

Kokia gausi profesoriaus paskleista literatūrinė, istorinė ir filosofinė mintis. Nuo 1970 -ųjų metų Lietuvoje ima skleistis jo puoselėjama pasididžiavimo Lietuvos universitetu, Lietuvos filosofais, lietuvybe ir jos istorija apskritai aiški visuomeninės minties kryptis. Ir ves ji mus visus link Lietuvos Atgimimo.

Užtenka tik pažvelgti į „Filosofijos istorijos chrestomatijos“ šešerių tomų redkolegijos sudėtį ir bus daug kas aišku.

Nuo pat 1974 m. iki 1987 m. – sudarytojas vis tas pats – Bronius Genzelis, o tarp redkolegijos narių – Jokūbas Minkevičius, Bronius Kuzmickas, Romualdas Ozolas! Jie visi taps Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės nariais! Jie sakys kalbas didžiuosiuose Sąjūdžio mitinguose, jie visi taps Kovo 11-osios Akto signatarais. O kur dar aktyvūs jų mokiniai Sąjūdyje Arvydas Juozaitis ir Vytautas Radžvilas.

Ir visi jie vienaip ar kitaip bus Broniaus Genzelio įkvėpti kultūriniam Lietuvos Atgimimui.

Broniaus Genzelio nuopelnai Lietuvos antrajam Atgimimui tikrai pareikalaus išsamios studijos. Bet savo trumpame tekste aš teigiu, kad niekas nenuneigs jo nuopelnų ne tik Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio gimimui ir veiklos organizavimui, bet ir LKP atskyrimui nuo TSKP, stagnacinės LKP ( TSKP) pakeitimui reformistine savarankiškąja LKP. Visa ši ketveriukė su Broniumi Genzeliu priešakyje bus to atskyrimo vienais iš iniciatorių. O ir vienybės tautoje palaikymui tais lemtingais 1988–1990 metais įtakos turės būtent šių žmonių filosofinė išmintis.

Vėliau bus visko, bus ir aštrių Broniaus Genzelio protestų, bus karštos kritikos buvusiems bendražygiams, bus ir akibrokštų savo buvusios LDDP atžvilgiu, bus ir nelengvų ginčų socialdemokratų tarpe. Bet visada Broniaus Genzelio širdyje degs socialinio teisingumo karštoji ugnis. Jo kairiųjų pažiūrų niekas nenuneigs, jo laisvamaniškos laikysenos niekas nenustelbs.

Rašau šias eilutes kaip vienas iš jo mokinių. Mano pažintis su profesoriumi prasidėjo 1974 metais. Vėliau aš pas jį lankiau filosofijos aspirantūros paskaitas, laikiau egzaminus, tame mokymosi cikle mes artimai susidraugavome, ne kartą lankiausi jo namuose, ne kartą diskutavome Lietuvos ateities klausimais. Istorija lėmė, jog tapome bendražygiais tiek Sąjūdyje, tiek Lietuvos Respublikos Aukščiausiojoje Taryboje, tiek Seime, tiek ir vėliau – socialdemokratų gretose. Jame derinosi Sokrato atkaklumas ginčuose ir lietuviškas atlaidumas oponentams.

Bronislovas Genzelis palieka ryškią vagą Lietuvybės arimuose, palieka gausų būrį mokinių, palieka nuostabias filosofijos istorijos chrestomatijas mums ir naujoms mūsų kartoms. Juk tikra tiesa – Jis pastatė šį Paminklą ne sau, bet Lietuvai.

Requiem et Lux, Tešvies Amžinybės Lietuviškas Dangus Jums, mielas Mūsų visų Filosofe. Ir tebus tai pasididžiavimo Jumis ženklu šeimai, artimiesiems bei gausiems bendražygiams.