Praėjusį mėnesį Didžiojoje Britanijoje pasirodė serialas „Tough Love: The Ruth Ellis Story“, kuriame pasakojama apie jauną moterį, kuri atkeršijo mylimajam už sumušimus ir nutrūkusį nėštumą. Tūkstančiai britų reikalavo suteikti jai malonę, bet to nenutiko.

28 metų Ruth Ellis nušovė savo mylimąjį, kuris pragėrė jos pinigus ir ją nuolat mušė. Dešimt dienų iki žmogžudystės vyras smogė jai į pilvą ir ji neteko kūdikio. Nepaisant to, kad tūkstančiai piliečių prašė jai malonės, R. Ellis buvo nuteista mirties bausme.

1955 m. balandžio 10 d. Jungtinėje Karalystėje buvo (JK) švenčiamos Velykos. Šią dieną Londono Hampstedo rajone prie „The Magdala pub“ privažiavo automobilis, iš kurio išlipo šviesiaplaukė. Po kurio laiko iš baro išėjo du vyrai. Moteris iš rankinės išsitraukė revolverį ir į vieną iš jų kelis kartus šovė.

Policijai atvykus į įvykio vietą, vyras jau buvo miręs. Moteris pati paprašė policijos ją sulaikyti. Po trijų mėnesių teismas ją nuteisė mirties bausme. Jos vardas buvo Ruth Ellis. Ji tapo paskutine moterimi, kuriai Didžiojoje Britanijoje buvo įvykdyta mirties bausmė.

Pozavo nuoga

R. Ellis gimė 1926 m. Velse muzikanto Arthuro Hornby šeimoje. Ji buvo penkta iš šešių vaikų šeimoje. Mergaitės tėvas piktnaudžiavo alkoholiu ir neturėjo nuolatinio darbo. Taigi būdama 15 metų Ruth pradėjo dirbti padavėja. 1940-ųjų pradžioje A. Hornby susirado vairuotojo darbą ir šeima persikėlė į Londoną.

Būdama 19-os metų R. Ellis pagimdė sūnų nuo Kanados kareivio, kuris ją paliko ir grįžo į tėvynę. Norėdama užsidirbti pragyvenimui, ji pradėjo pozuoti nuoga, o vėliau įsidarbino Vest Endo klube. Nuo 1950 m. R. Ellis pradėjo teikti eskorto paslaugas.

Darbe Ruth susipažino su savo būsimu vyru odontologu George'u Ellisu, kuris buvo 17 metų vyresnis už ją. Laisvalaikiu jis dažnai lankydavosi baruose ir klubuose, o aistra alkoholiui kartais peraugdavo į apsvaigimą. Ruth tikėjosi, kad jos šešiametis sūnus augs pilnoje šeimoje, tačiau realybė pasirodė visai kitokia.

1951-ųjų spalį Ruth pagimdė dukrą Georginą. Vienų šaltinių teigimu, pora išsiskyrė prieš jai gimstant, kitų teigimu – netrukus po to. Likusi be pinigų ir būsto Ruth vėl įsidarbino pas Morrisą Conley, kelių klubų ir viešnamių savininką.

Tuo metu R. Ellis susipažino ir pamilo lenktynininką Davidą Blakely, kuris buvo kilęs iš turtingos šeimos. Nepaisant to, kad buvo susižadėjęs su kita moterimi, jis netrukus apsigyveno pas ją. Kai Ruth pastojo, ji nusprendė pasidaryti abortą, nes D. Blakely uždirbo mažai pinigų ir nenorėjo vaikų.

Maždaug tuo pačiu metu R. Ellis susipažino su šeimos tabako verslo įpėdiniu ir buvusiu karo lakūnu Desmondu Cassenu. Netrukus ji apsigyveno pas jį, bet ir toliau susitikinėjo su D. Blakely.

Šeši šūviai

D. Blakely draugai ir šeima nepritarė jo santykiams su išsiskyrusia, vaikų turinčia moterimi. Tačiau būtent R. Ellis davė savo mylimajam pinigų gėrimams ir jo gailėjosi, kai šis skundėsi skurtąs. Išgertuvių metu D. Blakely dažnai ją mušdavo.

1955 m. pavasarį D. Blakely pažadėjo pasiimti jos sūnų į Velykų kelionę, bet taip ir nepasirodė. Balandžio 8 d. Ruth nuvyko pas jo draugus Findlaterius, pas kuriuos D. Blakely buvo apsistojęs. Jis atsisakė išeiti, tuomet Ruth pradėjo daužyti jo automobilį.

Kaimynai iškvietė policiją. Buvęs R. Ellis partneris D. Cassenas atvyko jos pasiimti. Kitą dieną Ruth vėl bandė prisiskambinti Findlateriams, bet šie, kiekvieną kartą išgirdę jos balsą, padėdavo ragelį. Paaiškėjo, kad D. Blakely pagaliau nusprendė su ja nutraukti santykius.

Balandžio 10 d. D. Cassenas vėl išleido R. Ellis prie Findlaterių namų. D. Blakely automobilio ten nebuvo. Tada R. Ellis nuvyko prie „The Magdala“ baro, kur šis dažnai lankydavosi. Jos rankinėje buvo užtaisytas 38 kalibro „Smith & Wesson“ revolveris. D. Cassenas išleido R. Ellis prie baro ir nuvažiavo.

D. Blakely iš tikrųjų buvo aludėje ir gėrė su savo draugu Clive'u Gunnellu. R. Ellis liko lauke jo laukti.

Kai vyrai išėjo iš baro, R. Ellis pašaukė D. Blakely, bet šis į ją nekreipė dėmesio. Tada ji išsitraukė revolverį ir vėl jį pašaukė. Pamatęs ginklą D. Blakely nubėgo link automobilio, šalia kurio stovėjo jo draugas. Tačiau pabėgti jam nepavyko: R. Ellis šešis kartus į jį iššovė. Keturios kulkos pataikė į D. Blakely, o dar viena pašaliniam asmeniui nuplėšė pirštą.

Gyvenimas už gyvenimą

R. Ellis iškart prisipažino įvykdžiusi žmogžudystę, teigdama, kad išpuolį planavo iš anksto. Ši istorija greitai pateko į Didžiosios Britanijos žiniasklaidą, bulvariniai leidiniai rašė apie „gražią blondinę“, kuri nušovė savo mylimąjį.

Prieš teismą R. Ellis buvo pripažintas sveika. Pirmasis teismo posėdis įvyko 1955 m. birželio 20 d. R. Ellis prisiekusiesiems pasakojo, kad D. Blakely apimdavo nevaldomi pykčio priepuoliai ir jis dažnai ją mušdavo. Anot moters, likus 10 dienų iki žmogžudystės, jis trenkė moteriai į pilvą, po kurio ji patyrė persileidimą.

„Anksčiau su manimi būdavo linksma, bet Daividas pavertė mane apgailėtina, paniurusia moterimi. Jis buvo tuščiagarbis ir kalbėjo apie tai, kaip moterys jį myli. Jis buvo įsimylėjęs save, ir aš pradėjau jo nekęsti“, – prisiminė R. Ellis.

Advokatai tikėjosi, kad žmogžudystė bus pripažinta netyčine. Tačiau prokuroro paklausta apie jos ketinimus, R. Ellis atsakė: „Akivaizdu, kad planavau jį nužudyti“. Pagal Didžiosios Britanijos įstatymus 1955 m. už tyčinę žmogžudystę buvo skiriama mirties bausmė.

Prisiekusieji vienbalsiai pripažino R. Ellis kalta. Moters advokatai pasiūlė jai pateikti apeliacinį skundą, tačiau ji atsisakė keisti parodymus ar ginčyti nuosprendį. Tik vėliau R. Ellis prisipažino savo gynėjui, kad revolverį jai padovanojo D. Cassenas, kuris taip pat išmokė ją šaudyti.

R. Ellis teismo procesas buvo aprašytas daugelyje britų leidinių. Žurnalistus nustebino, kaip ramiai ji davė parodymus ir priėmė mirties nuosprendį. Maždaug 50 tūkst. britų pasirašė peticiją, reikalaujančią suteikti malonę R. Ellis, tačiau Vidaus reikalų ministerija prašymą atmetė.

Pati R. Ellis savo advokatui pasakė, kad yra pasirengusi mirti, nes nužudė žmogų. „Aš nesigyniau. Gyvenimas už gyvenimą“, – sakė R. Ellis dieną prieš mirtį.

1955 m. liepos 13 d. 28 metų R. Ellis Londono Holovėjaus kalėjime buvo pakarta. Egzekuciją įvykdė garsiausias Didžiosios Britanijos budelis Albertas Pierrepointas. Prie kalėjimo sienų susirinko apie tūkstantis žmonių.

R. Ellis buvo palaidota kalėjimo kapinėse, bet aštuntojo dešimtmečio pradžioje giminaičiai perlaidojo jos palaikus bažnyčios šventoriuje Bekingemšyre.

Po egzekucijos

Policija pradėjo tirti D. Casseną, įtardama, kad jis davė R. Ellis revolverį ir išmokė ją šaudyti. Tačiau byla buvo nutraukta, nes teisėsaugos institucijos nerado jokių įrodymų. 1964 m. D. Cassenas pardavė savo verslo dalį ir emigravo į Australiją.

Po trylikos metų, 1977-aisiais, jis davė interviu britų žurnalistams, kuriame neigė prisidėjęs prie žmogžudystės. Jis tvirtino, kad nevažiavosu R. Ellis į aludę ir nedavė jai ginklo.

D. Cassenas sumokėjo už Ruth sūnaus mokslą internatinėje mokykloje. Tačiau Andrea Ellis metė mokyklą ir persikėlė gyventi pas močiutę. Iki to laiko Ruth tėvas nusižudė, o mama liko beveik be pinigų. Traumuotas dėl netinkamos vaikystės, A. Ellis tapo marginalu ir taip pat nusižudė. Jis mirė 1977–1981 m. (šaltiniai skiriasi).

Trejų metų R. Ellis dukrą Georginą įvaikino globėjų šeima. Būdama aštuonerių ji sužinojo, kad ją augina ne biologiniai tėvai. Suaugusi Georgina persikėlė į Londoną, kur bandė rasti savo vietą gyvenime, tačiau pakartojo mamos likimą: pagimdė sūnų, pradėjo gerti ir ėmėsi prostitucijos. Sulaukusi 50 metų 2001 m. Georgina mirė.

Įkvėpė režisierius

R. Ellis tapo paskutine moterimi, kuriai Didžiojoje Britanijoje buvo įvykdyta mirties bausmė. Jos mirties dieną britų žiniasklaida sukritikavo nuosprendį ir pavadino teisės aktus „viduramžiškais“ ir “laukiniais“. Pilietinė visuomenė suaktyvėjo reikalaudama panaikinti mirties bausmę. Paskutinė mirties bausmė Didžiojoje Britanijoje įvykdyta 1964 m., kai buvo pakarti du už žmogžudystes nuteisti vyrai. 2004 m., remdamasi Europos žmogaus teisių konvencijos 13-uoju protokolu, JK panaikino mirties bausmę.

R. Ellis istorija įkvėpė režisierius ir dramaturgus. 1985 m. pasirodė britų filmas „Šokis su nepažįstamuoju“, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Miranda Richardson. R. Ellis asmenybė taip pat buvo įkūnyta biografiniame filme apie Albertą Pierrepointą, jai bausmę įvykdžiusį budelį. 2013 m. Didžiosios Britanijos teatras „New Vic“ pastatė spektaklį „Meilės jaudulys“, paremtą jos gyvenimo įvykiais.

2025 m. vasarį ITV platformoje pasirodė serialas „Tough Love: The Ruth Ellis Story“. Jame vaidina Lucy Boynton.

R. Eliss anūkas Stephenas Beardas pabrėžia, kad šeštojo dešimtmečio viduryje britei, sodo kastuvu nužudžiusiai savo 87 metų kaimynę, mirties bausmė nebuvo skirta. S. Beardas mano, kad teismas su jo močiute elgėsi nesąžiningai, nes ji dirbo naktiniame klube, tuo pačiu metu susitikinėjo su keliais vyrais ir pozavo nuoga. Anūkas mano, kad ankstyva jo motinos Georginos mirtis taip pat buvo tos tragedijos aidas.

„Ji buvo visiška priešingybė tam, kas tuo metu buvo laikoma “tinkama moterimi“ – tai moteris, kuri turėtų sėdėti namuose, prižiūrėti vaikus, gaminti maistą ir valyti. Bet močiutė buvo ne tokia, ji buvo asmenybė“, – sako S. Beardas.

Jis taip pat kritikavo filmą „Šokis su nepažįstamuoju“ teigdamas, kad Ruth buvo vaizduojama kaip „prostitutė ir alkoholikė, kuri gavo tai, ko nusipelnė“.

R. Ellis anūkas S. Beardas tikisi, kad praėjus 70 metų po egzekucijos, jo močiutei turi būti atleista. Jo nuomone, 1955 m. teismas neatsižvelgė į tai, kad ji patyrė psichinį ir fizinį jos nužudyto vyro smurtą. S. Beardas mano, kad serialo pasirodymas gali iš naujo atverti problemą ir paskatinti R. Ellis bylą išnagrinėti iš naujo.

2003 m. R. Ellis byla buvo apskųsta. Tačiau teismas nusprendė, kad bausmė atitiko įstatymą nusikaltimo padarymo metu ir pateikti nauji įrodymai negali pakeisti bylos baigties.

„Nesakau, kad Ruth turėtų būti išteisinta, nes ji nužudė žmogų. Tačiau teismo sprendimas, kad vienintelė bausmė, kuri gali būti skirta už tyčinį nužudymą, būti pakartai, buvo klaidingas. Tai nebuvo vienintelė jai prieinama galimybė“, – sakė S. Beardas.

L. Boynton, naujajame seriale vaidinanti R. Ellis, tikisi, kad tai paskatins žiūrovus daugiau kalbėti apie tai, kaip teisingumo sistema ir patriarchalinė visuomenė vis dar elgiasi su moterimis.

„Pripažįstame, kad gyvename patriarchate, bet mums labai nepatogu pripažinti, kad tai reiškia, kad gyvename visuomenėje, kurioje siaučia žmonių žeminimas. Nuo 1955 m. nepadarėme jokios pažangos“, – sako L. Boynton.