Birželį į laisvę paleista ilgiausiai neteisėtą kalėjimo bausmę JAV atlikusi nuteistoji.

Policija privertė 20-metę psichikos sutrikimų turinčią merginą prisipažinti dėl nužudymo. Kalėjime ji praleido daugiau nei 40 metų. O tikrasis žudikas buvo policijos pareigūnas.

1980 m. lapkritį mažame Sent Džozefo miestelyje Misūrio valstijoje įvyko žiauri žmogžudystė: vietos bibliotekos darbuotoja buvo rasta pasmaugta savo namuose. Policija nusikaltimu įtarė 20-metę merginą, turinčią psichikos sutrikimų. Policija neatsižvelgė į jos ypatybes ir neatliko psichiatrinės ekspertizės, taip pat ištraukė parodymus iš jos tiesiai ligoninėje. Mergina gavo didžiulę bausmę, o tikrasis žudikas visą tą laiką buvo labai arti – jis net buvo įtariamasis, tačiau tyrimas jo atžvilgiu buvo greitai sustabdytas.

1980 m. lapkričio 13 d. 31 metų Patricia Jeschke, Misūrio valstijos Sent Džozefo vietos bibliotekos sekretorė, nepasirodė darbe. Jos viršininkei Dorothy Elliott tai atrodė keista: paprastai P. Jeschke ne tik nevėlavo, bet ir ateidavo į darbą valanda anksčiau. D. Elliott daug kartų skambino P. Jeschke namų telefonu, bet niekas neatsiliepė.

Tada pati D. Elliott nusprendė eiti į savo pavaldinės namus. Patricios automobilis stovėjo prie namo, tačiau durys buvo užrakintos, į beldimą niekas nereagavo. Vėliau D. Elliott prisiminė, kad tą akimirką ją apėmė „įkyrus jausmas, kad kažkas negerai“.

Netrukus į namus atvyko ir P. Jeschke motina Helena McGlothlin: Dorothy jai pasakė, kad Patricia nepasirodė darbe. Apie pirmą valandą popiet ji su D. Elliott išmušė langą ir pateko į namą.

Patricia miegamajame gulėjo nuoga kraujo klane, veidas uždengtas pagalve, o rankos telefono laidu surištos už nugaros. Helena nedelsdama iškvietė policiją.

Atvykus policijai ir apžiūrėjus nusikaltimo vietą, paaiškėjo, kad Patricia mirė nuo pasmaugimo. Prieš mirtį jai į galvą buvo suduoti trys smūgiai buku daiktu. Ant kūno buvo seksualinės prievartos požymių. Policija pastebėjo, kad įsilaužimo į namus žymių nėra – žudiką greičiausiai įleido pati nukentėjusioji.

Netinkamoje vietoje netinkamu laiku

Vietos policijos viršininkas Jamesas Hayesas buvo paskirtas atsakingu už tyrimą. Vos per kelias dienas policija ištyrė daugiau nei 200 parodymų, o merginos tėvai pasiūlė atlygį už informaciją apie dukters nužudymą, tačiau tai nepadėjo. Policija ilgą laiką neturėjo įtariamųjų.

Pirmasis įtariamasis, tiksliau – įtariamoji, atsirado tik po dviejų savaičių. Tai buvo 20-metė kaimyninio miestelio gyventoja Sandra Hemme, kuri gulėjo Šv. Juozapo ligoninės psichiatrijos skyriuje. Netrukus prieš tai apie Sandrą buvo pranešta policijai, nes svečiuose pas draugę ji mojavo peiliu.

„Išėjau iš Šv. Juozapo ligoninės ir tarsi atsitrenkiau į žemę. [Dėl to] jaučiau kaltę ir atskirtį, man pradėjo kažkas vaidentis, – vėliau pasakojo Sandra. – Aš taip pat turiu manijos ir depresijos sutrikimą su psichozės epizodais. Atėjau į savo draugės namus ir pradėjau kalbėti apie tai, kaip žmonės žudo žmones, nes per televiziją per žinias rodė žmogžudystę. Ji išsigando, nubėgo pas kaimynus ir iškvietė policiją. Mane vėl nuvežė į ligoninę, tada [pas mane] atvažiavo policija.“

1980 m. lapkričio 28 d. policija apklausė Sandrą tiesiai Šv. Juozapo ligoninėje, kur jai buvo padedama susidoroti su klausos haliucinacijomis, derealizacija ir priklausomybe nuo narkotikų, o tai pakirto jos ir taip nestabilią būklę.

Sandra nuo mažens sirgo psichikos sutrikimais ir priklausomybėmis: būdama aštuonerių ar devynerių ji pirmą kartą išbandė marihuaną, o psichikos sutrikimų požymiai pirmą kartą pasireiškė 12-os metų. Būdama 13-os metų, Sandra pirmą kartą bandė nusižudyti ir per artimiausius septynerius metus bandė nusižudyti dar kelis kartus.

Per dvi savaites policijos pareigūnas Stephenas Fustonas „aplankė“ Sandrą šešis kartus. P. Jeschke ji atpažino iš jai rodytų nuotraukų: tariamai Patricia ją sutiko, kai Sandra grįžo iš žygio po kalnus. Ji papasakojo ir apie Patricios nužudymo aplinkybes.

Sandra buvo oficialiai paskelbta įtariamąja.

Policijos neglumino nei tai, kad nėra jokių kitų įrodymų, jog Patricia ir Sandra pažinojo viena kitą asmeniškai, nei tai, kad mergina buvo gydoma dėl sunkaus psichikos sutrikimo. Kai kurių tardymų metu Sandra buvo apsvaigusi nuo stiprių raminamųjų vaistų: ji buvo pririšta prie kėdės ir laikė galvą, nes pati negalėjo jos pakelti.

Policija nekreipė dėmesio ir į tai, kad Sandra kaskart pasakodavo skirtingas versijas apie tai, kaip buvo įvykdyta žmogžudystė: skirtingai apibūdino, kaip 1980 m. lapkričio 12 d. pateko į aukos namus, ir teigė, kad apie žmogžudystę žinojo dėl „šeštojo pojūčio“ ir „ekstrasensorinių sugebėjimų“.

Netrukus ji pradėjo minėti vyrą, Josephą Wabsky, padavėją iš Topekos Kanzaso valstijoje. Remiantis jos pasakojimais, ji kartu su juo leidosi į žygį. Sandra sakė, kad Josephas nužudė Patricią, išėjo iš jos namų ir pasakė: „Aš nužudžiau tą kalę“, o tada papasakojo Sandrai apie žmonių aukas ir pagrasino ją nužudyti, jei ji kam nors apie tai pasakys.

Pasak policijos, Sandra Hemme juos nuvedė į P. Jeschke namus, o tai patvirtino jos dalyvavimą žmogžudystėje – vėliau paaiškėjo, kad ją ten nuvežė pati policija. Dėl Sandros prisipažinimo buvo sulaikytas ir J. Wabsky – jis tapo pagrindiniu įtariamuoju, o Sandra įvardyta bendrininke.

44 metų J. Wabskis buvo laikomas recidyvistu: jis buvo kelis kartus teistas ir įkalintas už policijos pareigūnų užpuolimą. Tačiau, sprendžiant iš to meto telefoninių pokalbių, nusikaltimus jis baigė: dirbo padavėju Kanzaso restorane ir ruošėsi stoti į koledžą. J. Wabsky taip pat tvirtino nepažįstantis Sandros – jis manė, kad ji jį pažįsta iš Šv. Juozapo ligoninės bendrosios reabilitacijos grupės. Norėdamas tai įrodyti, jis policijai pasakė, kad žmogžudystės metu buvo Topekoje – jo alibi patvirtino trys nepriklausomi liudininkai.

Dėl to Sandrai buvo pateikti kaltinimai: kai policija jai pasakė, kad J. Wabsky alibi pasitvirtino, ji ėmė verkti ir pasakė, kad „kartais turi nekontroliuojamą norą pakenkti sau ir kitiems aplinkiniams“.

Nepatikima pasakotoja

Parengiamasis posėdis turėjo įvykti gruodžio 18 d. Sandros advokatas primygtinai reikalavo, kad jos klientei būtų atlikta psichiatrinė ekspertizė. Tačiau dėl biurokratinės suirutės byla buvo perkelta iš vieno teismo į kitą – tvarkaraštis pasikeitė. Dėl šios priežasties advokatui nepavyko Sandros išsiųsti psichiatrinei ekspertizei.

Kovo mėnesį per pirmąjį prisiekusiųjų teismą Sandra tylėjo – kalbėjo tik jos advokatas. Tuo metu, kai teisėjas paprašė paskelbti gynybos poziciją, jis pareiškė, kad jo ginamoji yra nekalta. Tačiau jau balandį Sandra pakeitė savo parodymus – pareiškė, kad iš tikrųjų tai ji nužudė P. Jeschke.

Iš pradžių teisėja Sandros prisipažinimo nepriėmė, nes ji negalėjo paaiškinti, kaip atsidūrė nusikaltimo vietoje. Tačiau po pertraukos susitikime Sandra papasakojo visą įvykio versiją.

Pagal šią versiją žmogžudystės dieną, lapkričio 12-ąją, Sandra grįždama iš žygio sutiko Patricią vienoje iš Šv. Juozapo sankryžų. Sandra paprašė Patricios nuvežti ją į Kanzas Sitį ir ši sutiko, tačiau pirmiausia nusprendė sustoti prie savo namų, kad galėtų persirengti ir nusiprausti. Jau Patricios namuose ji ir Sandra tariamai susikivirčijo dėl pinigų, kuriuos buvo skolingi pažįstamam narkotikų prekeiviui, o tada Sandra užpuolė Patricią.

Pasak jos, ji trenkė Patriciai į galvą ir ši prarado sąmonę. Tada Sandra nusitempė Patricią į miegamąjį ir du ar tris kartus smogė jai į galvą, o paskui pasmaugė ir surišo Patricios rankas telefono laidu. Sandra taip pat pareiškė, kad išvykdama pasiėmė draugės asmeninius daiktus bei krepšį ir planavo pėsčiomis nueiti į savo gimtąjį Konkordijos miestą, esantį toje pačioje Misūrio valstijoje. Dalį Patricios daiktų ir žmogžudystės ginklą ji išmetė į dvi skirtingas vietas.

„Nežinau, kodėl [nužudžiau]“, – teisėjui sakė Sandra. Anot jos, ji tarsi iš šalies stebėjo, kas vyksta.

Prokuroras tvirtino, kad Sandros versija visiškai atitinka policijos turimus įrodymus. Tuo pat metu Patricios tėvams ir pažįstamiems buvo gėda, kad konfliktas kilo dėl narkotikų: nužudytoji nevartojo narkotikų, laikėsi griežtos, kone puritoniškos moralės principų.

Kūčių vakarą, likus keliems mėnesiams iki teismo, Sandra iš kalėjimo mamai parašė, kad Patricios nenužudė, bet greičiausiai prisipažins kalta. Tame pačiame laiške ji nurodė, kad jai paūmėjo skrandžio opa, kuri kraujuoja. Sandra parašė, kad yra labai pavargusi ir „tiesiog nori mirti“, ir paprašė mamos padėti auginti jos mažametę dukrą.

Teismas, kuriame Sandra prisipažino, truko tik vieną dieną, o bausmė buvo pagrįsta tik tais parodymais, kuriuose Sandra kaltino save. Ji buvo nuteista kalėti iki gyvos galvos su lygtinio paleidimo teise po 50 metų.

„Boeing“ dydžio skylės

Beveik po dvejų metų, 1982-ųjų lapkritį, S. Hemme grįžo į teismą, bet dabar jau su nauja advokate: kartu pateikė peticiją, kurioje ji atsiėmė prisipažinimą ir prašė nuosprendį panaikinti. Teisminio nagrinėjimo metu gynėja įrodinėjo, kad ankstesnis advokatas netinkamai atliko savo darbą, todėl buvo pažeistos Sandros teisės. Sandros tėvas buvo iškviestas į teismą ir pasakė, kad ankstesnis advokatas Dale'as Sullivanas jam pasakė: „Jei ji jaučiasi kalta, turėtų prisipažinti.“ Sandra taip pat sakė, kad kartu su prokurore jie ją patikino, kad ji gaus daugiausia 13 metų, o reikalavimas įkalinti iki gyvos galvos, kurio prašė prokurorė, tebuvo formalumas, norint nuraminti Patricios šeimą.

Be to, paaiškėjo naujų detalių: dabar Sandra sakė, kad prokurorė teismo posėdžio metu prašė jos paminėti telefono laidą, kuriuo buvo surištos Patricios rankos, kad jos prisipažinimas „skambėtų įtikinamiau“. Advokatas atkreipė dėmesį į neatitikimus: pavyzdžiui, kad Sandra sakė, jog žmogžudystė įvyko penktą vakaro – nors to negalėjo įvykti, nes Patricia tada buvo darbe. Advokatė taip pat teigė, kad, sprendžiant iš policijos duomenų, policija pasufleruodama Sandrai detales pamažu užtaisė jos „prisipažinimo“ spragas.

„Jos prisipažinime buvo tokių skylių, kad pro jas galėjo praskristi „Boeing 747“, – sakė advokatė. Be to, Sandrai niekada nebuvo atlikta psichiatrinė ekspertizė, nepaisant to, kad per pirmąsias apklausas ji teigė žinanti apie nužudymo aplinkybes dėl savo „šeštojo pojūčio“ ir „ekstrasensorinių sugebėjimų“. Gynėja tvirtino, kad nėra jokių kitų įrodymų, kad Sandra nužudė Patricią, išskyrus jos pačios pasakojimus, kuriuos advokatė laikė nepatikimais, ir prašė teismo atšaukti jos prisipažinimą bei panaikinti nuosprendį.

Masinės haliucinacijos

Per pirmąjį teismo procesą 1981 m. kovą vietinė televizija KQTV pranešė, kad policija greičiausiai bandė nuslėpti įkalčius, liudijančius apie kitą įtariamąjį, 22 metų policijos patrulį Michaelą Holmaną. Žurnalistai pastebėjo, kad tą dieną, kai buvo rastas Patricios kūnas, M. Holmanas naudojosi jos kreditine kortele. Be to, nusikaltimo vietoje buvo rastas plaukas, kuris galėjo jam priklausyti.

Tyrimas dėl M. Holmano jau buvo pradėtas, kai Sandra buvo įtariama. Tačiau po keturių dienų jis buvo sustabdytas, o rezultatai niekada nebuvo paskelbti. Tačiau žurnalistai iš policijos šaltinių sužinojo, kad tyrime buvo dar vienas įtariamasis.

Dar du žurnalistai iš skirtingų vietinių laikraščių turėjo tą pačią informaciją – būtent jie perdavė šią medžiagą pirmajam Sandros advokatui Dave'ui Sullivanui. Tačiau prokuroras Michaelas Insko atsisakė įtraukti tai į bylos medžiagą ir, sekdamas policijos viršininku J. Hayesu, sakė, kad „žurnalistams prasidėjo haliucinacijos“.

M. Holmano vardas vėl iškilo tik per Sandros bylos apeliaciją 1985 m. Naujoji advokatė tvirtino, kad M. Holmanas neturėjo būti išbrauktas iš įtariamųjų sąrašo ir jis buvo apklaustas. Paaiškėjo, kad 1980 m. gruodžio 19 d., praėjus šiek tiek daugiau nei mėnesiui po Patricios nužudymo, M. Holmanas kolegoms pasakė, kad turi jos kreditinę kortelę.

Jau per pakartotinius teisminius klausymus 1985 m. teisme M. Holmanas tvirtino, kad Patricios nužudymo dieną neva jis buvo netoliese – motelyje šalia aukos namo. Jis ten buvo neva dėl to, kad kiek anksčiau kelyje pasiėmė merginą, vardu Marija, su kuria motelyje pasimylėjo. Iš ten išėjęs, gatvėje užlipo ant krepšio, kuriame buvo asmeniniai Patricios daiktai ir kreditinė kortelė. Tačiau ši vieta nesutapo su vieta, kur neva Sandra išmetė krepšį.

Anot M. Holmano, 1980 m. lapkričio 13 d. jis bandė nusipirkti fotoaparato objektyvą už 630,29 USD. Pirmiausia jis išmušė skylę Patricios kreditinėje kortelėje, kur buvo raidės „ia“, o gale pridėjo „k“, kad būtų „Patrick“. Tačiau pardavėjas atsisakė jam parduoti objektyvą. Vėliau tarp M. Holmano asmeninių daiktų buvo rasti Patricios auskarai – juos atpažino merginos tėvas – bei kiti daiktai, kuriuos policija atpažino kaip pavogtus.

M. Holmano alibi nepasitvirtino: motelio savininkas neprisiminė, kad jis nuomojosi kambarį, o policijai nepavyko susisiekti su nė viena Marija. Nepaisant to, M. Holmanas nebuvo apkaltintas žmogžudyste – tik vagyste. Vėliau jis kelis kartus sėdėjo kalėjime, tačiau dėl kitų kaltinimų kitose valstijose. Jis mirė 2015 m., sulaukęs 57 metų.

„Policijai prireikė dienos ar dviejų, kad įtikintų mane [kad buvau nusikaltimo vietoje] – tuo metu buvau tikra, kad ten buvau. Atsakiau į visus pagrindinius jų klausimus. Tačiau dalis manęs visada buvo įsitikinusi, kad esu nekalta, – pasakojo S. Hemme svarstant jos bylos apeliaciją 1985 m. vasarą. – Dabar man taikomas tinkamas gydymas, kalėjime gyvenu įprastą gyvenimą ir nevartoju narkotikų. [Dabar žinau], kad nusikaltimo vietoje buvo rasta juodaodžio vyro plaukų, o aš esu baltaodė.“

Nepaisant to, 1985 m. birželio 5 d. Sandra vėl buvo pripažinta kalta: tarp įkalčių vėl buvo tik pačios Sandros pasakojimai, o prokuroras pakeitė nužudymo motyvą – konfliktas dėl finansinių priežasčių peraugo į „nevaldomą norą suluošinti žmones“.

Ilgiausia klaidinga bausmė

Sandrai savo nekaltumą pavyko įrodyti tik po daugiau nei 40 metų.

Daug metų Sandrai stengėsi padėti aktyvistai, dirbantys su neteisėtai nuteistaisiais. 2023 m. balandžio 26 d. viena iš tokių organizacijų – „Innoncence Project“ – pradėjo rinkti parašus dėl S. Hemme išlaisvinimo.

Vėliau organizacija kreipėsi į teismą, pateikdama 147 puslapių dokumentą su jos nekaltumo įrodymais. Pirmasis posėdis įvyko 2024 m. sausio mėn., o 2024 m. birželio 14 d. teismas nusprendė, kad nėra įrodymų, kad Sandra buvo susijusi su Patricios nužudymu ir jo išvada buvo klaidinga.

Anot teismo, įrodymai „tiesiogiai nurodo“ į buvusį policijos pareigūną M. Holmaną, nes šalia nusikaltimo vietos buvo pastebėtas jo automobilis, jis pasisavino aukos kortelę, tarp jo daiktų buvo rasti auskarai, kuriuos, kaip priklausiusius jo dukrai, atpažino Patricios tėvas.

Sandrą paleisti į laisvę nurodęs teisėjas nuosprendyje rašė, kad „nėra jokių įrodymų, [rodančių Sandros Hemme kaltę], išskyrus jos pačios nepatikimus parodymus“ ir kad „šie parodymai buvo gauti mergaitei išgyvenant psichologinę krizę ir kenčiant fizinį skausmą“.

Teismas Sandrą nurodė paleisti per 30 dienų. Sandra Hemme kalėjime praleido 43 metus, o dabar jai 64. Tai ilgiausia neteisėta kalėjimo bausmė JAV istorijoje.