Prieš 65 metus beveik trys dešimtys vaikų, prižiūrimi mokytojos, leidosi į kelionę ežeru. Deja, jiems nepavyko pasiekti galutinio tikslo.

1960 m. birželio 10 d. prie Maskvos esančiame uždarame miestelyje Elektrostal įvyko tragedija, kuri sovietų buvo visiškai užslaptinta, vienok jos atgarsiai tapo žinomi plačiajai visuomenei. Kas gi nutiko tą lemtingą dieną, nusinešusią 26 pionierių ir dviejų suaugusiųjų gyvybes?

Vieta, kurią vaikai mėgo

Noginsko srityje yra Lukovoje ežeras. Jo ypatumas slypi pačiame vandens paviršiaus centre esančioje saloje. Sovietmečiu joje buvo pastatyta sveikatingumo stovykla, kurioje atostogavo metalurgijos gamyklos, vykdusios užsakymus gynybos pramonei, darbuotojų vaikai. Kiekvieną vasarą mažesni ir kiek ūgtelėję vaikai atostogaudavo „Lukovoje Ozero“ stovykloje, kur „semdavosi“ pionieriškų įgūdžių ir susirasdavo naujų draugų. Tačiau vieną dieną nerūpestingas stovyklos gyvenimas nutrūko kartą ir visiems laikams.

Lemtingas aplinkybių sutapimas

Saulėtą 1960 m. birželio 10 d. iš pasivaikščiojimo kartu su mokytoja Marija Zinovjeva į stovyklą grįžinėjo nė dešimties metų neturinti pirmoji pionierių pamaina. Visi buvo išsekę ir norėjo kuo greičiau atsidurti savo kambariuose, o ne karštą dieną keliauti ilgu tiltu. Todėl moteris, pastebėjusi krante katamaraną, kuris dažniausiai iš „žemyno“ į salą plukdino vaikus, nuskubėjo prie prieplaukos.

„Pionierių stovykloje buvo savadarbiai katamaranai, skirti pasiplaukiojimams ežere – dvi valtys, sujungtos lentomis, o vienoje iš jų buvo sumontuotas variklis“, – pasakojo Timofejus Šaramovas, vaikystėje pats atostogavęs Lukovoje ežero stovykloje.

Valtininkas nenorėjo gabenti vaikų į stovyklą. Jis teigė ką tik pakeitęs variklį ir dar nespėjo patikrinti jo tinkamumo. TačiauM. Zinovjeva vis tiek sugebėjo jį įtikinti, todėl netrukus į katamaraną sušoko daugiau kaip dvi dešimtys pionierių, pati mokytoja ir valtininkas.

Katamaranas sugedo nuplaukęs ne daugiau nei trisdešimt metrų. Ir po kelių minučių visi jame esantys atsidūrė po vandeniu. Kas atsitiko? Situacija, žinoma, buvo nemaloni, bet ne beviltiška...

Remiantis liudininkų pasakojimais, buvo suformuotos dvi pagrindinės įvykio versijos:

Pirmoji: vyriškiui bandant gaivinti variklį, berniukai buvo pernelyg aktyvūs: siūbavo, taškėsi vandeniu, stumdė vienas kitą. Staiga vienas berniukas įkrito į vandenį, todėl visi vaikai sušoko padėti savo draugui. Dėl to katamaranas pasviro, visi įkrito į ežerą, prasidėjo baisi panika ir šurmulys;

Antroji: motoristas patraukė specialų laidą varikliui užvesti. Vieno iš tų bandymų metu staiga nutrūko laidas, o vyro ranka automatiškai nuskriejo link šalia sėdėjusios mergaitės. Nuo staigaus stipraus smūgio ji iškrito už borto. Kaip vėliau sakė vietos gyventojai, ši mergaitė buvo mokytojos M. Zinovjevos dukra. Moteris, išsigandusi dėl dukros, puolė padėti ir šoko į vandenį. Vaikai savo ruožtu susinerimo, prasidėjo panika, su kuria valtininkas nesusitvarkė.

Klyksmai ir pagalbos prašymai patraukė netoliese žvejojančių vyrų ir gretimo kaimo gyventojų dėmesį, tad žinia apie nelaimingą atsitikimą vaikų stovykloje ėmė sklisti iš lūpų į lūpas. Prie ežero atskubėjo greitoji medicinos pagalba, teisėsaugininkai, gelbėtojai ir pionierių tėvai. „Net mūsų kaime girdėjome, kaip moterys rėkė, staugė, praradusio viltį rasti gyvus savo sūnus ir dukteris...“

Baisūs skaičiai

Padėti iškelti kūnus iš ežero dugno, kurio gylis vietomis siekė 12 metrų, iš artimiausio karinio dalinio buvo iškviesti kariai. Po kelių valandų operacija buvo baigta ir žuvusiųjų skaičius buvo žinomas. 26 vaikai, mokytoja ir valtininkas iškeliavo į kitą pasaulį. Tačiau buvo ir tokių, kuriems pasisekė likti gyviems: vieną mergaitę išgelbėjo žvejys Leonidas Belousovas, o du berniukai savo jėgomis sugebėjo pasiekti krantą.

Pionieriai buvo dar labai maži, daugelis jų nemokėjo plaukti ir, atitinkamai, turėjo minimalias galimybes išgyventi tokioje situacijoje. Tačiau kodėl suaugusieji nespėjo išplaukti į krantą ir padėti vaikams?

„Suradus valtininką ir mokytoją paaiškėjo, kodėl jie neišsigelbėjo patys arba nepadėjo išgelbėti nė vieno iš vaikų. Šių dviejų suaugusiųjų kūnai tiesiogine to žodžio prasme buvo aplipę vaikais, įsikibusiais į juos mirties gniaužtais. Matyt, apimti panikos mažyliai bandė įsikibti į patikimą atramą, bet galiausiai savo svoriu nutempė šiuos du žmones į dugną.

Visos 1960 m. birželio 10 d. uždaro miestelio teritorijoje įvykusios tragedijos detalės buvo įslaptintos. Valdžia nusprendė neuždaryti pačios sveikatingumo stovyklos, o pervadinti ją „Orlionok“vardu. Seni katamaranai buvo pašalinti ir pakeisti saugesniais. Tačiau niekas negalėjo atgaivinti įstaigos reputacijos: nuo tada ji asocijavosi ne su vaikų juoku, o su sielvarto apimtų tėvų raudomis.