Jauna mergina nuo vaikystės sirgo keista liga. Jos tėvai kreipėsi į kunigus ir paprašė jų išvaduoti merginą nuo apsėdimo.

Anneliese Michel gimė ir užaugo Vokietijoje. Vaikystėje ji susirgo reta liga, kurios nebuvo galima tiksliai diagnozuoti. Kasmet jai darėsi vis blogiau ir kažkuriuo metu mergina ir jos tėvai kreipėsi į kunigą, kad iš jos būtų išvaryti demonai. Kunigai atliko 67 ceremonijas – jos A. Michel namuose vykdavo kartą ar du per savaitę. Apie tai, kuo viskas baigėsi, – ši detektyvinė istorija.

1978 m. balandžio 20 d. Bavarijoje esančio Ašafenburgo miesto teismo rūmuose pasigirdo jaunos merginos riksmai. Balsas priklausė 23 metų Anneliese Michel, kuri tuo metu jau buvo mirusi.

Su merginos mirtimi susijusio teismo posėdžio metu buvo paleistas egzorcizmo ceremonijos garso įrašas, kuriame mergina keikėsi, taip reaguodama į maldą lotynų kalba. Į teismą atvyko dešimtys žmonių, visą Vokietiją buvo prikaustęs šis teismo posėdis.

Kaip savo reportaže rašė į šį mažą Vokietijos miestelį nušviesti teismo procesą atvykęs „Washington Post“ žurnalistas, dauguma žiūrovų klausėsi įrašo žiūrėdami į medinį kryžių ant vienos iš teismo salės sienų. Kažkuriuo metu velionės sesuo verkdama išbėgo iš salės.

Į teisiamųjų suolą sėdo keturi žmonės: kunigai Ernstas Altas ir Arnoldas Rencas, taip pat Anneliese tėvai Josephas ir Anna Micheliai.

Miegojo ant šaltų grindų

Anneliese Michel gimė 1952 m. Bavarijos mieste Leiblfinge.

Jos tėvo trys tetos buvo vienuolės ir mama norėjo, kad sūnus būtų kunigas, bet galiausiai jis tapo staliumi. Jaunystėje Josefas Michelis tarnavo armijoje, Antrajame pasauliniame kare kovojo Vermachto armijos gretose ir buvo paimtas į amerikiečių nelaisvę. 1945 m. grįžo iš JAV į Vokietiją ir vėl pradėjo dirbti staliumi.

Anneliese mama Anna baigė tris licėjaus klases ir dar trejus metus mokėsi privačioje mokykloje. Su Josefu ji susipažino dirbdama tėvo lentpjūvėje. 1950 m. jie susituokė. Prieš susitikdama su juo, Anna pagimdė nesantuokinę dukterį, kuri, anot gandų, buvo vietinio kunigo vaisius. Mergina buvo pavadinta Morta. Anna taip gėdijosi dėl vaiko, kad per savo vestuves su Josefu prisidengė veidą juodu šydu. Kai Martai buvo aštuoneri, ji mirė nuo komplikacijų, kurios kilo dėl inkstų auglio pašalinimo.

Anneliese tėvai buvo labai religingi žmonės. Michelių šeima du kartus per savaitę lankydavo mišias, o Anneliese dainuodavo bažnyčios chore. Žiemą ji kartais miegodavo ant šaltų grindų, manydama, kad taip gali išpirkti bendraamžių nuodėmes.

Tačiau iš išorės jos vaikystė atrodė kaip ir kitų vaikų. Anneliese mėgo žaisti tėvo lentpjūvėje, jai gerai sekėsi mokykloje, ji lankė fortepijono ir akordeono pamokas ir svajojo tapti mokytoja.

Velnio veidas

1968 m., kai Anneliese buvo 16 metų, ją pirmą kartą ištiko priepuolis: trumpam netekusi sąmonės, ji įsikando liežuvį.

Po metų priepuolis pasikartojo. Naktį pabudusi Anneliese pajuto sunkumą krūtinėje, negalėjo pajudėti, kalbėti ar prisišaukti artimųjų pagalbos. Prieš tai dar dieną ji vėl buvo trumpam praradusi sąmonę.

1970 m. Anneliese susirgo tuberkulioze ir buvo paguldyta į ligoninę.

Jai buvo paskirti traukulius slopinantys vaistai, tačiau jie nepadėjo. Tuo pat metu ji pradėjo pasakoti, kad matė velnio veidą. Po šio incidento gydytojas konstatavo, kad ji serga smilkininės skilties epilepsija – šią ligą lydi atminties praradimas, rankų spazmai, haliucinacijos. 1973 m. jai buvo paskirtas karbamazepinas – vaistas nuo epilepsijos. Jis trumpam padėjo, bet vėliau jos būklė vėl ėmė blogėti.

Anneliese patyrė depresijos epizodus, jai prasidėjo haliucinacijos. Kaip ji pasakojo savo tėvams, seserims ir gydytojams, per maldas balsai jai sakydavo, kad ji yra prakeikta ir „supus pragare“. Per priepuolius darytuose garso įrašuose ji teigė, kad demonai liepia jai nusižudyti.

Kai Anneliese buvo 20 metų, ji nusprendė, kad ją apsėdo demonai. Kartu su tėvu 1973 m. Anneliese išvyko į San Damiano piligriminę kelionę, kur tariamai prieš tai buvo pasirodžiusi Dievo Motina. Kelionės metu ji suartėjo su juos lydėjusia Thea Hein, kuri „įsitikino“, kad mergina apsėsta: Anneliese negalėjo liesti nukryžiuotojo ir atsisakė gerti šventinto vandens, vėliau sakė T. Hein.

Grįžus į namus, Anneliese tėvai nuvedė ją pas kunigus su prašymu atlikti jai egzorcizmo apeigas – išvaryti demonus. Jie atsisakė ir rekomendavo tęsti gydymą. Kunigai taip pat pasakė Micheliams, kad, norėdami atlikti egzorcizmą, jie turi gauti vyskupijos leidimą ir įsitikinti, kad Anneliese yra apsėsta.

Tarp išpuolių Anneliese bandė mokytis. 1973 m. ji įstojo į aukštąją pedagoginę mokyklą: vėliau bendramoksliai ją apibūdino kaip „uždarą ir nepaprastai religingą“ studentę. 1975 m. Anneliese išlaikė egzaminus, kad gautų Missio canonica – specialų leidimą šviečiamajai veiklai bažnyčios vardu.

Jos sveikata ir toliau blogėjo. Vėliau jos šeima pasakojo, kad per priepuolius ji pradėjo plėšti nuo savęs drabužius, valgyti vorus ir anglis, loti kaip šuo, laižė šlapimą nuo grindų ir kalbėjo įvairiomis kalbomis. Jos šeimos nariai sakė, kad ji kalbėjo skirtingais balsais. Tokiomis akimirkomis Anneliese save vadino Kainu, Judu, Neronu, Adolfu Hitleriu ir kitų garsių asmenybių vardais.

Velnio išvarymas

Atsidūrę beviltiškoje situacijoje Anneliese tėvai sutiko, kad jų dukrą gali išgelbėti tik egzorcizmo ritualas. Vietos kunigas jiems rekomendavo dvasininką Ernstą Altą.

E. Altas kunigavo Ašafenburgo Šv. Agotos parapijoje. Religiniuose sluoksniuose buvo tikima, kad jis turi įžvalgumo dovaną. Kai jie atnešė jam Anneliese ir jos motinos laišką, kunigas pasijuto blogai. E. Altas paminėjo merginą per mišias: tą akimirką, anot jo, pajuto į nugarą pučiantį vėją ir degimo kvapą ir tik vargais negalais galėjo baigti maldą. Kunigas buvo tikras, kad jaučia demonišką buvimą ir papasakojo apie tai kitiems dvasininkams. Vėliau E. Altas patyrė dar keletą panašių priepuolių. Jie aprimo, kai šis pasimeldė, kad būtų išvaryta piktoji dvasia.

Iš pradžių E. Altas nusiuntė Anneliese ir jos tėvus pas gydytoją, tačiau jie sakė, kad mergina buvo gydoma ilgą laiką, bet tai nedavė rezultatų. Tada jis galiausiai nusprendė surengti egzorcizmo ceremoniją.

Leidimas egzorcizmui buvo išduotas ne iš karto. 1975 m. vasarą vietos vyskupas Josephas Stanglas leido E. Altui atlikti tik „nedidelį“ egzorcizmą – vietos pašventinimo apeigas. Vėliau kitam kunigui Arnoldui Rencui buvo suteiktas leidimas tiesiogiai išvaryti demonus iš Anneliese. Ritualus buvo įsakyta laikyti paslaptyje.

A. Renzas gimė šeimos ūkyje 1911 m. sausį. Nuo 1933 m. iš pradžių keturis semestrus studijavo filosofiją, o po to dar šešis semestrus – teologiją. 1938 m. buvo įšventintas į kunigus, šeštajame dešimtmetyje jis buvo pamokslininkas Kinijoje, kur užsiėmė ne tik misionieriaus veikla, bet ir egzorcizmu. A. Rencas išgarsėjo, kai septintajame dešimtmetyje siekė, kad būtų paskelbta palaimintąja Barbara Weigand, vienuolė, kuri, anot jos, gavo apreiškimus iš Jėzaus ir Mergelės Marijos.

E. Altas ir A. Renzas savo pirmąją sesiją surengė 1975 m. rugsėjo 24 d. Kartu su jais ceremonijoje dalyvavo Michelių šeimos nariai, vietos pastorius Herrmannas, Thea Hein ir keletas kitų žmonių. Viename iš Michelių namų kambarių buvo įrengtas nedidelis namų altorius su nukryžiuotuoju, Kristaus, Mergelės Marijos, arkangelo Mykolo ir Tėvo Pio statulos – visų tų, kurie, A. Renzo nuomone, „kovojo su demonais“ ir gydė žmones (2002 m. Tėvas Pio buvo pripažintas katalikų šventuoju).

Ceremoniją A. Rencas pradėjo litanija (malda giedojimo forma) visiems šventiesiems, o paskui toliau meldėsi lotynų kalba. Jis apšlakstė Anneliese šventintu vandeniu ir palietė ją palaimintu kaspinu. Po to merginos viduje esantys „demonai“ tariamai pradėjo rėkti ir siautėti: Anneliese bandė pulti susirinkusius ir juos įžeidinėti.

Jos tėvas ir kiti du vyrai turėjo ją laikyti.

A. Rencas uždavė klausimus Anneliese viduje esantiems „demonams“: paklausė jų vardų, skaičiaus, apsėdimo priežasčių, nurodymų merginai ir daug daugiau. Jie neatsakė, o kaip pasakojo mergina po ceremonijos, trankė jai per šonkaulius. Kunigas daug kartų užkeikė demonus Dievo vardu ir ragino Dievo Motiną, angelus ir šventuosius išlaisvinti mergaitę ir sugrąžinti demonus į pragarą. Po penkių valandų sesija baigėsi. A. Rencas taip ir nesužinojo demonų vardų.

Po ceremonijos Anneliese atrodė išsekusi. Ji sakė, kad demonai laikinai atsitraukė ir kad ritualus verta tęsti. Po to ji atsisakė gerti gydytojo paskirtus vaistus ir nusprendė visiškai pasikliauti egzorcizmu.

Per kitus 10 mėnesių kunigai atliko 67 ceremonijas – jos Michelių namuose vykdavo kartą ar du per savaitę. Kiekviena sesija galėjo trukti iki keturių valandų. Buvo padaryti 42 ritualų įrašai.

Po kurio laiko Anneliese nusprendė atsisakyti maisto ir vandens. Ji buvo įsitikinusi, kad greita mirtis neišvengiama.

Anneliese mirė savo lovoje 1976 m. liepos 1 d. Skrodimas atskleidė, kad jos mirtis nebuvo tiesiogiai susijusi su egzorcizmu. Ji mirė nuo išsekimo ir dehidratacijos. Prieš mirtį ji sublogo iki 31 kilogramo ir negalėjo judėti be pagalbos. Vėliau tyrimo metu buvo nustatyta, kad A. Michel mirties būtų buvę galima išvengti net 10 dienų anksčiau, jei ji būtų atnaujinusi gydymą.

Anneliese Michel mirtis Vokietijoje sulaukė atgarsio, bylos eigą atidžiai sekė ne tik Vokietijos, bet ir tarptautinė žiniasklaida. Į bylos nagrinėjimą rinkosi klausytojai, spauda rašė apie tyrimo eigą. Tyrėjai bylą baigė tik 1977 m. – praėjus beveik dvejiems metams po Anneliese mirties.

Teisme kunigai ir tėvai tvirtino vis dar tikintys Anneliese apsėdimu. Kunigai E. Altas ir A. Rencas paskelbė, kad mirtis „pagaliau ją išlaisvino“, tačiau Anneliese tėvai tuo abejojo. Po jos laidotuvių jie pareikalavo, kad kūnas būtų ekshumuotas, nes pažįstama vienuolė papasakojo apie savo regėjimą: A. Michel kūnas tariamai nepradėjo irti, o tai, jos nuomone, buvo apsėdimo įrodymas.

Kūnas buvo ekshumuotas ir ekspertai nustatė, kad kūnas irsta įprastai.

Kunigai E. Altas ir A. Rencas bei Anneliese tėvai buvo apkaltinti nusikalstamu neveikimu, pasibaigusiu mirtimi dėl neatsargumo.

Iš pradžių teisėsaugos akiratyje taip pat atsidūrė Viurcburgo vyskupas Josephas Stanglas, kuris leido surengti ceremoniją. Jis teigė elgęsis pagal bažnyčios įstatymus, tačiau pažadėjo, kad ateityje leidimą atlikti ritualus duos tik tuo atveju, jei apsėstasis sutiks su gydytojo buvimu ritualų metu. Tarp kaltinamųjų buvo Adolfas Rodevikas, kitas kandidatas atlikti Anneliese egzorcizmą, kuris tikėjo merginos apsėdimu. Kaltinimai abiem buvo panaikinti prieš pradedant nagrinėti bylą.

E. Altą ir A. Rencą gynė bažnyčios pasamdytas advokatas Erichas Schmidtas-Leichneris, kuris buvo laikomas vienu geriausių advokatų Vokietijoje, dirbusių nacių teismuose. E. Schmidtas-Leichneris tvirtino, kad egzorcizmas yra teisėtas ir kad Vokietijos Konstitucija leidžia atlikti tokias apeigas, nes tai užtikrina religijos laisvė.

Gydytojai taip ir nenustatė tikslios Anneliese diagnozės. Jiems atrodo, kad ji galėjo sirgti disociatyviu tapatybės sutrikimu, kurį apsunkino šizofrenija, o priepuolius galėjo sukelti lėtinis stresas. Jų nuomone, vaistų dozės buvo nepakankamos, o gydymas – menkai apgalvotas.

2005 m. pasirodė siaubo filmas „Emily Rose egzorcizmas“, sukurtas pagal Anneliese istoriją. Jis pasakoja apie apeigas atlikusio kunigo teismą.

Nepaisant to, kaltinamieji buvo pripažinti kaltais. Prokuroras paprašė E. Altui ir A. Rencui skirti baudą, o Anneliese tėvus pripažinti kaltais, tačiau atleisti nuo bausmės. Anot prokuroro, jie jau buvo pakankamai nukentėję. Tačiau teismas skyrė griežtesnę bausmę – kaltinamiesiems skirta šešių mėnesių lygtinė laisvės atėmimo bausmė su bandomuoju trejų metų laikotarpiu.