Savo įvykdytą nusikaltimą žudikas aprašė romane, tačiau policija ilgus metus negalėjo atsekti jo pėdsakų, kol šios bylos nesiėmė psichologija besidomintis detektyvas.

2000-ųjų gruodį Pietvakarių Lenkijoje trys vyrai žvejojo ​​Odros upėje. Vienas jų pastebėjo, kaip srovė neša didelį paketą. Iš pradžių žvejai manė, kad tai tik rąstas, tačiau atidžiau įsižiūrėję suprato, kad klydo – rąstai neturi žmogaus plaukų. Į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai vandenyje rado vyro kūną su akivaizdžiais smurtinės mirties požymiais.

Nukentėjusiajam ant kaklo buvo uždėta kilpa, rankos surištos už nugaros. Kriminalistai nustatė, kad kažkada virvės buvo sujungtos viena su kita taip, kad nuo menkiausio rankų judesio ant aukos kaklo esanti kilpa dar labiau įsitempdavo. Velionis vilkėjo tik megztinį ir apatinius.

Nužudytas vyras atitiko dingusio verslininko Dariušo Janiševskio, apie kurio dingimą prieš mėnesį pranešė jo žmona, aprašymą. D. Janiševskis paskutinį kartą buvo matytas Vroclave, 100 kilometrų nuo vietos, kur buvo rastas jo kūnas.

D. Janiševskio motinai pavyko identifikuoti kūną – ji atpažino ilgus sūnaus plaukus ir apgamą ant jo krūtinės. Patologai nustatė, kad prieš mirtį D. Janiševskis buvo marinamas badu ir kankinamas, tačiau mirė užspringęs vandeniu.

Policija pradėjo plataus masto tyrimą: narai tyrė Odros upės dugną, o kriminalistai atidžiai ištyrė šalia esančius krantus ir mišką. Visi D. Janiševskio vadovaujamos reklamos įmonės darbuotojai buvo apklausti, tačiau policijai nepavyko gauti jokių žinių.

Pažįstami D. Janiševskį apibūdino kaip švelnų ir bendraujantį žmogų. Laisvalaikiu jis grojo gitara ir kūrė muziką savo roko grupei. „Jis nebuvo linkęs į konfliktus, – prisiminė jo žmona. – Jis niekam nedarė blogo.“

Po šešių mėnesių tyrimas buvo nutrauktas – Lenkijos spauda D. Janiševskio nužudymą pavadino „idealiu nusikaltimu“. Trejus metus byla gulėjo Vroclavo policijos departamento archyvuose, kol 2003 m. ji pakliuvo į 38 metų detektyvo Jaceko Vrublevskio akiratį.

Jis nusprendė pagaliau surasti nusikaltimo kaltininkus.

Detektyvas entuziastas

Detektyvas J. Vrublevskis domėjosi psichologija ir laisvu laiku lankė užsiėmimus viename iš vietinių universitetų: norėjo geriau suprasti, kaip mąsto nusikaltėliai. Jis dažnai ilgai užsibūdavo darbe ir studijavo archyvinę medžiagą. Jį sudomino D. Janiševskio byla. Jam pasidarė įdomu, kodėl ji vis dar nebuvo išaiškinta ir kodėl nuo pat pradžių žmogžudystės kaltininkų ieškojusi policija pateko į aklavietę.

Pradėjęs tirti D. Janiševskio mirtį, J. Vrublevskis atidžiai išstudijavo visą bylos medžiagą. Žmogžudystė – ir detektyvas neabejojo, kad taip buvo, – nebuvo susijusi su apiplėšimu. Pavyzdžiui, pasak D. Janiševskio žmonos, jos vyras visada nešiojosi kreditines korteles, tačiau po jo mirties niekas jomis nepasinaudojo.

J. Vrublevskis vis labiau gilinosi į medžiagą – jis sužinojo, kad D. Janiševskio motina dirbo savo sūnaus įmonėje buhaltere. Ji savo parodymuose konkrečiai pabrėžė, kad sūnaus dingimo dieną apie 09.30 val. į biurą paskambino nepažįstamas vyras. Jis sakė norintis užsisakyti keletą reklaminių banerių ir primygtinai reikalavo asmeninio susitikimo su D. Janiševskiu, kad aptartų detales. Jie susitarė susitikti, o tai įvyko apie ketvirtą valandą po pietų. Po to niekas gyvo D. Janiševskio nebematė.

J. Vrublevskio vadovaujami tyrėjai ištyrė telefoninių pokalbių įrašus ir išsiaiškino, kad į nužudytojo kabinetą buvo skambinta iš telefono būdelės. Be to, praėjus mažiau nei minutei po šio pokalbio pabaigos, iš to paties aparato į D. Janiševskio mobilųjį telefoną buvo kitas skambutis. Tačiau liko neaišku, ar skambinusysis buvo nusikaltėlis ir kiek iš viso žmonių dalyvavo aukos dingime bei nužudyme. Savo parodymuose liudininkai pabrėžė, kad D. Janiševskiui išėjus iš kabineto prie jo priėjo du aukšti vyrai, tačiau policijai nepavyko išsiaiškinti, kas jie tokie ir ar jie turėjo ką nors bendro su žmogžudyste.

Detektyvas J. Vrublevskis suprato, kad reikia rasti tai, ką kolegos praleido: kokią nors naują užuominą, detalę, atrasti nusikaltėlio padarytą klaidą – juk kad ir ką rašytų spauda, ​​tobulų nusikaltimų nebūna. Tuomet J. Vrublevskis prisiminė, kad nužudyto D. Janiševskio mobilusis telefonas taip ir nebuvo rastas – jis dingo be žinios tą pačią dieną kaip ir velionis.

Tuo metu Lenkijoje mobiliojo ryšio sekimo technologija dar tik buvo pradėta diegti, tačiau J. Vrublevskis vis tiek sužinojo, kad po D. Janiševskio dingimo jo numeriu niekas nesinaudojo. Detektyvui taip pat pavyko išsiaiškinti, kad praėjus keturioms dienoms po D. Janiševskio dingimo mobilusis telefonas su tuo pačiu serijos numeriu buvo parduotas internetiniame aukcione „Allegro“. Telefono pardavėjas buvo užregistruotas internetiniame aukcione Chriso B pseudonimu. Paaiškėjo, kad tai 30 metų vyras Kristianas Bala.

Lenkų postmodernistas

K. Bala gimė mažame Chojnovo miestelyje netoli Vroclavo. Jis užaugo paprastoje šeimoje: tėtis Stanislavas dirbo statybose ir kartais ne visą darbo dieną – taksi vairuotoju, o mama Tereza buvo namų šeimininkė.

Nuo mažens Kristianas domėjosi literatūra. Parsinešdavo namo knygų apie filosofiją ir skaitė jas vieną po kitos. Jo tėvas kartais vykdavo dirbti į Prancūziją, o prie jo prisijungdavo ir Kristianas, kuris stengėsi užsidirbti pinigų studijoms. „Jis veždavosi pilnus lagaminus knygų, – prisiminė Stanislavas Bala. – Visą dieną dirbdavo, o naktimis mokydavosi. Juokaudavau, kad jis daugiau apie Prancūziją žino iš knygų, o ne iš asmeninių pastebėjimų.“

1992 m. Kristianas įstojo į Vroclavo universitetą. Užsiėmimų metu dažnai laiką leisdavo ne namuose, o draugų kompanijoje. Todėl į egzaminus neretai jis atvykdavo pagiringas ir išsitaršiusiais plaukais. Nepaisant to, jis gaudavo aukščiausius įvertinimus. Remiantis dėstytojų prisiminimais, jis buvo vienas gabiausių studentų. Filosofijos profesorė Beata Serocka kalbėjo apie jį kaip apie žmogų, turintį nepasotinamą žinių troškulį ir „smalsų, maištingą protą“.

Pats Kristianas save vadino nihilistu. Akademines žinias jis panaudojo kurdamas savąją filosofiją. Tam, kad atitiktų jo pasaulėžiūrą, Kristianas gerokai iškraipė Nietzsche's, Foucault, Burroughso, Heideggerio ir de Sade'o idėjas. Jis tvirtino, kad nekenčia „susitarimų“ ir yra pasiruošęs viskam.

1995 m. Kristianas vedė savo vidurinės mokyklos mylimąją Stanislavą. Stasia, kaip ją vadino Kristianas, baigė mokyklą, dirbo sekretore ir nerodė ypatingo susidomėjimo kalbomis ar filosofija. Kristiano motina priešinosi šiai santuokai, nes manė, kad Stasia netinka jos sūnui. Tačiau jaunuolis atkakliai tvirtino, kad nori pasirūpinti savo mergina, kuri „visada jį mylėjo“. 1997 m. jiedu susilaukė sūnaus Kasperio.

1997 m. K. Bala su pagyrimu baigė universitetą ir įstojo į filosofijos doktorantūrą. Jam buvo skirta visa akademinė stipendija, tačiau naujai iškeptam filosofui buvo sunku išlaikyti šeimą, todėl jis nusprendė mesti studijas ir atidaryti savo valymo verslą.

Kristiano verslas gan greitai žlugo – 2000 m. jis paskelbė bankrotą. Tais pačiais metais iširo ir jo santuoka. „Pagrindinė problema buvo moterys, – vėliau sakė jo žmona. – Žinojau, kad jis turi romaną.“

Išsiskyręs su žmona, K. Bala buvo prislėgtas ir 2001 m. nusprendė išvykti iš Lenkijos. Jis keliavo į JAV, o paskui į Aziją, kur mokė anglų kalbos ir nardymo. Maždaug tuo pačiu metu jis pradėjo kurti savo pirmąjį literatūrinį kūrinį – postmodernųjį romaną „Pasiutligė“ (originalus pavadinimas „Amok“), kuriame atsispindėjo jo radikalios filosofinės pažiūros. Knyga išleista 2003 m.

„Amok“

Pasak J. Vrublevskio, tyrimas buvo įstrigęs iki 2005 m., kai jam paskambino anonimas ir patarė perskaityti K. Balos kūrinį. Detektyvas susidomėjo patarimu ir paėmė į rankas knygos egzempliorių. Jo viršelyje buvo juoda ožka, simbolizuojanti velnią. Viduje J. Vrublevskio laukė tikra dovana – romano siužetas beveik tiksliai perpasakojo D. Janiševskio nužudymo detales.

Pagrindinis veikėjas – nuobodžiaujantis lenkų intelektualas, vardu Krisas. Jis daug galvoja apie filosofiją, geria, užsiima seksu su skirtingomis moterimis ir vienu metu be jokios aiškios priežasties nužudo savo meilužį. Krisas nužudo savo auką peiliu, o paskui pasmaugia virve – lygiai taip, kaip atsitiko su D. Janiševskiu. Be to, Krisas žmogžudystės ginklą – peilį – parduoda internetiniame aukcione.

J. Vrublevskį sudomino tikrosios žmogžudystės detalių sutapimas su romano siužetu. Jam tapo aišku, kad autorius, kuris, be kita ko, pardavė aukos telefoną, neabejotinai dalyvavo nusikaltime. Detektyvas išspausdino romano kopijas ir išplatino visiems tyrime dalyvaujantiems policijos pareigūnams. Kiekvienas iš jų turėjo ieškoti naujų paralelių, kurias būtų galima nubrėžti tarp išgalvoto Kriso ir tikrojo Kristiano Balos.

Tyrėjų komanda pasikalbėjo su K. Balos draugais ir sudarė psichologinį jo portretą, kuris beveik visiškai sutapo su pagrindinio „Amok“ veikėjo įvaizdžiu. Kaip ir Krisas, Kristianas studijavo filosofiją, buvo išsiskyręs, turėjo nesėkmingą verslą, daug keliavo ir dažnai gėrė.

Dar vienas kabliukas – nors ir silpnas – buvo pasakojimas apie D. Janiševskio nužudymą, paskelbtas dar 2002 m. vasarį Lenkijos televizijos kanalo svetainėje. Tuomet buvo paskelbtas kvietimas visus norinčius prisidėti prie tyrimo.

Tyrėjai išanalizavo šimtus puslapyje su nužudymo istorija susijusių ir puslapyje apsilankiusių asmenų IP adresų ir pastebėjo, kad kai kurie iš jų buvo registruoti JAV, Japonijoje ir Pietų Korėjoje. Detektyvams buvo sunku patikėti, kad užsieniečiai domisi informacija lenkų kalba, skelbiančia apie seną nusikaltimą Vroclave. Tačiau jie galėjo daryti prielaidą, kad užsienyje buvęs nusikaltėlis galėtų domėtis šia istorija.

J. Vrublevskis taip pat sužinojo, kad, likus mėnesiui iki D. Janiševskio pagrobimo, K. Bala internete domėjosi knyga „Pakorimas esant nelaimingam atsitikimui, savižudybei ar nusikaltimui“. Nepaisydamas visų šių patarimų, detektyvas suprato, kad nėra pakankamai tikrų įrodymų pareikšti kaltinimus. Jam reikėjo asmeniškai susitikti su rašytoju.

Policininkas žinojo, kad K. Bala grįš į Lenkiją pasimatyti su artimaisiais. Liko tik laukti.

Naujas kabliukas

2005 m. rudenį K. Bala pagaliau atvyko į savo gimtąjį Chojnovą, kur jį sulaikė policija. Tądien J. Vrublevskis pirmą kartą susitiko su K. Bala akis į akį.

Detektyvas, vis dar neturėdamas įrodymų prieš rašytoją, apklausą pradėjo išvardydamas keistus tekste aptiktus sutapimus su tikrove. „Tai buvo beprotiška, – vėliau prisiminė K. Bala. – Jis traktavo knygą taip, lyg tai būtų mano autobiografija. Atrodė, kad jis jau būtų ją perskaitęs šimtą kartų. Jis ją žinojo mintinai.“

Galiausiai J. Vrublevskis perėjo prie faktų. Jis paklausė įtariamojo, kaip šis gavo nukentėjusiojo telefoną. Kristianas atsakė, kad jį būtų galėjęs nusipirkti lombarde, kaip ne kartą buvo daręs. Jis taip pat sutiko duoti parodymus melo detektoriumi ir tvirtino, kad nedalyvavo žmogžudystėje.

Poligrafo testo metu K. Bala dažnai sulaikydavo kvėpavimą ir kitais būdais manipuliavo prietaiso rodmenimis, todėl testas neparodė tikslių rezultatų. Po 48 valandų jis buvo paleistas.

„Dvejus metus praleidau tirdamas nusikaltimą, bet viskas žlugo prieš mano akis“, – vėliau prisiminė J. Vrublevskis.

Prieš grąžindamas pasą, kuris buvo paimtas iš rašytojo suėmimo metu, J. Vrublevskis atkreipė dėmesį į antspaudus. Jie liudijo apie tai, kad K. Bala pastaraisiais metais lankėsi Japonijoje, Pietų Korėjoje ir JAV. Paaiškėjo, kad laikotarpiai, kuriuos K. Bala praleido šiose šalyse, sutapo su datomis, kai užsienio vartotojai apsilankė svetainėje su paskelbta istorija apie D. Janiševskio nužudymą.

Klubas „Pašėlęs žirgas“

Kol J. Vrublevskis tęsė tyrimą, J. Bala apkaltino Vroclavo policiją piktnaudžiavimu valdžia. Anot jo, sulaikymo metu jam užlaužė rankas už nugaros ir suspaudė gerklę taip, kad jis vos galėjo kvėpuoti. Pati policija tvirtino, kad sulaikymas atliktas nenaudojant fizinės jėgos. K. Bala kreipėsi pagalbos į tarptautines žmogaus teisių organizacijas ir rašytojų organizaciją PEN Club. K. Balą palaikė teatro režisierė Denise Rinehart, lydėjusi jį kelionėse į JAV ir Pietų Korėją. Ji parašė atvirą laišką, reikalaudama nutraukti tyrimą.

Nepaisydamas visuomenės spaudimo, J. Vrublevskis ir jo komanda sugebėjo rasti kitą užuominą. Jie nustatė telefono kortelės numerį, kuriuo D. Janiševskio dingimo dieną buvo skambinama iš taksofono. Telefono skambučių analizė parodė, kad nusikaltėlis susisiekė su K. Balos tėvais, žmona ir darbo kolegomis.

Netrukus J. Vrublevskiui ir jo komandai pavyko rasti ryšį tarp paties K. Balos ir mirusio verslininko. Stasios, buvusios Kristiano žmonos draugė Malgožata Droždžal policijai pasakojo, kad 2000 m. vasarą ji su Stasia nuvyko į Vroclavo naktinį klubą „Szalony Koń“ („Pašėlęs žirgas“). Bešokdama Malgožata pamatė Stasią, kalbančią su vyru ilgais plaukais – jis buvo Dariušas Janiševskis.

J. Vrublevskis suprato, kad jam reikia Stasios – ji buvo raktas nuo viso šito galvosūkio. Stasia nieko neneigė ir patvirtino, kad su D. Janiševskiu susipažino „Pašėlusiame žirge“.

„Užsisakiau gruzdintų bulvyčių ir paklausiau vyro prie baro, ar jis [gali] pasidomėti, ar mano užsakymas paruoštas. Taip nutiko, kad šis žmogus pasirodė esąs Dariušas“, – prisiminė Stasia.

Tą naktį jie šnekučiavosi iki paryčių, o atsisveikindamas Dariušas davė Stasiai savo telefono numerį. Vėliau jie susitiko ir užsiregistravo motelyje, bet, pasak Stasios, nieko tarp jų neįvyko: Dariušas prisipažino, kad yra vedęs, ir Stasia išėjo, pasakiusi, kad nenori taip pasielgti su kita moterimi, nes žino, kas tai yra – būti moterimi, kurios vyras ją išdavė.

Kaip pasakojo Stasia, praėjus kelioms savaitėms po pasimatymo su D. Janiševskiu, į jos namus atėjo girtas Kristianas. Jis pareikalavo, kad ji prisipažintų dėl romano su D. Janiševskiu, šaukė, kad jis pasamdė privatų detektyvą ir žinojo, kad Stasia buvo su D. Janiševskiu motelyje. Paskui jis jai smogė.

J. Vrublevskis pagaliau gavo tai, ko norėjo, – tiesioginius įrodymus, kad K. Bala matė ir pažinojo auką. Taip pat detektyvas suprato ir paskutinės lenkų postmodernisto romano eilutės prasmę: „Tai buvo tas, kurį nužudė aklas pavydas.“

„Remiantis tikra istorija“

Po to, kai detektyvai surinko visus reikiamus įrodymus, K. Bala buvo suimtas ir apkaltintas žmogžudyste. Ši byla sukėlė didžiulį visuomenės pasipiktinimą. Kai kurie Lenkijos gyventojai buvo tikri, kad jis kaltas, o kiti manė, kad byla išgalvota.

Tuo pačiu metu keli liudininkai pranešė, kad K. Bala buvo asmuo, linkęs į agresiją ir piktnaudžiavimą alkoholiu. Jis dažnai išgyvendavo pavydo priepuolius, santykius su Stasia lydėjo fizinis smurtas. Kai jie dar buvo kartu, policija juos net įtraukė į smurtaujančių šeimų registrą.

K. Balos teismas Vroclave prasidėjo 2007 m. vasario 22 d. Teismo procesas sulaukė didelio visuomenės dėmesio, įskaitant filosofus, kurie diskutavo apie postmodernizmo įtaką, jaunus teisininkus, kurie norėjo sužinoti apie naujus tyrimo metodus, ir žurnalistus, kurie galiausiai buvo įsitikinę, kad idealūs nusikaltimai neegzistuoja.

Prokuratūra pateikė failus iš K. Balos kompiuterio, kuriuos policija paėmė per kratą jo tėvų namuose. Viename iš failų, prie kurių prieiga buvo apsaugota slaptažodžiu „amok“, lenkų postmodernistas detaliai aprašė savo seksualinius susitikimus su daugiau nei 70-čia moterų. Kai kurie šaltiniai teigia, kad kratos metu buvo rasti užrašai, kuriuose K. Bala aptarė Stasios išdavystę ir paminėjo D. Janiševskį. Be to, jis esą planavo įvykdyti dar vieną žmogžudystę, kurią ruošėsi aprašyti kitame romane.

Teismui tęsiantis ir pasirodžius daugiau prieš jį nukreiptų įrodymų, K. Bala ir toliau tvirtino, kad niekas nematė, kaip jis pagrobė, nužudė ir išmetė D. Janiševskio kūną – tai reiškia, kad jis nekaltas. Kai prisiekusiesiems buvo pateiktos ištraukos iš romano „Amok“, kuriame aprašyta žmogžudystė, K. Bala teigė, kad tai tik simbolizavo „filosofijos sunaikinimą“. Teismas juo nepatikėjo.

Teisme taip pat daug kalbėta apie tai, kad K. Bala turi ryškų pranašumo kompleksą. Du nepriklausomi psichologai atliko tyrimą ir nustatė, kad jis turi aukštą intelekto lygį, supranta savo veiksmų pasekmes, tačiau kartu jam buvo diagnozuotas narcizinis sutrikimas. Dėl to jis nesugeba užjausti kitų žmonių ir itin skausmingai reaguoja į kritiką.

2007 m. rugsėjo 5 d. K. Bala buvo pripažintas kaltu dėl žmogžudystės ir nuteistas kalėti 25 metus. Savo kaltės jis niekada nepripažino. Jau kalėjime K. Bala paskelbė, kad dirba prie naujo kūrinio „De Liryk“. Šis pavadinimas yra žodžių žaismas, jungiantis „lyriką“ ir „kliedesius“, t. y. „delyrą“.

2011 m. režisierius Romanas Polanskis paskelbė, kad pradeda filmuoti trilerį „Tikrasis nusikaltimas“, kuris paremtas K. Balos istorija. Tačiau filmas taip ir nebuvo išleistas – vietoj to 2017 m. R. Polanskis išleido filmą „Pagrįstas tikrais įvykiais“ apie rašytoją, kuri pasiekė sėkmę savo karjeroje ir dabar kenčia nuo depresijos. Filme nėra susikirtimų su K. Balos istorija.

2017 m. pagal knygą „Amok“ buvo sukurtas filmas, kurį režisavo lenkų režisierius Kasi Adamikas. Kūrinys „De Liryk“ knygynuose dar nepasirodė.