Birobidžano laidojimo rūmuose rugpjūčio 8 d. negausus būrelis žmonių pusvalandį atsisveikino su 39 metų pianistu, kompozitoriumi ir rašytoju Pavelu Kušniru, kuris mirė liepos 28 d. Birobidžano kardomojo kalinimo centre.

Gegužės pabaigoje jis pateko į kalėjimą už savo antikarinius pareiškimus: buvo apkaltintas „viešais raginimais vykdyti teroristinę veiklą“ (Baudžiamojo kodekso 205 straipsnio 2 dalis). Gydytojai iš Federalinės bausmių vykdymo tarnybos nurodė širdies ligas kaip mirties priežastį, FSB pareigūnas muzikanto motinai pasakė, kad sūnus mirė dėl bado streiko, paskelbto protestuojant prieš karą Ukrainoje.

Tačiau atsisveikinti atvykusieji leidinio „Okno“ redakcijai pasakojo matę kraujo pėdsakus ant jo lūpų ir dantų, taip pat mėlynių prie kairės akies.

„Kankinio mirtis. Tikriausiai jį sumušė“, – pasakojo vienas iš atėjusiųjų atsisveikinti su muzikantu.

„Ne penki, o vienuolika žmonių – bet vis tiek nepakanka“

„Atsisveikinti su Pavelu atvyko vienuolika žmonių“, – sako aktyvistas Anatolijus (vardas pakeistas dėl saugumo), specialiai atvykęs į Birobidžaną iš kito miesto atsisveikinti su P. Kušniru. – Kiek supratau, mažai kas iš tų 11-os jį pažinojo. Prieš mane (aš šiek tiek pavėlavau) išėjo du jo kolegos, Birobidžano filharmonijos darbuotojai, buvo ir Pavelo pažįstami iš kūrybinių projektų, du žurnalistai (iš kitų miestų) ir žiūrovai bei klausytojai. Mat jis dalyvavo renginiuose vietos bibliotekoje, vadovavo vaikų teatro būreliui, vietos radijuje vedė edukacinę laidą apie muziką. Buvo žmonių, kurie jį laikė artimu, nes klausėsi jo radijo laidų, koncertų, tačiau jis pats asmeniškai jų nepažinojo. Tai yra, jei atmesime tuos, kurie jį pažinojo netiesiogiai, ir tuos, kurie atvyko dėl jo keistos, baisios mirties, liks apie šešis žmones, kurie jį pažinojo asmeniškai. Ir jie nebuvo jam tokie artimi. Visi susirinkusieji apie jį kalbėjo gerai, bet vis tiek kalbėjo kaip apie gana uždarą žmogų. Išskyrus bendravimą kūrybinių projektų rėmuose, jis su niekuo ypatingai nedraugavo ir nepasakojo apie save.“

Anatolijus sako, kad P. Kušniro asmeniškai nepažinojo, tačiau nusprendė vykti į laidotuves, nes pianisto mirtis tardymo izoliatoriuje jį sukrėtė.

„Vyras tikrai talentingas. Net ir aš, nelabai išmanantis muziką, dabar su malonumu pasiklausiau jo radijo laidų su muzikinėmis analizėmis ir keliais koncertiniais pasirodymais, perskaičiau ištraukas iš knygų, – pasakojo Anatolijus. – Baisu, kad kalėjime mirė žmogus, kuriam taip rūpėjo laisvė (sprendžiant iš jo paskelbtų laiškų ir vaizdo įrašų kanale). Tikrai pamačiau mėlynę prie akies, arčiau nosies tiltelio. Nepaisant to, kad jis buvo ryškiai ir labai stipriai nugrimuotas. Ir dar tie kraujo pėdsakai ant dantų ir lūpų.“

Anksčiau muzikanto draugė Olga Škrygunova „Okno“ redakcijai sakė neatmetanti smurto prieš muzikantą ar kitokios išorinės įtakos, galėjusios pabloginti jo būklę.

Mirusiojo draugai norėjo atlikti nepriklausomą kūno tyrimą, kad nustatytų tikrąją mirties priežastį. Tačiau pianisto mama Irina Levina tam prieštaravo – ji reikalavo nedelsiant kremuoti.

Slegianti atmosfera

Ceremoniją Birobidžano „Laidotuvių namuose“ organizavo užsienyje gyvenantys P. Kušniro draugai. Atsisveikinti atėjusieji puse lūpų kalbėjo, kad Birobidžane esą „pavojinga net dalyvauti tokio žmogaus laidotuvėse“.

„Netikėčiau, bet būdamas ten asmeniškai pajutau ypatingą baimės ir izoliacijos atmosferą. Niekas nenorėjo pirmas pasakyti paskutinio žodžio apie Pavelą, taip pat buvo nelengva visus atėjusius prakalbinti, – sako Anatolijus. – Man susidarė įspūdis, kad visi ten visko bijo. Jie bijo pasakyti papildomą žodį. Kai sakiau, kad „pašalinami geriausi žmonės“, kažkodėl bijojau pasakyti „nužudyti“ – štai kaip veikia ši slegianti atmosfera. Vienas iš susirinkusiųjų net paprieštaravo – ne, kad tai netiesa, ne, bet pasakė kažką panašaus į „na, nereikia dabar apie tai kalbėti taip garsiai“.

P. Kušniro arešto pagrindas buvo antikariniai vaizdo įrašai, kuriuos jis paskelbė savo „YouTube“ kanale „užsienio agentas Mulderis“, kuriame, draugų teigimu, jo mirties metu buvo ne daugiau kaip penki prenumeratoriai. Šiuose vaizdo įrašuose P. Kušniras poetiškai kritikavo Rusijos valdžią, įskaitant karinę invaziją į Ukrainą.

Atsisveikinimo metu artimųjų nebuvo. Muzikanto mama ir brolis gyvena Tambove, jie negalėjo atvykti pasiimti kūno. Pavelas ilgai nebendravo su jais abiem – daugiausia dėl skirtingų požiūrių į Rusijos karą prieš Ukrainą. Šis šeimos susiskaldymas prasidėjo po Krymo aneksijos. Pavelo mama reikalavo kremuoti – pelenai bus palaidoti Tambove.

„Nebuvo kam net pareikšti užuojautos, – apgailestavo Anatolijus. – Pats faktas, kad jis galėjo mirti taip nežinomas ir būtų buvęs tyliai palaidotas, jei ne Olga Romanova, kuri informaciją gavo iš savo šaltinių (fondo „Sidiaščiaja Rus“ vadovė Olga Romanova gavo Pavelo kameros draugų laišką apie P. Kušniro sausąjį bado streiką kardomojo kalinimo centre), slegia.“

Anksčiau žiniasklaidoje pasirodė informacija, kad P. Kušniro kolegos iš filharmonijos net nepaskelbė informacijos apie jo suėmimą, nes manė, kad „visi jau apie tai žinojo“.

„Buvo daug viešų pranešimų apie jo suėmimą. Kur dar rašyti? Ar turėjau rasti jam advokatą? Taigi mes Birobidžane žmogaus teisių aktyvistų neturime – gal jūs turite jų savo mieste, bet mes tiesiog nieko neturime“, – aiškinosi filharmonijos administratorė ir pridūrė, kad atsisveikinti su P. Kušniru ateis „kas nors iš filharmonijos“, bet ji nežino, kas tiksliai.

Filharmonijos paskyroje „VKontakte“ vartotojas parašė: „Kas nutiko jūsų kolegai solistui Pavelui Kušnirui? Kokia abejinga minia, jie ne tik nepranešė žmogaus teisių aktyvistams apie bėdą, bet net neužsiminė apie jo žūtį. Mirusios sielos.“

Pianistas P. Kušniras užaugo Tambove ir baigė Maskvos Čaikovskio konservatoriją. Septynerius metus dirbo solistu Kursko regioninėje filharmonijoje, po to trejus – Kurgano filharmonijoje. 2023 m. jis išvyko į Birobidžaną, tikėdamasis, kad jam būnant Tolimuosiuose Rytuose nereikės dalyvauti kariniuose koncertuose.

2012 m. jis dalyvavo protestuose prieš sukčiavimą rinkimuose Bolotnajos aikštėje Maskvoje. Vėliau jis dalyvavo piketuose prieš Krymo aneksiją ir karą Donbase. 2014 m. jis parašė antikarinę knygą „Rusijos skerdynės“. 2022 m. Kurgane P. Kušniras rašė antikarinius lapelius ir juos klijavo. 2023 m. jis tapo Birobidžano regioninės filharmonijos solistu.

2023 m. gegužę P. Kušniras paskelbė pirmąjį antikarinį bado streiką, antrasis truko 100 dienų ir baigėsi 2024 m. kovą. Trečiąjį bado streiką jis pradėjo būdamas tardymo izoliatoriuje.

„Gerbiami žydų autonominės srities radijo klausytojai! No pasaran!“

Po Pavelo mirties paaiškėjo, kad susirašinėdamas su draugais jis jau seniai numatė savo areštą.

„Jis dažnai rašydavo: „Aš dar nebuvau įkalintas.“ Ir atsiuntė savo interviu, kur atvirai diskutavo apie dabartinę Rusijos sistemą kaip fašistinę. Bandžiau jį įtikinti, ypač prieš metus, kai jis ieškojo naujo darbo: „Atvažiuok pas mus į Vokietiją, mes tave priglausime ir tu susirasi darbą.“ Jis tai sutikdavo, tai iš čia pat atsisakydavo rašyti gyvenimo aprašymą, kuris yra būtinas, jei nori „parduoti koncertą“. Muzikos rinkos dėsniai, ką padarysi. O jis buvo bekompromisis: „Aš esu muzikantas, mano muzika kalba už mane“, – prisimena artima Pavelo draugė O. Škrygunova. – Jis turėjo viltį išvykti į atokų miestą, todėl nusprendė likti Rusijoje. Apskritai jis siekė būti atokiau nuo sostinių, kad politinis spaudimas būtų minimalus. Pavyzdžiui, kad nebūtų priverstas koncertuoti tuose pačiuose gegužės 9 d. koncertuose.“

Bičiulės teigimu, pianistui patiko Birobidžanas – laiškuose jis siuntė miesto žemėlapį, kalbėjo apie architektūrą ir vietinių gyventojų mentalitetą: „Žmonės mentalitetu panašūs į vietnamiečius, čia gerumas dar ne visiškai išnyko: ne kaip kiekvieno asmeninė stiprybė, o kaip tradicija, tautos siela, o kartu su azijietišku atspalviu, pridėk prie šito rusiško tyrumo ir žydiško vaikščiojimo arti Dievo akių, taip pat mano asmeninio bailumo ir kvailumo, ir suprasi, kad gyvenimas čia yra stebuklingas.“

Tie, kurie susirinko atsisveikinant su muzikantu, priešingai, pastebėjo, kad Birobidžanas jam „netiko“.

„Jei jis būtų bent į Chabarovską nuvažiavęs, galbūt būtų tapęs žinomu žmogumi ir būtų išgyvenęs, – laidojimo rūmuose susirinkusiuosius citavo Anatolijus. – Visi iš karto pastebėjo neatitikimą tarp jo talento ir miesto bei regiono.“

Tuo pačiu metu P. Kušniro kolegos ne kartą pabrėžė, kad net lyginant su sostine negalima išmatuoti jo talento.

„Kaip ir didžioji dauguma žmonių, kurie šiomis dienomis atsiliepė apie tragišką Pavelo Kušniro mirtį, aš pirmą kartą apie jį išgirdau ir pamažu pradėjau jį pažinti. Su kiekvienu nauju atpažinimo ratu – muzikiniais įrašais, tekstais, transliacijomis – Pavelas man darosi vis nuostabesnis. Blogiausia pasaulyje – tokį žmogų ir menininką pažinti po mirties, žinant, kad jis gali gyventi dabar, kad galėjome vaikščioti tais pačiais konservatorijos koridoriais. Muzikologai įpratę senovės archyvuose atrasti kažką naujo ir padaryti tai matomą kitiems. O štai amžininkas, bet pagal amžių – jaunesnis kolega. Pavelas – didžiulio, nuolatinio darbo, nuostabios erudicijos ir kultūros, muzikinio teksto meistriškumo žmogus. Muzikinis atlikimas turi daug aspektų, vienas jų – bendravimas – žmonės sprendžia labai skirtingai: kažkas pučia miglą į akis, kažkas nervinasi ir bando pelnyti palankumą, kažkas slopina autoritetu ar puikuojasi, kažkas tingi ir atgamina tą patį, tiražuoja. Visa tai ne apie Pavelą. Atlikėjo ir klausytojo bendravimas – trapus ir sąžiningas dalykas, nuslėpti neįmanoma, meluoti galima, bet nereikia. Scenoje esi toks, koks esi. Visai kaip paprastame bendravime. P. Kušniras prie fortepijono visada tas pats – žvalus, dėmesingas, labai kuklus. Jo įdomu klausytis, nėra semantinių tuštumų, jis vienodai gerai kalba apie visus laikus ir stilius“, – sako muzikantė ir poetė, muzikos istorikė, senovinės ir šiuolaikinės vokalinės muzikos atlikėja Marija Batova.

Atskirai ji pabrėžė, kad pianisto darbo provincijoje nereikėtų suvokti kaip nelaimės.

„Kai kurie muzikantai koncertuose netaria nė žodžio, palieka tai muzikai. Kiti mano, kad negali išeiti prieš neįmantrią publiką, neužmezgę ryšio ir nepasakę kažko apie muziką. O tai irgi ypatingas menas: pasakoti ne ką nors iš Vikipedijos, o įtraukti klausytoją į muzikinę tėkmę. Tai atsitinka tik tada, kai pats tuo domiesi. Deja, mažai girdėjau, bet labai tikiuosi, kad kada nors galbūt kas nors susidurs su jo įrašais – ne tik jo grojimo, bet ir pokalbių koncertuose. Galiu spręsti tik iš jo 51 laidos ciklo VGTRK „Bira“ apie Šopeno mazurkas – „Mazurkas trečiadieniais“. Beprotiška, koks projektas: 51 laida tik apie mazurkas. Apie kiekvieną mazurką! Esu labai sužavėta. Kiekvieną kartą Pavelas sukuria naują pasaulį, kuriame, be Šopeno, istorijos ar asociacijos herojai iš pirmo žvilgsnio pasirodo visiškai nesuderinami žmonės ir reiškiniai, tokie kaip Hildegarda iš Bingeno ir Kurtas Cobainas, Marina Cvetajeva ir Stanley Kubrickas. Vienoje iš programų Pavelas užsimena apie smalsią merginų roko grupę „The Shaggs“, apie kurią, kaip žinoma, jos tikrai nemokėjo groti – ir tai yra įvaizdis, paaiškinantis Chopino žaismingus ritminius akcentus. Ir tam tikru metu pereina į aukštąjį stilių: „Liūdesys pasiraitojusiomis rankovėmis ar net paaštrintu – ar bent nugludintu – kardu. Kilnus liūdesys, dėkingas liūdesys.“

„Tikrai netekome ne tik atlikėjo, rašytojo ir pašnekovo, bet ir ištisos visatos, kuri trečiadieniais siuntė signalus: „Sveiki, mieli Žydų autonominės srities radijo klausytojai! No pasaran!“ Tiesa yra kažkur ten! Kartu tai tokia stipri visata, kad net kai jos autorius taip siaubingai mirė, ji išliko ir liko su mumis. Tas pats mažos garstyčios grūdelio vaizdas, iš kurio išauga didžiulis medis, o jo šakose prieglobstį randa padangių paukščiai“, – jautriais žodžiais dalijosi M. Batova.

Kolegos, net nepažinoję Pavelo asmeniškai, ir jo kolegos iš konservatorijos dalijasi atsiminimais apie jį, skelbia juos socialiniuose tinkluose.

„Draugai, taip, dabar jūs visi esate Paškos draugai. Ačiū. „Jūsų ir mūsų pastangomis daug padaryta, – rašo artima Pavelo draugė O. Škrygunova, kuri organizavo aukų rinkimus laidotuvėms, kremavimui bei atsisveikinimui Birobidžane. – Gavome iš mamos įgaliojimą, rytoj atsisveikiname su kūnu, jūsų pinigai atiteks visoms procedūroms Birobidžane ir pelenų laidojimui rugpjūčio pabaigoje Tambove. Jo mama tam netrukdo. Šiandien ji paėmė jūsų aukas ir perdavė juos mūsų draugui, kuris galėjo sumokėti už viską. Ji nesinaudoja nei internetu, nei telefonu, nemoka pervesti pinigų. Laidotuvės? Prašau išgerti už jį ir už meilę, kūrybą, laisvę! Šį tostą jis padovanojo per mano aštuonioliktąjį gimtadienį ir jis vis dar aktualus. Rytoj visur bus pranešimų apie pakartotinį jo pirmosios knygos išleidimą. Manau, kad tai gerai. Teismo medicinos ekspertizė? Sunku. Kaip galite nuspręsti vėl sutrikdyti šį mažą, sausą kūną? Nenoriu tikėti, kad jis buvo sumuštas. Noriu tikėti, kad jie nepakėlė rankos. Jis tikrai ten taip pat juokavo ir viską, ką norėjo, be agresijos, tyliu balsu pasakė: „Stop karą. Daugiau neprašau.“ Tai mano spėjimai, tai jūsų spėjimai, visa tai yra prielaidos. Tai faktas, kad jis neegzistuoja, bet faktas, kad jis gyvas. Jūsų įrašuose, jūsų ir mūsų mintyse, jo darbuose.

Paška, gyvuok.“