Lygiai prieš metus, vėlų praėjusių metų sausio 20-osios vakarą Izraelyje, Tel Avive, mirė rašytojas Grigorijus Kanovičius. Jis yra parašęs daugiau negu dešimt romanų – savotišką sagą – Rytų Europos žydų istoriją nuo 19-to amžiaus iki mūsų dienų.

„Tikras menas negali egzistuoti be pasipriešinimo pykčiui, kuris gyvena kiekvienoje širdyje ir beveik kiekviename žmoguje, todėl kad Dievas idealių žmonių, deja, nespėjo sukurti. Visada laikiausi nuomonės, kad literatūra yra gydymo priemonė“, – pokalbių su Rūta Oginskaite knygoje „Gib a kuk. Žvilgtelėk“ cituojamas iškilus rašytojas G. Kanovičius.

Neblėstanti meilė Jonavai

G. Kanovičius gimė 1929 m. birželio 18 d. Jonavoje. Čia praleido vaikystę ir visą gyvenimą neslėpė meilės savo gimtajam miestui.

1941 m., prasidėjus Antrajam pasauliniam karui būsimasis rašytojas su šeima pasitraukė į Rytus, gyveno ir mokėsi Kazachstane, Urale. 1945 m. sugrįžo į Lietuvą, apsigyveno Vilniuje.

1953 m. baigęs Vilniaus valstybinio universiteto Istorijos–filologijos fakultetą, rusų kalbos ir literatūros specialybę, dirbo Lietuvos Mokslų akademijos lietuvių kalbos ir literatūros institute, Lietuvos kino studijoje.

G. Kanovičius buvo Sąjūdžio tarybos narys, 1988–1993 m. – Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas. 1993 m. emigravo į Izraelį, kur gyveno iki mirties.

Gyvendamas Izraelyje nuo 1995 iki 1999 m. dirbo didžiausio JAV rusų kalba laikraščio „Novoje ruskoje slovo“ („Naujas rusų žodis“) korespondentu.

Paskutinį kartą rašytojas Lietuvoje lankėsi daugiau kaip prieš dešimtį metų. Neatvyko atsiimti ir 2014 metais jam skirtos Nacionalinės kultūros ir meno premijos.

„Sveikata tokia, kad negaliu keliauti“, – tuomet apgailestavo kūrėjas.

Romanai – lyg vienas epas

Šis, vienas ryškiausių žydų rašytojų, savo kūriniuose įtvirtino litvakų bendruomenės atminimą ir praskleidė dingusio praeities Lietuvos žydų pasaulio laiko skraistę. Litvakų dainiaus G. Kanovičiaus tekstai išversti į keturiolika kalbų.

Tarp tų kūrinių – romanų trilogija „Žvakės vėjyje“, dilogija „Kvailių ašaros ir maldos“, romanas „Nusišypsok mums, Viešpatie“ ar paskutinis romanas, kurį parašė būdamas 82-ejų – „Miestelio romansas“.

Visi rašytojo G. Kanovičiaus romanai – lyg vienas epas, pasakojantis apie Lietuvoje gyvenusius žydus, jų kasdienybę ir dvasinį pasaulį. Literatūros kritikė Elena Bukelienė G. Kanovičiaus kūrinius yra pavadinusi savotiška žydų litvakų biblija, kurioje atsiskleidžia kelių kartų šios tautos žmonių istorinis, šiek tiek mitologizuotas likimas Lietuvoje, rašytojo regimas iš dviejų šimtmečių – XIX ir XX – perspektyvos.

„Man regis, kad šiame pasaulyje nieko aukštesnio už žodį nėra. Negalėčiau savęs pavadinti žmogumi, kuris visa laiką mėgina žodžiais išaukštinti tą pasaulį, apie kurį didelę dvidešimtojo amžiaus dalį žydai buvo priversti tylėti. Aš nesutinku su tais, kurie sako, kad žydai tylėjo. Jie netylėjo nei Aušvice, nei getuose“, – yra sakęs rašytojas.

Jo kūriniai tapo neatsiejama lietuvių kultūros dalimi, kaip ir jo romanų personažai ar jų prototipai, Vilniaus senamiesčio skvereliuose ar parkuose kūrę gyvenimą.

„Taip, žodis – tai gyvenimas. Išmintis – tai ir tyla, ir kalba“, – yra tvirtinęs G. Kanovičius.

Pradžioje buvo eilės

Pirmiausia skaitytojai susipažino su G. Kanovičiumi kaip su poetu.

Rašytojas yra prisipažinęs, kad kurti poeziją jis pradėjo dėl anekdotinės situacijos: „Mano bendraklasis Georgijus Kirkovičius, Šventosios Dvasios vienuolyno šventiko sūnus, paprašė, kad parašyčiau eilėraštį jo mylimajai. Nebuvau nei rašęs, nei norėjęs rašyti. Klausykit, aš nemeluoju – parašiau. Jis nunešė mergaitei. Grįžo švytėdamas ir pasakė, kad mergaitei patiko. Žinai, sakau, ir man patiko. Ir pradėjau gaminti eilėraščius. Ir Mišos Mirskio mergaitei rašiau, dar kažkam. Kai įsismaginau, išėjo mano pirmoji poezijos knygelė“, – devynioliktųjų metų leidinyje „Metai“ rašytoją cituoja išsamios šio biografinės apybraižos autorė Rima Kasperionytė.

Toji knygelė vadinosi „Dobroe utro“(„Labas rytas“) (1955). Vėliau pasirodė dar viena ir paskutinioji rašytojo poezijos knyga „Vesenij grom“(„Pavasario griaustinis“) (1960).

Gebėjimas eiliuoti ir literatūrinės draugystės G. Kanovičiui pasiūlė naują žanrą – satyras, parodijas ir epigramas. Iš pradžių jos pasirodė kultūrinėje spaudoje – „Literatūroje ir mene“, „Genyje“, „Šluotoje“. 1964 m. G. Kanovičius kartu su dailininku Stasiu Krasausku išleido pirmą satyrų, epigramų ir parodijų knygą „Linksma akim“. Po jos rašytojas dar ilgą laiką aktyviai publikavo satyras spaudoje ir atskirose knygose. 1981 m. išėjo antroji jo parodijų, epigramų knyga „Nuogi Olimpe“.

Pradėjęs nuo poezijos, beveik tuo pat metu G. Kanovičius jėgas išbandė ir prozoje. 1959 m. išleista pirmoji jo autobiografinė apysaka „Aš žiūriu į žvaigždes“. Joje mažo vaiko Abrėmelės balsu pasakojama apie Lietuvos provincijos miestelio gyvenimą 1940-ųjų birželį. Tai buvo pirmoji apysaka Sovietų Sąjungoje apie žydų gyvenimą, kuri tapo impulsu romanų apie pusantro šimto metų Lietuvos žydų istoriją ciklui.

Režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus pakviestas, G. Kanovičius 1960 m. pradėjo dirbti Lietuvos kino studijoje. Ten dirbdamas kūrėjas vienas ir su bendraautoriais parašė apie trisdešimt pjesių ir scenarijų, bet patenkintas nebuvo.

„Visi tie scenarijai, pjesės, eilėraščiai – jie yra profesijos padariniai. O romanai, atvirai pasakius, – sielos padariniai. Profesija ir siela kartais nesutampa“, – „Metų“ almanache cituojamas rašytojas.

„Nespausdins – laikysime stalčiuje, rašyk“

Pirmasis G. Kanovičiaus romanas išleistas 1974 m. Nuo tada iki šių dienų rašytojas sukūrė jų vienuolika: trilogiją „Žvakės vėjyje“ („Paukščiai virš kapinių“ (1974), „Palaimink ir lapus, ir ugnį“ (1977), „Lopšinė seniui besmegeniui“ (1979), dilogiją „Kvailių ašaros ir maldos“ (1983) ir „Ir nėra vergams rojaus“ (1985), dilogiją „Ožiukas už porą skatikų“ (1989) ir „Nusišypsok mums, Viešpatie“ (1989), romanus „Nenusigręžki nuo mirties“ (1992), „Žydų parkas“ (1997), „Šėtono apžavai“ (2002), „Miestelio romansas“ (2013). Šiandien visi šie romanai mums papasakoja apie Lietuvos žydų gyvenimo šimtmečius.

„Pasakiau savo žmonai, kad dabar rašysiu knygą, kurios galbūt niekas neišleis“ . Sumanymas rašyti trilogijos „Žvakės vėjyje“ pirmąją dalį „Paukščiai virš kapinių“ galėjo likti taip ir neišpildytas, jei ne žmonos jam pasakyti žodžiai: „Gerai, nespausdins – laikysime stalčiuje, rašyk“, – yra pasakojęs rašytojas.

Gyvenimo palydovės Olgos Kanovič palaikymas rašytojui visą gyvenimą buvo itin svarbus ne tik morališkai, bet ir literatūriškai – ji tapo visų vyro romanų redaktore ir „Rinktinių raštų“ penkiatomio sudarytoja.

Kosminis tiražas

Pasakojama, kad būtent dėl politinių aplinkybių G. Kanovičiaus romano „Ožiukas už porą skatikų“ tiražas buvo kosminis – 260 tūkst. egzempliorių.

1989 m. Lietuvos Sąjūdis iškėlė rašytoją kandidatu į paskutiniosios TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatus. Kai tais metais G. Kanovičius užsuko į Maskvoje esančią leidyklą „Družba narodov“, vyriausiasis redaktorius pastebėjo rašytojo segimą deputato ženkliuką ir „Ožiuką už porą skatikų“ tokiu tiražu išleido vien dėl naujojo rašytojo politinio statuso.

Tuomet buvo pasklidę kalbos, kad G. Kanovičius – be penkių minučių Nobelio literatūros premijos laureatas, bet pats rašytojas iš kalbų tik pasišaipė.

Per savo literatūrinį kelią G. Kanovičius ne kartą buvo įvertintas reikšmingais apdovanojimais. Visi jie skirti būtent už romanus. 1988 m. jis tapo LTSR literatūros premijos laureatu, 1995 m. apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino trečiojo laipsnio ordinu, 1997 m. romanas „Žydų parkas“ pripažintas geriausiu metų romanu rusų kalba Izraelyje, 2008 m. romanas „Šėtono apžavai“ įtrauktas į LLTI renkamą kūrybiškiausių metų knygų dvyliktuką ir nominuotas Metų knygos rinkimuose, 2013 m. Metų knygos rinkimuose nominuotas romanas „Miestelio romansas“.

Beje, romanas „Šėtono apžavai“ 2020 m. laimėjo Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko literatūrinę premiją.

2014-aisiais G. Kanovičius už „humanitarinių vertybių sklaidą literatūroje ir už istorinės atminties jautrumą“ įvertinamas Nacionaline kultūros ir meno premija.

Tų pačių metų vasarą už „Miestelio romansą“ įteikta Liudo Dovydėno literatūrinė premiją. 2015 m. Prezidentūroje rašytojas apdovanotas už nuopelnus Lietuvos Respublikai ir Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“.

Nors visi minėti G. Kanovičiaus kūriniai buvo parašyti rusų kalba, rašytojas yra sakęs: „Mano bendraautorė – Lietuva. Tik Lietuvoje galėjo išeiti šios knygos“.

::alfa::Metai be Grigorijaus Kanovičiaus – vieno garsiausių žydų litvakų dainiaus