Lietuvą nuoširdumu ir energija pakerėjusi moteris praėjusių metų gegužę paliko šį pasaulį, bet ne žmonių širdis. Jos paliktas neišdildomas pėdsakas yra įprasminamas unikalioje akcijoje.
Visoje Lietuvoje dygsta auksarankių pagaminti suoliukai, ant kurių kalamos lentelės su kada nors Zitos Kelmickaitės ištarta fraze. Šiandien Lietuvoje yra 31 Z. Kelmickaitei atminti skirtas suoliukas ir tai dar ne pabaiga.
Ji buvo ekraną ir radijo eterį sprogdinantis viesulas. Televizijoje, radijuje, paskaitose studentams, kultūros renginiuose – visur jos buvo daug, su visų spalvų kibirkštimis. Žinios ir platus akiratis žavėjo, liežuvis juokino ir kando. Ji buvo nepavejama ir neprilygstama. Ji buvo unikali.
Stipri, smagi, viską žinanti ir visada viską galinti. Kiekvienas, pažinojęs Zitą, nesiliovė ja stebėtis. Tačiau gyvenime atsitinka dalykų, kurių niekas negali nei pakeisti, nei paveikti.
„Kai kas bėga maratoną, o aš bėgu gyvenimo maratoną, džiaugdamasi, kad galiu ką nors parodyti Lietuvai: žmones, kurie gražiai gyvena, džiaugiasi vaikais, dainuoja ar dar ką daro. Tai yra mano gyvenimo, žmonių maratonas“, – minėdama 71-ąjį gimtadienį portalui LRT.lt sakė žiūrovų mylima laidų vedėja.
Pernai kovo 19 d. vesdama tiesioginę radijo laidą „Toks gyvenimas su Zita Kelmickaite“, moteris pasijuto prastai ir buvo išgabenta greitosios pagalbos medikų. Ilgametė televizijos laidų vedėja buvo gydoma Santariškių klinikų Hepatologijos ir gastroenterologijos skyriuje. Atsidūrusi ligoninėje, ji pati dar bendravo su žurnalistais ir ramino, kad jaučiasi geriau. Tačiau žmogui nepavaldžios jėgos viską sudėliojo pagal savo tvarką.
Iš prisiminimų
Trejais metais jaunesnis Zitos brolis Edmondas Kelmickas viename interviu yra sakęs, kad televizija – tai priklausomybę sukelianti specifinė profesija. Pasak jo, žmonės, kurie ten sėdi lydimi kamerų, net kasdienybėje negali išsivaduoti, kad jų čia niekas nefilmuoja, kad nėra auditorijos.
„Mes gyvenome kiekvienas savo atskirus ir labai skirtingus gyvenimus. Buvome svarbūs vienas kitam, bet to svarbumo nesureikšmindavome. Kiekvienas turi prisiimti atsakomybę už save, už tai, ką jis daro. Jai buvo nesmagu, kad aš, pavyzdžiui, nesu matęs nė vienos jos laidos, nes televizoriaus mes atsisakėme prieš 20–30 metų. Ji sakydavo, kad esame laukiniai.
Tiesiog skirtingi charakteriai, skirtingi temperamentai. Zita, kaip reiškinys, sukūrė tokio emocinio bendrumo reiškinį. Jūs pažiūrėkite, dėl paminklų taip ginčijamasi, o čia tie Zitos suoliukai pasipylė po Lietuvą be jokių konfliktų, be nieko. Aš manau, kad tai yra didžiausias jos įnašas. Į tą emocinį bendrumą, kurio aš net nežinojau“, – prisiminimais apie seserį LRT laidoje „Stilius“ dalijosi Edmondas.
Jis neslėpė, kad jiedu nebuvo artimi. Judviejų santykiuose būta ir laiko, kai nebendravo išvis. Tačiau staigi Zitos liga, bejėgystė reanimacijos palatoje akimirksniu sudaužė ambicijas ir išgrynino svarbiausią judviejų siūlą – kraujo ryšį.
„Kadangi ji buvo pagavus žmogus, ji labai greitai suprato situaciją, kurioje atsidūrė. Ji laikėsi labai oriai. Nebuvo panikos, nebuvo baimės“, – kalbėjo jis.
Pasak ilgametės Zitos bičiulės, filologės Marijos Virketienės, apie Zitą negalima kalbėti paprastais žodžiais.
„Darbas buvo Zitos gyvenimas, tai matė ir televizijos kolegos. Ji dirbdavo sekmadieniais ir per šventes. Būdama labai populiari, Zita išmoko gyventi savo įvaizdyje: visada žvali, visada šneki. Jai buvo svarbu nenuvilti, galbūt – ir sužavėti.
Zita tiesiog buvo atsakingas žmogus. Gal ne visada, bet jei kalbėtume apie darbą, tai labai, – pasakojo M. Virketienė. – Ji, tarp kitko, tas savo laidas laikė tikra misija. Jos misija – eiti į žmones ir parodyti tą Lietuvą, kurią ji mato. Va tie suoleliai, kaip jie sujudina, ir vėl jos vardas skamba, ir žmonės atsimena ją šviesiausiai.“
Prisėsk su Kelmickaite
O tie Z. Kelmickaitei skirti atminimo suoliukai Lietuvoje įsisuko, kaip tas josios ryto suktinis.
Pirmasis atminimo suoliukas išdygo Rusnėje, vėliau – Radviliškio rajono Vadaktų miestelyje, Raseiniuose, Tirkšliuose (Mažeikių r.), sparčiai jungėsi ir kitos bendruomenės.
Akcijos „Prisėsk su Kelmickaite“ sumanytojas, LRT žurnalistas Edvardas Kubilius pasidžiaugė, kad, atėjus pavasariui, Lietuvos žmonės vėl pradėjo statyti atminimo suoliukus. E. Kubilius primena, kad akcija dar toli gražu nesibaigia.
„Šiandien Lietuvoje yra 31 Z. Kelmickaitei atminti skirtas suoliukas, ir tai dar tikrai ne pabaiga – statyti suoliukus planuoja ir daugiau bendruomenių“, – džiaugėsi E. Kubilius, planuojantis ateityje visus suoliukus sužymėti žemėlapyje, todėl prašantis visų, norinčių prisidėti prie iniciatyvos, su juo susisiekti ir pranešti apie numatomą suoliukui vietą bei citatą, kurią nori ant jo išrašyti.
Kiekvienas jau išdygęs „Prisėsk su Kelmickaite“ suoliukas – labai skirtingas ir kiekvienas papuoštas kokia nors Zitos mintimi. Kiekvienas, pasak iniciatyvos sumanytojo, pasakoja istoriją apie tai, kokį pėdsaką Z. Kelmickaitė paliko viename ar kitame krašte.
Pavyzdžiui, Mažeikių rajone, Sedoje ir jos apylinkėse, yra net 6 iniciatyvos suoliukai, vienas jų – sukurtas „Ryto suktinio“ herojaus Evaldo Kareivos ir įkurdintas prie Sedos vandens malūno. Suoliuką puošią puodas ir šaukštas, mat būtent čia Z. Kelmickaitė filmavo laidą apie savotišką Sedos simbolį – žemaitišką košę, kurią svečiams verda Kultūros centro moterys. „Ar čia verta tiek gyvenime siusti?“ – košę virusių moterų paklausė Z. Kelmickaitė, tad ši frazė įamžinta ir suoliuke.
O štai varėniškių suoliukas išsiskiria tuo, kad jis nuolatinės vietos neturės ir keliaus po įvairius kultūros renginius. Pasak drožėjo Algirdo Juškevičiaus, jis, kaip ir Zita, bus nerimstantis ir atsiras ten, kur vyksta kažkas kultūriškai svarbaus. „Suoliukas, kaip ir pati Zita, – toks keliaujantis, nenurimstantis. Toks, kad visur, kur vyksta kažkas svarbaus su kultūra, su tradicijomis, jis ir bus. Pirmoji suoliuko vieta, kur jis apsigyvena, yra Varėnos kultūros centro kino ir parodų salės. Vėliau suoliukas keliaus į centrinę biblioteką, bus Dalios Tamulevičiūtės teatrų festivalyje“, – yra pasakojęs varėniškis.
Po Lietuvą pabirusius suoliukus puošią lentelės su kada nors ištartomis Z. Kelmickaitės frazėmis: „Žmonės, mano manymu, yra didžiausias turtas“, „Kiekvienas žmogus turi tarnauti savo kraštui“, „Pasibūkite, užsibūkite, pakieminėję prisėskite“, „Tai nėra tik keliukas, į kurį netikėtai užklydai, čia tavo žemė, jos takelius mindžiosi, jos ežeruose žvejosi, jos giriose grybus rinksi. Neteršk ir mylėk savo kraštą, kurk jį“, „Turime gyventi, vieni kitus matydami, girdėdami, mylėdami, vieni kitiems padėdami“, „Mes tik savo darbais galime kažką pasakyti“.
Z. Kelmickaitė visą gyvenimą mokėjo suburti žmones, juos uždegti, suteikti energijos, vilčių. Ir net kai jos jau nebėra, vis tiek ji juos buria. Bent jau prisėsti kartu, stabtelėti, pasimėgauti ramybės akimirka, kartu su artimu žmogumi patylėti, nes, kaip skelbia dar vieną suoliuką papuošusi jos citata: „Niekada nenusivilkite. Kad ir kokia prasta padėtis būtų, visada tikėkite. Visada saulė patekės.“
Apie Z. Kelmickaitę – faktų kalba
Etnomuzikologė, televizijos, radijo laidų ir renginių vedėja Z. Kelmickaitė gimė 1951 m. Klaipėdoje, mokėsi Šiaulių aukštesniojoje muzikos mokykloje, Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, Leningrado teatro, muzikos ir kinematografijos institute.
Po studijų ji dėstė Lietuvos konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), kurį laiko dirbo savaitraštyje „Literatūra ir menas“.
1974 m. Z. Kelmickaitė pradėjo dirbti Lietuvos radijuje, ten, o vėliau ir televizijoje, kūrė laidas apie muziką, lietuviškus papročius, tradicijas, kultūrą, rašė scenarijus filmams.
Z. Kelmickaitė 1977–2007 m. buvo Vilniaus universiteto folkloro ansamblio „Ratilio“ vadovė, festivalių „Skamba skamba kankliai“, „Baltica“, „Smithsonian folklife festival“ Vašingtone, Baltijos kultūros dienų Švedijoje programų meno vadovė. Etnomuzikologė yra parašiusi straipsnių apie muzikinės kultūros palikimą, šiuolaikinę lietuvių muziką.
Nors jau metus laiko Z. Kelmickaitės nėra su mumis, ją ir toliau primena jos darbai, išsibarstę laike ir skirtinguose šalies kampeliuose. Už savo darbus muzikologė, dėstytoja ir laidų vedėja buvo apdovanota J. Basanavičiaus premija, 1999 m. – Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premija, po metų gavo Gedimino ordino Riterio kryžių, o 2018 m. – ordino Už nuopelnus Lietuvai Karininko kryžių, bet svarbiausia, kad ji paliko ryškų įspūdį žmonių širdyse ir atmintyje.