Ši istorija apie „mirties angelus“ – žiauriausią Rusijos organizuoto nusikalstamumo grupuotę, kuri grasino net prezidentams.

Net „kruvinajame“ 90-ajame dešimtmetyje ši grupuotė tarp kitų Rusijos gaujų išsiskyrė ypatingu žiaurumu. Apytikriais skaičiavimais (tikslių duomenų nėra), „Khadi Taktaš“ organizuoto nusikalstamumo grupuotė dalyvo mažiausiai 60-yje žmogžudysčių. O kur dar pasikėsinimai nužudyti, užpuolimai ir plėšimai, pagrobimai ir prievartavimai, turto prievartavimas ir riaušės. Ir net grasinimas mirtimi prezidentui. Prieš 25 metus, 1999-ųjų lapkritį, prasidėjo šios grupuotės triuškinimas, bet ji niekada nebuvo visiškai sunaikinta.

„Gazreilas karaliauja šioje žemėje!“, – taip viename 1916 m. eikėraštyje parašė didysis totorių poetas Muhammetkhadi Taktaševas, skelbęs eilėraščius Khadi Taktaš vardu. Po 60 metų Kazanėje, jo vardu pavadintoje gatvėje, į vieną grupuotę susibūrė tie, kuriuos pats poetas pavadino „Gazrailu“ (Gazreilas yra vienas iš keturių Alachui artimų angelų, jo paskirtų mirties angelu).

Pavadino gatvės vardu

„Khadi Taktaš“ grupė, pavadinta kelių namų gatvės vardu, susikūrė 70-ųjų pabaigoje. Iš pradžių tai buvo eilinis chuliganaujančių paauglių susivienijimas. Jie būriavosi su tokiais pačiais chuliganais iš kitų vietovių. Tačiau policijos pranešimuose grupuotės gimimo metais laikomi 1982-ieji, kai per masines muštynes ​​diskotekoje policijos pareigūnai vienu metu sulaikė kelis jaunuolių gaujos narius.

„Chadiševskiniai“, kaip jie buvo vadinami Kazanėje, buvo ryškūs „Kazanės fenomeno“, apie kurį pradėta kalbėti praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje, atstovai, – sako Kazanės žurnalistas ir scenaristas Romanas Lebedevas. Jo vaikystė ir jaunystė būtent prabėgo septintajame ir aštuontajame dešimtmečiuose. — Iš pradžių ši jaunimo gauja niekuo nesiskyrė nuo kitų panašių: „Griaz“, „Kinofilka“, „Boriskovo“, „Žilka“, „Pervaki“, „Tiap-Liap“ ir kt."

Visos jos susikūrė teritoriniu principu, tai yra jie susivienijo pagal savo gyvenamąją vietą. Tokios grupuotės išsiskyrė savitarpio pagalba, nuolatiniu pasirengimu ateiti į pagalbą „saviems“ (nepriklausantys gaujai nebuvo laikomi savais, nors galėjo gyventi gretimame bute), bendrais interesais ir bendru sportavimu. Iš pradžių jie buvo tiesiog chuliganai, kartais „apšvarindavo“ neblaivius gyventojus, apiplėšdavo mažas parduotuves, vogdavo smulkius daiktus iš turgų. Jie dažnai vykdavo į Maskvą, kur, apiplėšę porą žmonių, iškart grįždavo atgal, todėl buvo sunku juos sugauti.

Paauglių gaujos transformacija į rimtą nusikaltėlių klaną prasidėjo Sovietų Sąjungoje paskelbus kooperatinį judėjimą. Paaugliams chuliganams vadovavo patyrę banditai. Vadovai sugriežtino drausmę, suskirstė grupes į kovai parengtas brigadas (vadovaujamas „brigadininkų“), suorganizavo ryšių sistemą, mokė bendravimo su valstybinėmis institucijomis ir kitų derybų. „Khadi Taktaš“ „pėstininkams“ buvo pavesta bauginti nepaklusniuosoius: sunaikinti kooperatyvų kavines, iš parduotuvės išvežti prekes ir atimti pajamas. Tuomet pas kooperatininkus ateidavo organizuotos nusikalstamos grupuotės lyderiai ir nustatydavo duoklės dydį, kad tai nepasikartotų.

Eiliniai organizuotos nusikalstamos grupuotės nariai iš pinigų srautų, kurie plūdo pas gaujos lyderius, didelių pajamų neuždirbdavo. Tačiau jie visada galėjo tikėtis pagalbos. Be kooperatininkų gąsdinimo, jiems buvo patikėta dar viena svarbi užduotis – saugoti ir plėsti savo teritoriją. Susirėmimų su konkuruojančiomis organizuoto nusikalstamumo grupuotėmis pasitaikydavo daug dažniau nei „parodomųjų klaidų“. Jie neatnešdavo pinigų, bet buvo šimtai aukų ar suimtųjų per masines muštynes ​​(ginklai tada buvo naudojami retai). Tokiais atvejais organizuotų nusikalstamų grupuočių lyderiai nešykštaudavo: „ištraukdavo“ savo žmones iš įkalinimo įstaigų, mokėdavo už jų gydymą.

Nuo reketo iki verslo ir iki žmogžudysčių

Žlugus Sovietų Sąjungai, šalyje prasidėjo pradinio kapitalo kaupimo etapas. Kazanės banditai, kurie, remdamiesi savo sena patirtimi ir toliau rengė reidus Maskvoje, patraukė Viačeslavo Ivankovo ​​(Japončiko) vadovaujamų įteisintų vagių dėmesį. Po konflikto su Silvestro (Sergejaus Timofejevo) grupuote jiems verkiant reikėjo „pėstininkų“, tai yra paprastų banditų, galinčių konkuruoti su daugybe Kaukazo (pirmiausia čečėnų ir azerbaidžaniečių) grupuočių.

Tačiau į Maskvos reikalus Kazanės banditai pradėjo kištis anksčiau, kai dar „Orechovskajos“ organizuoto nusikalstamumo grupuotė, vadovaujama Silvestro ir Japončiko, veikė kaip vieningas frontas. Nusikalstamo pasaulio autoritetai planavo pavergti ne tik Maskvą, bet ir visą Rusiją, o tam neužteko visų Maskvos banditų. Taigi „pėstininkai“ į sostinę pradėjo traukti iš visos šalies.

Pagrindinis „pėstininkų“ tiekėjas Maskvai 90-ųjų pradžioje buvo Kazanė. Kazanės kuratorius iš aukščiausio vagių pasaulio ešelono buvo Amiramas Kvantrišvili, vyresnysis Otari Kvantrišvili brolis. Amiramas buvo nušautas 1993 m. rudenį kartu su Kazanės įteisintuoju vagimi Fedia Bešenyj (Fiodoras Išinas). Pagrindinė versija buvo ta, kad jie norėjo nužudyti Bešenyj, o Amiramas tiesiog pasirodė esantis netinkamoje vietoje netinkamu laiku.

Nuo 1992 m. Maskvoje pradėjo kurtis Kazanės grupuočių „biurai“, į kuriuos buvo galima ateiti (ne tik iš gatvės, bet ir su rekomendacijomis) ir „užsakyti“ Kazanės kovotojus - susidoroti su konkurentu arba išgąsdinti verslininkus, kurie kažko nepadarė ar nesutinka bendradarbiauti. Garsiausia gauja, turinti biurą, buvo Sevastopolio organizuoto nusikalstamumo grupuotė. Tyrėjų teigimu, jai vadovavo buvęs futbolo klubo „Rubin“ sporto direktorius Rustemas Saimanovas. Organizuotai nusikalstamai grupuotei priklausė Kazanės grupuotės „Griaz“, „Niza“, „56-oj kvartal“, „Čainiki“, „Sloboda“. Biuras buvo įsikūręs Maskvos Sevastopolio viešbutyje (iš čia ir kilo pavadinimas).

„Maskvos filialų paslaugomis naudojosi ne tik sostinės autoritetai, bet ir patys Kazanės gyventojai, – sako žurnalistas R. Lebedevas. - Visų pirma, „sevastopoliečiai“ labai aktyviai veikė prieš kitą Kazanės grupę „Žilka“ (sutrumpinimas iš „Žilploščiadka“), kuri 1993 m. užėmė lyderio poziciją Kazanėje. Tada „Khadi Taktaš“ patyrė vidinių nesutarimų, todėl „Žilka“ galėjo juos išstumti.

1992 m. viena iš „Khadi Taktaš“ brigadų, vadovaujama Anvaro Chaliullino, perėmė Kazanės „Orgsintez“ gamyklos kontrolę. Ji gamino polietileno plėvelę ir žaliavą jos gamybai. Rusijoje polietileno trūko ir prekyba juo buvo labai pelninga. Tai buvo saugiau nei reketas. Tačiau tokia transformacija – nuo ​​banditų iki verslininkų – vagių tradicijų puoselėtojų neįtiko. Nepatenkintieji, vadinamieji „senukai“, susivieniję ir vadovaujami ne kartą teisto Raufo Šarafutdinovo (Rafos), nedelsdami paskelbė „jaunuosius“ sėbrais ir bandė priversti juos dalytis pelnu.

„Jaunieji“ nenorėjo dalytis - ir prasidėjo tikras karas. 1993 m. lapkričio 4 d. A. Chaliullinas buvo nužudytas. 1994 m. sausį kulka užklupo Maskvoje bandžiusį pasislėpti R. Šarafutdinovą. Kartu su lyderiais žuvo mažiausiai šimtas kovotojų iš abiejų pusių. Tai labai susilpnino grupę, o „Žilka“ netgi sugebėjo atplėšti „Orgsintez“ iš „Khadi Taktaš“.

Galiausiai pergalė atiteko Nikolajaus Gusevo vadovaujamiems „jauniesiems“. Tačiau pasilikti Kazanėje jam buvo per pavojinga, todėl jis persikėlė į Ispaniją, kur pradėjo plauti nusikalstamus pinigus. O jo draugas ir partneris Radikas Galiakberovas, pravarde Radža, liko Rusijoje.

„Radža ketino susigrąžinti „Orgsintez“, o tai reiškė užsitęsusį karą su „Žilka“, – sakė R. Lebedevas. – „Khadi Taktaš“ negalėjo susidoroti vienas su „Žilplaščiatka“, todėl Radža, siekdamas kartu veikti prieš tuo metu Kazanėje buvusią pagrindinę organizuoto nusikalstamumo grupę, pradėjo sudarinėti aljansą su kitomis organizuoto nusikalstamumo grupėmis. Pirmiausia – su „Griaz“. Bet tada pats „Žilkos“ lyderis Chaidaras Zakirovas, pravarde Haideris, padėjo „chadiševskiniams“. Nusprendęs, kad Maskvoje jis nėra itin laukiamas, bet jam reikia tobulėti, Haideris nusprendė „žvejoti“ Sankt Peterburge. Ir iš pradžių jam sekėsi. Pavyko perimti Sankt Peterburgo jūrų uostą, kurį iki 1994 m. valdė kelios grupės vienu metu, beveik visiškai „pabalnojo“ medienos eksportą į Suomiją, įvedė kelių pelningai dirbančių, įskaitant „Nevskio rūmus“, įmonių kontrolę. Tai negalėjo patikti vietinėms grupuotėms, pirmiausia Tambovo organizuotai nusikaltamai grupuotei, kuri tada stengėsi visiškai perimti Sankt Peterburgo kontrolę.

1994 m. birželio 1 d. buvo pasikėsinta į Tambovo gaujos lyderio Vladimiro Barsukovo/Kumarino gyvybę. Vagių autoritetas neteko rankos, ilgai gydėsi, bet išgyveno. Vis dar nežinoma, kas tiksliai bandė nužudyti V. Barsukovą/Kumariną. Dažniausiai užsakovais įvardijami organizuoto nusikalstamumo grupuotės „Velikolukskaja“ lyderiai – broliai Gavrilenkovai. Tačiau kai „tamboviečiai“ buvo pasirengę „įjungti atsaką“ (pradėti karą), V. Barsukovas/Kumarinas tai daryti uždraudė.

1996 m. rugpjūtį pasirodė versija, kad Kazanės organizuoto nusikalstamumo grupuotė „Žilka“ galėjo būti susijusi su pasikėsinimu į V. Barsukovą/Kumariną. Ši informacija pasklido po visą Sankt Peterburgą po to, kai rugpjūčio 28 d. buvo nušautas „Žilkos“ lyderis Ch. Zakirovas. Šiaurės Vakarų organizuoto nusikalstamumo kontrolės departamento darbuotojai sulaikė kelias dešimtis kazaniečių, kurie buvo nugabenti į Tatarstaną. Ši operacija buvo priskirta Tambovo gaujai, todėl sklando gandas, kad tai buvo „atsakymas“ į pasikėsinimą nužudyti prieš dvejus metus.

Po Haiderio mirties Sankt Peterburge ir jo dešiniosios rankos Radiko Khusnutdinovo – (Rakošos) mirties Maskvoje, „Žilka“ išsiskirstė į kelias mažas gaujas ir nustojo būti konkurentu smarkiai sustiprėjusiai „Khadi Taktaš“, kuri užėmė lyderio pozicijas Kazanėje.

„Khadi Taktaš“ – vės gorod naš!“

Po „Žilkos“ žlugimo „Khadi Taktaš“ ne tik susigrąžino „Orgsintez“ gamyklą, bet greitai užėmė pelningas įmones iš vidutinio verslo sektoriaus. Jie nesidomėjo tokiomis didelėmis įmonėmis kaip „Tatneft“, bet visiškai perėmė Kazanės prostitucijos ir prekybos narkotikais verslą. Be to, jie kontroliavo mažiausiai du trečdalius visų miesto kavinių ir restoranų, dvi kapines ir morgus. Į jų įtakos sferą buvo įtraukti net į pirmąjį šimtuką patekę bankai. Tada tarp „chadiševskinių“ pasklido posakis: „Khadi Taktaš“ – vės gorod naš!“ („Khadi Taktaš“ – visas miestas mūsų!“).

Tačiau tarp Kazanės gyventojų buvo dar vienas posakis: „Khadi Taktaš“ - strana čudes, vošol v podjezd, i tam iščez“ („Khadi Taktaš“ – stebuklų šalis, įėjai į laiptinę ir ten dingai“). Toks buvo grupės stilius: kai tik įmanoma, slėpti lavonus. Vėliau paaiškėjo, kad „chadiševiniai“ savo aukas supjaustydavo, palaikus užbetonuodavo ir sumesdavo į rezervuarus. Dėl lavonų trūkumo teisėsaugos institucijos iki šiol tiksliai nežino, kiek žmonių jie nužudė.

Kitas išskirtinis „Khadi Taktaš“ bruožas buvo tai, kad daugelis eilinių grupės narių (jau nekalbant apie kitas Kazanės organizuoto nusikalstamumo grupes) savo lyderio Radžos iš matymo nepažinojo. Nors jį atpažinti nebuvo sunku. R. Galiakberovas rengėsi stilingai, dėvėjo brangius kostiumus ir rankų darbo kaklaraiščius, nevartojo alkoholio, nerūkė ir niekada nesikeikė. Jis taip pat mėgo įterpti frazes iš filmo „Krikštatėvis“. Tyrėjai prisiminė, kad Radža netgi bandė judinti žandikaulį taip, kaip filme darė Marlono Brando personažas.

Jo vadovaujama grupė buvo griežtai struktūrizuota. Be faktinių kovinių padalinių, veikė žvalgybos ir kontržvalgybos brigados, analitinės ir techninės (daugiausia užsiimančios pokalbių pasiklausymu ir kompiuterių duomenų bazių įsilaužimu) skyriai. Didelis dėmesys buvo skiriamas būsimų organizuotos nusikalstamos grupuotės narių, kurie buvo užverbuoti tiesiai iš „lukšto“ (taip žurnalistas ir rašytojas Robertas Garajevas, knygoje „Pacano žodis. Kriminalinis Tatarstanas“ vadinama jauniausia jaunimo gaujų dalis), beveik nuo pradinės mokyklos.

Telefoniniuose pokalbiuose ir žinučių gavikliuose buvo vartojamas jų pačių sugalvotas slengas. Pavyzdžiui, žinutė, kad tam tikras žmogus buvo nužudytas, skambėjo „jis gavo sportbačius“. „Jie padarė Venerą“ reiškė supjaustytą kūną, „išėjo žvejoti“ – reiškė, kad palaikus nuskandino.

1997 m. rugpjūčio 25 d. viename iš Kazanės Mavliutovo gatvės butų buvo aptikti trys lavonai. Visi jie buvo įvardinti kaip „Pervakinių“ organizuoto nusikalstamumo grupuotės nariai (jie buvo įsikūrę „Pervaja Gorka“ mikrorajone). Kaip vėliau paaiškėjo, vienas „pervakovskinių“, pravarde Grinia, iš „chadiševskinių“ pardavimui paėmė 200 gramų kokaino, tačiau pinigų už prekes taip ir neatidavė. Paaiškėjo, kad Grinia buvo vienas iš tų, kurie buvo rasti Mavliutove. Teisėsaugos institucijos iš karto padarė prielaidą, kad triguba žmogžudystė buvo „chadiševskinių“ darbas. Tačiau iškilo klausimas: kodėl lavonai nebuvo „išmesti“, kaip paprastai darydavo „Khadi Taktaš“? Pasirodo, kad vienam iš buvusių bute, Railui Mubarakovui, pravarde Rublis, pavyko pabėgti. Todėl „chadiševskiniai“ suskubo išeiti iš buto, bijodami, kad pabėgėlis pasakys savo draugams, kas nutiko.

R. Mubarakovas buvo sužeistas ir jam pavyko nuvykti tik į artimiausią ligoninę. Ten gydytojai policijai pranešė apie šautinę žaizdą ir R. Mubarakovas buvo nedelsiant sulaikytas. Rublis iš karto pareiškė, kad bute pradėjo šaudyti „Khadi Taktaš“ organizuotos nusikalstamos grupuotės nariai Andrejus Sitnovas ir Sergejus Grebennikovas, pravarde Promokaška. Be to, buvo du liudininkai, kurie išgirdo šūvius, o paskui pamatė, kaip iš buto išbėga A. Sitnovas ir S. Grebennikovas. Abu buvo sulaikyti, tačiau po mėnesio paleisti: liudininkai, broliai Nikolajevai, buvo demonstratyviai nužudyti, o R. Mubarakovas atsiėmė savo parodymus.

„Pervakinių“ lyderis Albertas Batrovas, pravarde Bibikas, paskelbė karą „chadiševskiniams“, o netrukus vienas iš „Khadi Taktaš“ organizuoto nusikalstamumo grupės narių buvo mirtinai sumuštas. „Atsako“ nereikėjo ilgai laukti: Radža paskelbė, kad už kiekvieną nužudytą „pervakinių“ vaikiną bus sumokėta 5 tūkst. dolerių, o už Bibiką – 50 tūkst.

Tuomet, kai devyni „pervakinių“ organizuoto nusikalstamumo grupuotės nariai buvo nušauti vidury baltos dienos, o dar keliolika dingo nežinoma kryptimi, „pervakiniai“ pasidalijo į dvi grupes. Dalis organizuotos nusikalstamos grupuotės, kuriai vadovavo Ferdinandas Jusupovas (Fedia), sudarė taiką su „chadiševskiniais“, sumokėdami tam tikrą sumą (pagal gandus, kelis milijonus dolerių) „už skriaudas“, o Bibikovas, praradęs daugumą kovotojų, buvo priverstas išvykti į Maskvą. Jis net neatvyko į savo svainio Aleksandro Sammarovo, kurį „chadiševskiniai“ likvidavo tik norėdami privilioti Bibiką į Kazanę, laidotuves.

„Aš ne Radža, mano vardas Radikas!“

„Chadiševskinių“ problemos prasidėjo 1999 m. rudenį. Pirmiausia į policiją kreipėsi buvęs brigados „Voločajevskaja“ narys (dauguma brigados narių gyveno Kazanės Voločajevskaja gatvėje), kuri priklausė organizuotai nusikalstamai grupuotei „Khadi Taktaš“. Jis pasakojo, kad 1999 m. pavasarį bandė pasitraukti iš brigados, tačiau buvo žiauriai sumuštas ir iš jo reikalaujama kelių dešimčių tūkstančių dolerių kompensacijos. Jis neturėjo tokių pinigų, todėl tapo „žaisliuku“, kuris buvo nuolat mušamas. Galiausiai jis taip pavargo, kad kreipėsi į policiją.

Remiantis buvusio „voločajevskinio“ parodymais, buvo suimti keli aktyvūs nariai, įskaitant brigadininką Marsą Gizatulliną (Marsiką). 2000 m. jis buvo pripažintas kaltu dėl turto prievartavimo ir neteisėto įkalinimo ir nuteistas kalėti trejus metus. Jis buvo paleistas 2002 m., o praėjus mėnesiui po paleidimo buvo rastas nušautas savo automobilyje.

Teisėsaugos institucijoms purtant „voločajevskinius“, Radža su „pavliučinskajos“ organizuoto nusikalstamumo grupuotės lyderiu Vladimiru Maruškinu kažkuo nepasidalijo. Pas jį buvo išsiųstas „chadiševskinio“ žudikas Anatolijus Novickis. Jis tą įsakymą įvykdė (V. Maruškinas buvo nužudytas), bet nespėjo išvykti: jį sulaikė apsauga. „Pavliučinskiniai“, užuot susidoroję su žudiku vietoje, perdavė jį policijai. Ir A. Novitskis viską papasakojo. Po poros savaičių Radža ir pora dešimčių aktyvių organizuotos nusikalstamos grupuotės narių buvo suimti, o dar 30 asmenų buvo įtraukti į federalinį ieškomų asmenų sąrašą.

Tyrimo metu Radža atsisakė pripažinti savo kaltę, teigdamas, kad jis visai ne Radža, o visiškai įstatymams paklusnus verslininkas, vardu Radikas. Dauguma suimtų „chadiševskinių“ taip pat nuėjo į gilų pogrindį. Ir tada visame Tatarstane pasklido gandas, kad likę „chadiševskiniai“ paskelbė valdžiai ultimatumą: jei R. Galiakberovas artimiausiu metu nebus paleistas, jie nužudys Tatarstano prezidentą Mentimirą Šaimijevą.

Valdžia negalėjo pakęsti tokio įžūlumo. Į „Khadi Taktaš“ veiklos tyrimą buvo įtraukti geriausi Generalinės prokuratūros tyrėjai. Operatyvinę paramą teikė Rusijos Federacijos Vidaus reikalų ministerija ir Federalinis Saugumo Biuras. Pirmą kartą buvo visiškai įgyvendinta liudytojų apsaugos programa. Sutikusieji duoti parodymus buvo ne tik slepiami nuo teisiamųjų, bet po teismo buvo vežami į kitus miestus, aprūpinami būstu ir naujais dokumentais. Teisme liudytojai dėvėjo kaukes ir naudojo kompiuterinę programą, kuri pakeitė jų balsą.

Nepaisant visų pastangų, iš 60 žmogžudysčių, kuriomis buvo įtariami grupuotės nariai, teisme buvo įrodyta tik 13. To pakako, kad Radžai ir jo dešiniajai rankai Rinatui Fachrutdinovui 2002 m. sausį būtų skirta kalėti iki gyvos galvos. Dar 11 žmonių iš „velnio tuzino“, kaip žurnalistai vadino kaltinamuosius, buvo nuteisti nuo 6 iki 24 metų nelaisvės. Beje, po to, kai lyderiai buvo nuteisti, buvę „Khadi Taktaš“ nariai ir toliau buvo nustatinėjami ir suimami.