Oksana Masters yra pati tikriausia paralimpinė žvaigždė: ji yra pelniusi daugybę apdovanojimų irklavimo, slidinėjimo, biatlono ir dviračių sporto šakose.

Iki septynerių metų Oksana vadinosi Bondarčiuk ir gyveno Ukrainos vaikų globos namuose. Juose ji atsidūrė iškart po gimimo. Tėvai ją ten paliko, nes Oksana gimė su įvairiais vystymosi sutrikimais, kurie, kaip manoma, atsirado dėl radiacijos poveikio po sprogimo Černobylio atominėje elektrinėje. Kai Oksanai buvo aštuoneri, amerikietė Gay Masters ją įsivaikino ir padėjo tapti pasaulinio lygio sportininke. Apie tai rašo portalas „Meduza“.

Nevilties ir skausmo kambarys

Oksanai buvo penkeri metai, kai ji buvo atvežta į Vakarų Ukrainos Chmelnickio miesto vaikų namus. Jų direktorius mergaitei parodė nepažįstamos moters su akiniais, kuri šiltai šypsojosi, nuotrauką. „Tai tavo būsima mama“, – sakė jis.

Nuo tada šią nuotrauką Oksana prašė parodyti kiekvieną dieną. Jeigu vaikų globos namų darbuotojai norėjo nubausti Oksaną, jai buvo uždrausta žiūrėti į moterį su akiniais. Tai tęsėsi dvejus metus. „Tu bloga mergiaitė. Ji neatvažiuoja pas tave, nes tu neklausai“, – sakė mokytojai.

Kartais Oksana tikrai neklausydavo. Kartu su kitais vaikais ji iš ūkininkų vogdavo slyvas ir saulėgrąžas: vaikų namuose dažnai nebūdavo maisto. Oksanai nuo bado nuolat maudė pilvą.

Tėvai ją paliko iškart po jos gimimo 1989 m. Mergaitė gimė be vieno inksto, dalies skrandžio ir dešiniojo bicepso. Abi rankos turėjo penkis pirštus, bet neturėjo nykščių, o tarp kitų buvo plėvelės. Pėdos turėjo šešis pirštus. Kairė koja buvo 15 centimetrų trumpesnė už dešinę. Joms trūko kai kurių kaulų, buvo deformuoti keliai.

Manoma, kad apsigimimo priežastimi buvo radiacija: Chmelnickio miestas yra vos už kelių valandų kelio nuo Černobylio atominės elektrinės, kur avarija įvyko likus trejiems metams iki Oksanos gimimo. Nelaimės pasekmes vietos gyventojai pajuto net po metų ir vėliau. Oksana prisiminė, kaip kartais vietos policijos pareigūnas eidavo pro namus ir įspėdavo apie radiacijos nutekėjimą. Žmonės uždarydavo langus ir duris, kelias dienas neidavo į lauką.

Per pirmuosius septynerius savo gyvenimo metus Oksana gyveno trijuose vaikų globos namuose. Vieni iš jų, anot jos, pasirodė esantys „nepilnamečių viešnamis“: nuo penkerių iki septynerių metų Oksana, kaip ir kiti vaikai, buvo vedama į „kambarį viršuje“, kur patyrė seksualinį smurtą. Oksana turėjo draugę Laney, kuri saugojo ją nuo suaugusiųjų. Vieną dieną Lainey pavogė duoną ir buvo smarkiai sumušta. Oksana pasislėpė po stalu, bet viską girdėjo. Ji daugiau nebematė savo draugės. Oksaną beveik kiekvieną dieną pradėjo vesti į „kambarį viršuje“.

Vieną dieną Oksana pabudo, nes pajuto, kad šalimais kažkas yra. Ji atsimerkė ir pamatė „tamsią figūrą“, klūpančią šalia lovos. Oksana iškart atpažino veidą, kurį dvejus metus kone kasdien matydavo nuotraukose. Tai buvo moteris su akiniais – jos būsima mama.

Moteris su akiniais

43 metų profesorė ir logopedė iš JAV Gay Masters 90-ųjų viduryje nusprendė įsivaikinti vaiką. Tarp šimtų vaikiškų fotografijų ji pamatė Oksaną – ir pasirinko ją.

Vėliau profesorė prisiminė, kad ji pastebėjo merginos akyse spindesį ir buvo apsėsta minties ją surasti. Tačiau nesusituokusiai moteriai įsivaikinti Oksaną buvo sunku. G. Masters buvo atlikta begalė psichologinių tyrimų, kurių metu ji vis aiškino, kodėl nėra ištekėjusi ir įrodė, kad yra psichiškai sveika. Ji praleido ištisus dvejus metus, siekdama savo tikslo: 1997-aisiais ji pagaliau atvyko į Chmelnickį ir pasiėmė Oksaną.

Jungtinėse Valstijose Oksana turėjo savo kambarį, žaislus, ten visada užtekdavo maisto, bet cukraus kubelius ji vis tiek kaupė. Visas savo lėles Oksana vadino Lainey. Dieną ji elgėsi kaip paprastas vaikas. Tačiau naktį G. Masters girdėdavo savo įvaikintą dukrą verkiant. Mergina apie „kambarį viršuje“ mamai nepasakojo, nes bijojo, kad dėl to bus grąžinta į vaikų namus.

Oksana suprato, kad negali vaikščioti kaip kiti vaikai, tačiau nesuvokė, kad turi negalią, kol atvyko į JAV. Būdama aštuonerių metų ji buvo 86 centimetrų ūgio ir svėrė 16 kilogramų – tai sveiko trejų metų vaiko duomenys.

Vieną dieną ant lygiagrečių Oksana išvydo merginą ir taip pat panoro tai išbandyti. G. Masters dukrai paaiškino, kad tai labai sunku, nes Oksana neturi nykščių. Tačiau po dviejų savaičių sunkių treniruočių Oksana jau ant jų kabojo. Netrukus jai buvo atlikta keletas rankų operacijų – buvo perkelti kaulai ir taip sukurti nykščiai.

Devynerių metų Oksanai dėl įgimtų sutrikimų buvo amputuota kairioji koja, o 14-os – dešinė. Ji prašė išgelbėti dešinės kojos kelį, tačiau prieš pat operaciją gydytojai pasakė, kad turi ir jį amputuoti. Oksana nerimavo, kad „neturėjo laiko atsisveikinti su koja“. Iš viso jai buvo atlikta daugiau nei 10 chirurginių intervencijų į kojas, rankas ir dantis (našlaičių namuose replėmis rovė dantis be narkozės, todėl ji labai bijojo odontologų).

JAV Oksanai buvo neįprasta gyventi „be skausmo ir baimės“, be viso to, ką patyrė vaikų namuose. Norėdama susidoroti su sumaištimi, mergina nuolat pjaustėsi. G. Masters tai pastebėjo ir, norėdama nukreipti dėmesį nuo savęs žalojimo, 2002 m. pasiūlė dukrai imtis irklavimo. Oksana įlipo į valtį ir pirmą kartą „pajuto laisvę ir kontrolę“ to, kas vyksta: ji rado „sveiką būdą atsikratyti susikaupusio skausmo“. Taigi mergina suprato, kad kuo labiau ji įveikia save, tuo „tvirčiau, greičiau ir geriau save valdo“.

Lemtingas susitikimas

Mamos dėka Oksana čiuožė naudodama protezus, užsiiminėjo plaukimu, tinkliniu ir krepšiniu. Tačiau irklavimas tapo jos mėgstamiausia pramoga.

Randy Millsas, neįgaliųjų irklavimo klubo Luisvilyje, Kentukyje, programų direktorius pastebėjo, kad Oksana nemėgsta pralaimėti. 2008 m. jis pakvietė merginą ruoštis paralimpinėms žaidynėms. 19-metė Oksana net nenutuokė, kad toks žmogus kaip ji gali dalyvauti tokio masto varžybose. Bet ji pradėjo treniruotis.

2010 m. Oksana laimėjo populiarųjį CRASH-B Sprints turnyrą JAV. Tai tapo pasauliniu rekordu. Po metų ji pasaulio neįgaliųjų irklavimo čempionato atrankoje pasiekė antrąją vietą. Tai atvedė ją į 2012 m. paralimpines žaidynes Londone.

Prieš pat turnyrą Oksana, norėdama pagerinti savo savigarbą, nusifilmavo atviroje ESPN sporto žurnalo fotosesijoje. Nevykusi šukuosena ar spuogas ant veido mokyklos metais atrodė kaip katastrofa, „jau nekalbant apie tai, kad buvo sunku paslėpti protezuotas kojas“.

Londono paralimpinėse žaidynėse Oksana iškovojo bronzą mišrių dvejetų rungtyje su parasportininku Robu Johnsonu. Bet ji norėjo pasiekti daugiau. 2013 m. O. Masters pasitraukė iš irklavimo dėl nugaros traumos, pasirinko slidinėjimą ir po metų pateko į Sočio paralimpines žaidynes.

Tuomet pirmąjį kartą po išvykimo į JAV O. Masters atsidūrė taip arti savo tėvynės. Jai tai tapo papildoma paskata. Čia Oksana penkių kilometrų rungtyje iškovojo bronzą, o 12-os – sidabrą.

Vėliau ji „Instagram“ parašė: „Mama, negaliu tau tinkamai atsidėkoti už tavo širdį, kovą, ryžtą ir meilę. Esu labai dėkinga ir laiminga, kad turiu geriausią mamą pasaulyje! Ačiū, kad pastūmėjai mane, kai man to reikėjo, ačiū, kad padėjai man įgyvendinti savo svajones, ačiū, kad tikėjai manimi, ačiū už nuolatinę, besąlygišką meilę“.

Prieš pat žaidynes Sočyje O. Masters išvyko į varžybas Jutoje. Ten, bendroje sportininkų virtuvėje, ji pamatė vaikiną vežimėlyje, ruošiantį kavą. Oksana mėgsta kavą ir jie užmezgė pokalbį. 38-erių metų Aaronas Pike'as medžiodamas patyrė stuburo traumą, dėl kurios jo kojos buvo paralyžiuotos. Tačiau jis slidinėjo ir važinėjo dviračiu. Oksana sako, kad jai paprastai nėra lengva pasitikėti žmonėmis, tačiau tada jai atrodė, kad ji “pažįsta jį visą gyvenimą, su juo gali visiškai atsipalaiduoti ir tikrai būti savimi“.

Tik Sočio paralimpinėse žaidynėse, kuriose jiedu dalyvavo, Oksana suprato, kaip jai patinka Aaronas. Kai jie grįžo namo atskirais skrydžiais, O. Masters suprato, kad nežino, kada jie susitiks kitą kartą ir nenorėjo jo prarasti. Taigi Oksana ir Aaronas pradėjo susitikinėti. Jie ėjo į žygius, rašė laiškus, siuntė vienas kitam dovanas ir kartu išgėrė daug kavos puodelių.

Įkvėpėjas

Aarono dėka Oksana išsikėlė sau naują tikslą – skraidymą parasparniu. Tai pasirodė kur kas sunkiau nei irkluoti ar slidinėti. Oksana bijojo didelio greičio, bet bandė pasekti Aarono pavyzdžiu – ir galiausiai sugebėjo patekti į 2016 m. vasaros paralimpines žaidynes Rio de Žaneire.

Debiutas nebuvo sėkmingas. Jos komanda finišavo ketvirta, o kažkas tarstelėjo Oksanai, kad ji „nepakankamai stipriai norėjo medalio“. Šie žodžiai sportininkę tik išprovokavo.

Kartu su Aaronu ji ruošėsi 2018 m. žiemos žaidynėms Pjongčange, bet likus trims savaitėms iki varžybų susilaužė alkūnę. Gydytojas pasakė, kad gijimas užtruks nuo keturių iki aštuonių mėnesių – ir tai buvo taikoma „normaliam žmogui“. Tačiau ji vis tiek atvyko į Pjongčangą ir sutvarstyta alkūne iškovojo penkis medalius, iš jų du slidinėjimo aukso medalius – sprinto ir penkių kilometrų lenktynėse. Oksana taip pat pirmą kartą dalyvavo biatlono varžybose ir gavo du sidabro apdovanojimus.

Tokijuje vykusiose vasaros žaidynėse O. Masters vėl varžėsi parasparnių lenktynėse ir šį kartą namo parsivežė du aukso medalius, pelnytus asmeninėse ir grupinėse lenktynėse. O po šešių mėnesių žiemos paralimpinėse žaidynėse Pekine ji pelnė dar keturis apdovanojimus (du aukso ir du sidabro), tapdama tituluočiausia visų laikų parasportininke, pelniusia 14 apdovanojimų penkiose parolimpinėse žaidynėse.

Paryžiaus olimpiadoje ji savo kolekciją papildė dar dviem aukso medaliais – asmeninėse ir grupinėse dviračių lenktynėse.

Likus kelioms dienoms iki paralimpinių žaidynių pradžios Pekine, Rusija pradėjo karinius veiksmus Ukrainoje. Oksanai tai buvo smūgis: apdovanojimų ceremonijose O. Masters buvo vadinama JAV ir Ukrainai atstovaujančia sportininke, o Ukrainos paralimpiečiai su Oksana šventė visus jos apdovanojimus ir laikė komandos drauge.

„Esu Amerikos ukrainietė ir tuo didžiuojuosi – ypač dabar, kai galiu Jungtinėse Vastijose skelbti informaciją apie karą. Mama visada sakydavo, kad ukrainietiška širdis man padeda susidoroti su sunkumais, būti ištvermingai ir kovotojai“, – sakė O. Masters.

Ji pasisakė už visišką uždraudimą rusams dalyvauti Paryžiaus olimpiadoje ir paralimpinėse žaidynėse, nes „daugiau nei šimtas Tokijuje buvusių Ukrainos sportininkų dėl karo negali pasiruošti žaidynėms Paryžiuje, treneriai neturi darbo, sunaikinta visa mokymo infrastruktūra“

2022 m. vasarą Oksana ir Aaronas išvyko į Grand Teton nacionalinį parką Vajominge. G. Masters kadaise dirbo ten kolegijoje, todėl ši vieta jai ir jos dukrai svarbi. Jiems kylant keltuvu į kalną, Aronas pasipiršo Oksanai. Jie susituoks, kai tik leis treniruočių ir varžybų tvarkaraščiai.

Pasak Oksanos, jie jau svajoja apie vaikus: „Aronas taip gerai sutaria su vaikais, o aš taip noriu būti mama. Noriu, kad mama matytų mane kaip motiną po visko, ką dėl manęs padarė. Nežinau, ar tai bus įvaikinimas, ar ne, bet vaikai tikrai yra mūsų ateities planuose“.