Čečėnijos lauko vado Zelimchano Changošvili našlė interviu portalui „Novaja gazeta Europai“ papasakojo jų gyvenimo istoriją ir pasvarstė, kodėl Vokietija sutiko perduoti jo žudiką.

40-metis Gruzijos pilietis Z. Changošvilis buvo nužudytas 2019 m. rugpjūčio 23-iąją viename Berlyno parke. Jam buvo dukart šauta į galvą iš arti, tarsi įvykdant egzekuciją. Įvykio liudininkai pasakojo matę, kaip vyras išmeta į upę akmenų prikrautą krepšį, į kurį buvo įdėtas jo ginklas.

Vokietijos policija neilgai trukus suėmė 45 metų Vadimą Krasikovą. Jis buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos, tačiau po penkerių metų – jis jau lasvėje.

Precedento neturintis apsikeitimas

Rugpjūčio 1 d. įvyko precedento neturintis apsikeitimas kaliniais. Mainuose dalyvavo septynios šalys: Rusija, JAV, Vokietija, Norvegija, Slovėnija, Baltarusija ir Lenkija. Rusija priėmė aštuonis savo piliečius, kurie Vakaruose buvo apkaltinti žmogžudyste, šnipinėjimu, sukčiavimu ir elektroniniais nusikaltimais. O mainais paleido 16 žmonių, kurių dauguma buvo Rusijos piliečiai, politiniai kaliniai.

Mainai sukėlė etines diskusijas. Visų pirma, daugelis buvo pasipiktinę rusų žudiko Va. Krasikovo paleidimu. 2019 m. Berlyne jis nužudė čečėnų lauko vadą Z. Changošvili. V. Krasikovas [po mainų Putino spaudos sekretorius Dmitrijus Peskovas prisipažino, kad jis yra FSB darbuotojas, – red.] buvo nuteistas Vokietijoje kalėti iki gyvos galvos. Tačiau nuo sulaikymo momento iki paleidimo praėjo tik penkeri metai.

Neseniai duodamas interviu amerikiečių žurnalistui Tuckeriui Carlsonui Vladimiras Putinas sakė, kad V. Krasikovas „likvidavo banditą dėl patriotinių priežasčių“.

V. Putinas apkaltino Z. Changošvili prisidėjus prie Beslano mokyklos užgrobimo, 2004 m. įvykusio išpuolio prieš Ingušiją ir ten nužudžius 60 žmonių. V. Krasikovą jis pavadino didvyriu ir patriotu. Kai žudikas buvo atvežtas į Maskvą, V. Putinas asmeniškai su juo susitiko, apkabino ir pranešė, kad jam, kaip ir kitiems, išėjusiems į laisvę, bus įteiktas valstybinis apdovanojimas. „Novaya Gazeta Europa“ korespondentė Milana Očirova susisiekė su Z. Changošvili našle Manana (Raisa) Ciatieva ir išsamiai apklausė ją apie jos santuoką su Čečėnijos lauko vadu ir apie tai, ką ji mano apie mainus.

– Manana, visų pirma, papasakokite, kaip susipažinote su Zelimchanu?

– Susituokėme 2000 m. Tai buvo visiškai netikėta santuoka. Anksčiau buvome susitikę tik vieną kartą. Jis [pirmojo susitikimo metu] padarė labai paprasto, žemiško žmogaus įspūdį. Jis buvo jaunesnis už mane, jam buvo 20 metų. O man 25. Tuo metu jau buvau subrendęs žmogus, ambicinga gydytoja. Jis manęs paklausė: „Ar manai, kad aš nevertas tavo dėmesio? Ar nevertas vesti tavęs?“ Aš taip nemaniau, tiesiog maniau, kad kiekvienas žmogus turi turėti savo atitikmenį. Jei žmonės pasaulį supranta skirtingai, tai sukuria papildomų sunkumų. Bet man patiko jo žmogiškumas, o ne arogancija.

– Kaip atsitiko, kad jis iš viso apie jus sužinojo? Ar šias piršlybas inicijavo tėvai?

– Taip, tai buvo labiau tėvų iniciatyva. Jų [jaunikio tėvų] kaimynystėje gyveno mano ištekėjusi sesuo, ji jiems patiko, todėl mano anyta nusprendė, kad kraujas ne vanduo ir aš taip pat jiems patiksiu.

Kitą dieną po piršlybų pas mane atėjo jo mama. Ji iškart norėjo išgirsti mano pažadą, kad ištekėsiu už jo [Manana, bendraudama su „Novaja Europos“ korespondente, niekada neminėjo vyro vardo. Pagal čečėnų tradicijas vyras ir žmona negali kreiptis vienas į kitą vardu nepažįstamų žmonių akivaizdoje, – autorė]. Pasakiau jai: „Sėdėjau 25 metus [nesusituokusi] ne todėl, kad nebuvo kandidato, o todėl, kad neradau sau kažko artimo.“ Pasakiau jai, kad man reikia laiko pagalvoti, išsiaiškinti, ar mano tėvai sutiks su šia santuoka. Liepiau jai taip pat pagalvoti, ar jai nerūpi, kad esu vyresnė už jos sūnų. Ji atsakė: „Tu mums tiktumei, net jei būtum 12 metų vyresnė.“ Puikiai prisimenu šią jos frazę. Pranašas Mahometas taip pat buvo vedęs dvidešimt metų už jį vyresnę moterį. Tai normalu musulmoniškame pasaulyje.

– Kada nusprendėte, kad turėtumėte sutikti už jo tekėti?

– Aš to net nenusprendžiau. Tai atsitiko. Vakare man pasakė, kad kažkam pasidarė bloga, mane nuvežė taip, lyg vežtų apžiūrėti ligonį. Kažkuriuo momentu prasidėjo vestuvinis šaudymas. Automobilis įvažiavo į kiemą, kuriame jau buvo minia žmonių. Tik tada supratau, kas atsitiko.

– Vadinasi, jus pagrobė?

– Taip, Kaukazo belaisvė. Bet jis apie tai nežinojo. Pasirodo, tai buvo jo tėvų sprendimas. Pas mus santuokos vyksta iki šiol. Jie jam pasakė, kad sutikau. Jis buvo teisingas žmogus, jo nuomone, neverta vogti merginos prieš jos valią. Kad iš pradžių sutikimo nedaviau, jis sužinojo tik po to, kai mane pagrobė. Jau tada, kai aš, jo artimųjų įkalbėta, sutikau tuoktis.

– O kaip į tai reagavo jūsų tėvai?

– Mano tėvas buvo nelaimingas ir tris mėnesius su manimi nekalbėjo. Mulos atėjo pas jį derėtis, prašyti atleidimo ir palaiminimo šiai santuokai. Galų gale juk aš pati likau šioje santuokoje po įkalbinėjimo. Ir net jei būčiau grįžusi į namus nesutikusi, tarp mūsų šeimų kiltų daug ginčų, nesusipratimų, priešiškumo.

– Sakėte, kad tarp judviejų „skirtingas pasaulio suvokimas“. Koks buvo Zelimchanas?

– Žmonės, kurie kažką pasiekė, įgijo aukštąjį išsilavinimą, jų siekiai visada šiek tiek aukštesni. O jis buvo labai paprastas. Pirmaisiais santuokos metais pažindinomės vienas su kitu, diskutavome. Ir aš supratau, kad kasdienybėje jis yra protingesnis už mane. Nepaisant to, kad jis nebuvo žmogus su aukštuoju išsilavinimu, man pradėjo patikti jo supratimas apie pasaulį. Pradėjau jį gerbti.

– Jūs susituokėte dar prieš tai, kai Zelimchanas pradėjo dalyvauti karo veiksmuose. Kaip tuomet reagavote į jo pasirinkimą?

– Jis tikėjo, kad su mumis, čečėnais, visada buvo elgiamasi nesąžiningai. Kad kaukaziečiai visada išgyveno karus ir žmogžudystes. 1996 m. sviedinys pataikė į mano namus ir nužudė mano šešerių metų seserį ir dukterėčią. Bet aš vis tiek nepriėmiau karo ir smurto jokia forma, nors buvau traumuota dėl artimųjų mirties. Ir jis pasakė: „Ne tu išėjai į jų žemę su karu, ne tu atnešei mirtį. Jie atėjo į tavo žemę ir žudė žmones. Kas už tai atsakingas? Kas atkeršys už tavo seserį, kuri niekuo nebuvo nusikaltusi?“

Sakė, kad vyro negalima vadinti vyru, jeigu jis sėdi pasislėpęs už žmonos ir mamos sijonų. Sakė, jei žmogus ateina pas tave su ginklu, reikia pasipriešinti jam, išvaryti. Turėjome tokių diskusijų.

– Ką jam į tai atsakėte?

– Žinoma, aš vis tiek buvau prieš karą. Greičiausiai tai buvo kažkoks moteriškas egoizmas. Nenorėjau, kad mano vaiko tėvas eitų į karą. Bijojau, kad teks auginti vaiką be tėvo. Bet ar tai tikrai savanaudiškumas? Tai normalus jausmas. Bet aš jo irgi nekaltinau. Maniau, kad jis taip pat teisingai svarsto, nors aš nesutikau.

– Putinas susiejo Zelimchaną su teroristiniu išpuoliu Beslane, su išpuoliu prieš Ingušiją. Ką jūs apie tai manote?

– Putinas viso pasaulio akivaizdoje neigė bet kokį FSB dalyvavimą šio žmogaus [Zelimchano] nužudyme. Vien to pakanka, kad suprastum, jog jis visą laiką meluoja. Putinas sakė, kad šis žmogus [Zelimchanas] Ingušijoje nužudė 60 vyriausybės pareigūnų. Tai buvo toks kvailas melas ir apgaulė. Kaip vienas žmogus galėjo juos nužudyti? Jis suprato, kad tai Maschadovo vadovaujama grupė. Tai kodėl jis melavo? Tada jis teigė, kad jis [Zelimchanas] dalyvavo užimant Beslano mokyklą. Bet jis buvo šalia manęs mokyklos užgrobimo metu. Gimė antras vaikas, kartu žiūrėjome žinias apie Beslaną.

– Ar prisimenate, kaip Zelimchanas tada reagavo į šią naujieną?

– Jis nesitraukė nuo televizoriaus, labai dėl to jaudinosi. O jo reakcija po šturmo buvo tokia: „Tu supranti, kad tokių mirčių nebūtų buvę ir nebūtų pralietas kraujas, jei Putinas, Rusijos valdžia būtų išvedusi savo kariuomenę. Viskas, ko iš jų reikėjo, buvo išlaisvinti Čečėniją.“ Kai kūnai buvo išnešti iš mokyklos, buvo baisu. Kiekvienas tėvas supranta vaiko vertę.

– Ne taip seniai buvau Pankisyje [Pankisi tarpeklis šiaurės Gruzijoje. Būtent ten Duisi kaime gimė ir užaugo Z. Changošvili, – autorė], o ten Zelimchanas suvokiamas kaip herojus. Kaip manote, kaip jūsų vyro vaidmuo yra suvokiamas rusakalbėje aplinkoje?

– Rusija padarė jį nusikaltėliu. Nekalbu apie visus, bet valdžia, pareigūnai jį vadina nusikaltėliu. Bet jei tik jie žinotų, kokiais nusikaltėliais mes juos laikome! Jie yra tūkstantį kartų didesni nusikaltėliai nei Zelimchanas. Jis buvo savo tėvynės gynėjas. Ne jis kariavo prieš Rusiją. Dėl tokio jo, kaip nusikaltėlio, įvaizdžio labiau kalta žiniasklaida. Putinas padarė tik du pareiškimus, ir ji pradėjo rašyti visus šiuos melagingus straipsnius apie jį. Tikriausiai ji norėjo įtikti valdžiai.

– 2016 m. visa jūsų šeima išvyko į Vokietiją ir ten paprašė politinio prieglobsčio. Tačiau Vokietija nesuteikė Zelimchanui pabėgėlio statuso. Kaip manote, kodėl Vokietijos politikai priėmė tokį sprendimą? Juk jau buvo bandoma pasikėsinti į jo gyvybę, kai gyvenote Gruzijoje.

– Nežinau, sunku atsakyti į šį klausimą. Jis turėjo visą informaciją, kad jam gresia pavojus. Pavyzdžiui, 2006 m. mano sesuo persikėlė į Švediją ir ten paprašė prieglobsčio. Ji išvyko po to, kai naktį į jų namus Čečėnijoje įsiveržė nežinomi kaukėti žmonės ir išsivežė mano tėvą. Tai buvo padaryta siekiant padaryti spaudimą Zelimchanui. Švedijoje ji sakė, kad Zelimchanas buvo jos žentas.

Ir tai buvo pakankama priežastis suteikti jai prieglobstį. Tačiau paties šio žmogaus [Zelimchano] nebėra, nepaisant to, kad atvyko su visu pluoštu įrodymų.

Manau, kad Vokietija ir Rusija turi daug bendro. Bet Putinas šia žmogžudyste suteršė visos šalies garbę ir orumą. Nors tikriausiai jų [vokiečių valdžios] blogas požiūris į musulmonus buvo stipresnis. Jei [Krasikovas] būtų nužudęs europietį, viskas būtų buvę kitaip.

– Ar Vokietijos politikai kada nors susisiekė su jumis dėl galimo V. Krasikovo apsikeitimo? Galų gale, kad tai greičiausiai tapo žinoma po Aleksejaus Navalno mirties.

– Ne, niekada. Po A. Navalno mirties man pradėjo skambinti žurnalistai. Iš jų sužinojau, kad jie svarsto galimybę jį iškeisti [į Krasikovą]. Jie manęs paklausė, kaip aš reaguosiu, o aš atsakiau, kad visai nereaguosiu, nes tai neįmanoma. Džiaugiuosi, kad daug žmonių buvo paleista. Galbūt tarp jų yra labai vertų žmonių. Aš tiesiog nepažįstu nė vieno iš jų. Bet tai galėjo būti padaryta kitaip. Nepaleidžiant žudiko. Tai leidžia [kitiems potencialiems žudikams] suprasti, kad jie gali žudyti, ir tada jie bus paleisti pagal amnestiją, mainus. Jie [Vokietijos valdžia] paleido žudiką, kuris nepaisė jų šalies įstatymų.

Net tada, kai buvo įvykdyta žmogžudystė, Vokietijos politikai nepareiškė užuojautos. Kodėl? Nežinau.

Nei tada, nei dabar jie neatsiprašė. Tik teismas, priimdamas sprendimą dėl įkalinimo iki gyvos galvos, mūsų atsiprašė, kad Vokietijoje iš viso buvo galima tokia žmogžudystė.

– „Dabar, kai iškeliamas šių mainų etinio komponento klausimas, daugelis žmonių prisimena „vagonetės dilemą“. Juk buvo išgelbėta 16 gyvybių. Ką jūs apie tai manote?

– Aš jų neįtikinsiu. Ir toliau manau, kad reikėjo priimti kitokį sprendimą, leistis į kompromisus kitais klausimais. Tačiau kaip žudikas galėjo būti paleistas po tokio didelio atgarsio sulaukusios bylos? Į svetimą šalį atvyko užsienio pilietis ir nužudė užsienio pilietį. Manau, kad Vokietija pernelyg atsipalaidavo.

– Viename iš savo ankstesnių interviu sakėte: „Rusija nepaleidžia savo aukų.“ Ar tai gali būti įspėjimas patiems opozicionieriams, kurie dabar jau paleisti?

– Vienareikšmiai. Jei šie žmonės yra jų juoduosiuose sąrašuose, tai aišku. Kai tik turėsiu galimybę, peržvelgsiu visas šių apsikeitusių žmonių pavardes, pažiūrėsiu, kada jie buvo suimti. Jei jie buvo užfiksuoti be tikros priežasties, aš esu daugiau nei tikra, kad viskas buvo suplanuota būtent šių mainų tikslu. Šias rungtynes ​​laimėjo Rusija. Ji gali tiesiog manipuliuoti šalių interesais.

– Ar norėtumėte ką nors pasakyti žmonėms, kurie buvo iškeisti į jūsų vyro žudiką?

– Linkiu, kad šie žmonės nepasiduotų jokiai klaidingai politikai, tai neverta. Linkiu jiems patiems ginti ir apginti savo tiesą. Na, linkiu, kad ateityje jie nepakliūtų į kieno nors rankas.

– O vokiečių politikams, kurie atidavė Krasikovą nepaklausę jūsų nuomonės?

– Jei kuris nors iš jų perskaitys šį interviu, manau, supras, ką noriu pasakyti. Na, apskritai, argi jiems svarbu, ką sako mažasis žmogelis? Jei jiems tai turėtų kokią nors prasmę, galbūt šis pasaulis nebūtų tokia prostitutė.

– Ir pabaigoje noriu paklausti to, kas mane labai domina. Dabar, praėjus 24 metams po santuokos, po visų šių įvykių, ar kada pagalvojote, kad gal tuomet nereikėjo susitarti?

– Jokiu būdu. Aš nešu gyvenimą, kurį turėjau nešti. Ir priimu savo gyvenimą tokį, koks jis yra. Už viską esu dėkinga Visagaliui.