Mirtis mūsų visuomenėje vis dar yra labai mistifikuotas ir žmones gąsdinantis procesas. Tačiau tai – natūralus dalykas, kurio neišvengsime nei vienas. Nors mirtis reiškia žmogaus netektį, mediciniškai ir moksliškai tai yra įdomus bei dėmesio vertas procesas. Ar kada pagalvojote, kas nutinka kūnui po mirties ir kas yra ta „šviesa tunelio gale“? Šiame straipsnyje atsakysime į klausimus apie mirtį, kurie kamuoja daugelį.

Mirtis žymi tą gyvo organizmo akimirką, kai fizinis kūnas nustoja veikti ir „išsijungia“. Iškvėpiamas paskutinis atodūsis. Širdis nustoja plakti, smegenys nebesiunčia impulsų. Sustoja visi gyvybiškai svarbūs organai, visos kūno sistemos, kurias maitina šie organai.

Pati mirtis yra procesas. Mąstant apie tai kaip apie natūralių įvykių seką, lengviau suprasti pokyčius, kuriuos patiria kūnas, pereidamas iš gyvenimo į mirtį. Nuo pirmojo įkvėpimo iki paskutinio atodūsio organizmo egzistavimas priklauso nuo procesų, kuriuos atlieka jūsų kūnas. Mirtis yra paskutinis esminis procesas, kurį jis padaro.

Per kiek laiko mirštama?

Kiek laiko užtrunka, kol jūsų kūnas miršta, priklauso nuo bendros sveikatos būklės, teikiamo gydymo ir mirties priežasties. Pavyzdžiui, staigus širdies smūgis gali baigtis mirtimi per kelias minutes. Esant lėtinėms ligoms, jūsų kūnas gali ruoštis pabaigai savaites ar net mėnesius.

Kas nutinka kūnui prieš mirtį?

Sergant lėtinėmis ligomis arba mirštant dėl natūralių priežasčių, kūne vyksta daugybė pokyčių, nes organizmo gyvybinės funkcijos palaipsniui lėtėja, kol visiškai sustoja.

Daugiau miego ir mažiau fizinio aktyvumo

Kai žmogaus gyvenimas artėja prie pabaigos, jis daug miega, nes kūnas nebeturi pakankamai energijos veiklai. Širdis tampa mažiau pajėgi pumpuoti deguonies prisotintą kraują. Be pakankamo kiekio deguonies kūno ląstelės neturi energijos, reikalingos ilgą laiką būdrauti ir būti aktyvioms. Poilsis ir miegas yra didelė priešmirtinio proceso dalis.

Sumažėjęs apetitas ir troškulys

Mirštančiam kūnui nereikia tiek pat maisto, kiek jo reikėdavo esant jėgų žydėjime. Apetitas gali smarkiai sumažėti likus kelioms dienoms, savaitėms ar mėnesiams iki mirties. Virškinimo sistemai gali būti sunkiau apdoroti maistą. Galų gale prieš pat mirtį galima ir visiškai prarasti apetitą.

Sulėtėjus virškinimo sistemai, gali būti sunku išsituštinti. Vidurių užkietėjimas yra dažnas mirštančių žmonių simptomas. Taip pat galimas susilpnėjęs dubens dugno raumenų kontroliavimas, dėl ko pasireiškia šlapimo nelaikymas.

Raumenų nykimas, odos plonėjimas

Įprastai prieš mirtį kūnas netenka daug masės, sunyksta didžioji dalis raumenų. Ligonis jaučia didelį nuovargį, net kalbėjimas ar apsivertimas ant kito šono jam gali tapti fiziškai neįveikiama užduotimi. Naujos odos ląstelės nebespėja gamintis ir pakeisti jau mirusių, todėl oda plonėja. Plona oda yra jautresnė mėlynėms, pažeidimams ir praguloms.

Atsitraukimas nuo kasdienybės

Žmogus prieš mirtį nustoja domėtis net ta veikla, kuri anksčiau jam labai patiko. Dabar jis gali norėti daug daugiau laiko leisti vienumoje ir prašyti palikti jį vieną. Artimieji turėtų suprasti, kad ligonio noras mažiau bendrauti nereiškia, kad jis mažiau juos myli. Tiesiog poreikis bendrauti keičiasi, kai artėja fizinio kūno mirtis.

Sumažėję ar nereguliarūs gyvybiniai rodikliai

Gyvybiniai rodikliai apima kūno temperatūrą, pulsą, kvėpavimo dažnį ir kraujospūdį. Šie skaičiai parodo išgyvenimui būtinų organų, pvz., plaučių, širdies ir smegenų, sveikatą. Kai artėjate prie mirties, kūno temperatūra nukrenta, o oda gali tapti šalta arba drėgna. Kiti skaičiai gali būti nereguliarūs arba nenuspėjami, nes gyvybiškai svarbūs organai stengiasi dirbti savo darbą, net kai artėjama prie mirties. Artėjant paskutinėms gyvenimo valandoms, kvėpavimo dažnis nuolat mažėja.

Energijos pliūpsniai ir sumišimas

Staigūs energijos pliūpsniai ar sumišimo jausmas gali reikšti, kad mirtis jau arti. Žmonės staiga gali pasijusti pajėgūs daryti dalykus, kurių iš tikrųjų jau nebegali. Pavyzdžiui, ligonis gali bandyti išlipti iš lovos arba plėštis nuo savo kūno kateterius, deguonies kaukes ar kitus medicininius prietaisus.

Keičiasi aplinkos suvokimas

Artėjant mirčiai žmogaus smegenys gali apdoroti jutiminę informaciją kiek kitaip nei anksčiau. Pavyzdžiui, garsas, kuris kažkada atrodė įprastas, gali atrodyti baisus ar grėsmingas. Galima supainioti vieną žmogų su kitu. Galima pradėti matyti dalykus, kurių aplinkiniai nepastebi. Šie pojūčiai gali labiau sustiprėti naktį.

Kai kurie tyrimai parodė, kad artėjant mirčiai žmogaus smegenys išskiria cheminių medžiagų, kurios sustiprina pojūčius kartais net iki hiperrealybės. Pavyzdžiui, mirštantys žmonės dažnai kalba, kad mato ryškią šviesą. Jie gali matyti save tarsi iš šalies ir matyti bei bendrauti su jau mirusiais žmonėmis. Visa tai – visai ne ženklai iš anapusinio pasaulio, o pakitusios smegenų veiklos rezultatas.

Sąmonės netekimas

Artėjant mirčiai iš miego būsenos žmogus gali nugrimzti į sąmonės netekimą, panašiai kaip būdami komos ar sapno būsenoje. Pabaigoje išliksite šioje nesąmoningoje poilsio būsenoje.

Tyrimai rodo, kad net tada, kai kūnas pereina į sąmonės netekimo būseną, mirštantis žmogus gali jausti artimųjų prisilietimus ir girdėti juos kalbant. Lytėjimas ir klausa yra paskutiniai pojūčiai, kurie „išsijungia“ žmogui mirštant.

Kvėpavimo pokyčiai

Tolygus kvėpavimas yra gyvybės ir geros sveikatos ženklas, tuo tarpu nenuspėjamas, trūkčiojantis kvėpavimas dažnai yra artėjančios mirties požymis. Artėjant mirčiai kvėpavimas gali tai sustoti, tai tapti greitas ir gilus.

Kas nutinka kūnui mirties metu?

Mirties momentu organizmo gyvybinės funkcijos visiškai sustoja. Širdis nebeplaka, kvėpavimas sustoja ir smegenys nustoja veikti. Tyrimai rodo, kad smegenų veikla gali tęstis dar keletą minučių po to, kai asmuo buvo paskelbtas mirusiu. Vis dėlto, smegenų veikla nėra tas pats, kas sąmonė ir sąmoningumas. Tai nereiškia, kad žmogus suvokia, jog mirė.

Kas vyksta po mirties?

Kūnas patiria daugybę pokyčių po mirties. Visi jie pasireiškia per kelias dienas.

Pirmiausiai, raumenys atsipalaiduoja iškart po mirties, tarp jų ir tie, kurie atsakingi už šlapimo bei išmatų laikymą. Oda taip pat gali suglebti.

Kūno temperatūra krenta. Per kelias valandas nuo mirties ji pasiekia aplinkos, kurioje yra kūnas, temperatūrą.

Kraujas telkiasi kūno apačioje. Gravitacija traukia kraują žemyn, link žemės. Dėl to odą gali išmarginti raudonai mėlynos dėmės tose vietose, kur tuo metu susikaupė kraujas.

Kūnas sustingsta, sustingimas prasideda nuo veido ir kaklo. Palaipsniui jis plinta į galūnes ir jų pirštus.

Praėjus kelioms dienoms po mirties, kūno audiniai ima irti, todėl sustingimas dingsta ir kūnas vėl atsipalaiduoja.

Ar mirštant skauda?

Šį klausimą turbūt kelia daugelis, nes skausmas ir mintis, kad teks kentėti, žmones labai gąsdina. Iš tiesų medikai sako, jog kaip ir gyvenant, taip ir mirštant, skausmo pojūtis būna nevienodas. Daug kas priklauso nuo mirties priežasties ir nuo to, ar prieš mirtį žmogui duodami nuskausminamieji.

Dažnai mirštantys kūnai kovoja, kad išgyventų. Mūsų kūne užprogramuotas išgyvenimo instinktas ir kai kažkas jame ima trikti, prasideda kova už būvį. Pavyzdžiui, kūnas, prarandantis gyvybei pavojingą kraujo kiekį, automatiškai pradės riboti kraujo tiekimą ir jį paskirstys tik į gyvybiškai svarbius organus. Dėl šios reakcijos organai išlieka gyvi, tačiau gali skaudėti tas kūno dalis, kurios beveik visai nebegauna kraujo (pvz., galūnės).

Mirtis yra natūralus procesas, vis dėlto, normalu jos bijoti, nes tai reiškia, kad mūsų egzistencija šiame pasaulyje baigėsi.