Lietuvių disidento, pagarsėjusio susideginimu, protestuojant prieš TSRS valdžią Lietuvoje, Romo Kalantos mirties data klaidingai būna nurodoma jo susideginimo dieną – 1972 m. gegužės 14 d. Iš tikrųjų vaikinas, į Kauno ligoninę greitosios pagalbos nuvežtas jau be sąmonės, mirė po keturiolikos valandų – gegužės 15 d. 4 val. ryto.

Šiaulietis fotomenininkas Ričardas Dailidė, sujaudintas disidento žūties, dar iki Lietuvai paskelbiant nepriklausomybę1990-ųjų vasario 16-ąją, aplankė R. Kalantos tėvus, nufotografavo atminimo akmenį prie gyvenamojo namo, kankinystės vietos pagerbimą.

Buvau sukaustytas tos nelaimės

„Jau 1990 metais buvo pakabinta atminimo lenta R. Kalantai. Visą šeimą tada sukviečiau. Daugelis jo šeimos narių dabar jau mirę“, – „Etaplius“ sako fotomenininkas.

R. Dailidė įamžino ir R. Kalantos susideginimo vietą, kur garsiajam kankiniui disidentui atminti žmonės susirenka ir dabar. Fotomenininkas tekstus šalies spaudos leidiniams, iliustruotus savo fotografijomis, rašė visą gyvenimą, fotografavo ir vien pačiam sau. Niekieno neprašomas Vasario 16-ąją jis nuvyko į Kauną pas disidento tėvus ir svarbią datą įamžino.

„Važiuodamas autobusu iš Šiaulių į Kauną, visada pravažiuodavau gatvę, kur R. Kalanta gyveno. Pamačiau tą namą, įsidėmėjau ir pasakiau sau, kad užeisiu. Negalėjau ramiai gyventi nenufotografavęs. Turėjau tokio nachališkumo – užėjau. Gražiai mane sutiko, pakalbėjome ir nusifotografavo. R. Kalantos tėvas ir 1990-aisiais tomis skaudžiomis mintimis dar gyveno...“ – mena šiaulietis fotografas.

Pasak R. Dailidės, apie sūnų tėvo jis neklausinėjo nieko. „Nesu juk grynas žurnalistas ir varginti nenorėjau“, – nusišypso.

R. Dailidė sako, kad jo tokia, matyt, prigimtis, jog labai norėjosi daug svarbiausių dalykų įamžinti. „Buvau sukaustytas tos nelaimės, to R. Kalantos pasiryžimo. Negalėjau nenuvažiuoti“, – prisimena šiaulietis fotomenininkas.

„Dėl mano mirties kalta tik santvarka“

R. Kalanta gimė 1953 m. vasario 22 d. Alytuje, mirė 1972 m. gegužės 15 d. Kaune. Palaidotas Romainių kapinėse.

1963 m. R. Kalantos šeima iš Alytaus persikėlė į Kauną. Tėvas, karo su Vokietija dalyvis, buvo įstojęs į komunistų partiją, dirbo Kauno politechnikume, mama – pramoninėje prekyboje.

R. Kalanta buvo apsiskaitęs, rašė eilėraščius, sportavo, grojo gitara, domėjosi hipių judėjimu.

1972 m. gegužės 14 d. Kauno miesto sode, prie Muzikinio teatro, protestuodamas prieš tarybinį režimą, apsipylė benzinu ir susidegino. Jo užrašų knygelėje liko įrašas: „Dėl mano mirties kalta tik santvarka.“

Arčiau buvusieji dar bandė gesinti liepsnojantį jaunuolį, bet atskubėjusi greitoji medicinos pagalba į ligoninę nuvežė jį jau be sąmonės. Po keturiolikos valandų, gegužės 15 d. 4 val ryto, vaikinas mirė.

1972 m. gegužės 18 d. Kauno miesto valdžios ir KGB pareigūnai anksčiau, negu buvo numatyta, jo palaikus slapta palaidojo. Tokiais veiksmais pasipiktinę žmonės, ypač jaunimas, miesto centre surengė masines eitynes ir demonstracijas. Buvo skanduojami antisovietiniai politiniai šūkiai, laisvės Lietuvai reikalavimai, įvyko demonstrantų susidūrimų su milicija ir KGB.

Protesto akcijoms slopinti į Kauną buvo atsiųsta LSSR Vidaus reikalų ministerijos specialiųjų karinių dalinių. Įvyko demonstrantų ir kareivių susidūrimų. Šimtai buvo suimta, tardyta, nuteista kalėti, daugelis žiauriai sumušta.

R. Kalanta tapo pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui, kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės simboliu. Jo mirtis ir įvykiai Kaune atkreipė pasaulio visuomenės dėmesį į Lietuvos okupaciją.

Sovietinės valdžios sudaryta gydytojų psichiatrų komisija konstatavo, kad R. Kalanta buvo psichiškai neįgalus. 1990 m. atlikta pomirtinė ekspertizė pripažino jį psichiškai sveiku.

Išprusęs, apsiskaitęs, mąstantis

Pranešime spaudai, kurį rengė LGGRTC darbuotojas R. Kaminskas, R. Kalantos mokytoja Aldona Karkauskienė dalijosi atsiminimais apie mokinį, kurį 1971–1972 mokslo metais mokė lietuvių kalbos ir literatūros.

„Romas – kultūringas, pavyzdingo elgesio jaunuolis, lyginant su bendramoksliais, labiau išprusęs, apsiskaitęs, mąstantis, besidomintis šalies gyvenimu, nuosaikiai kritiškas“, – sakė ji.

Pasak mokytojos, pamokų metu Romas visada sėdėjo vienas antrame suole priešais mokytojų staliuką (pirmas suolas būdavo tuščias). Rimtas, susikaupęs. Pertraukų metu visi išeidavo į erdvų koridorių, mokiniai tarpusavyje bendraudavo, bet Romas ilgą laiką būdavo atsiskyręs, tik vėliau įsijungdavo į pokalbį su vaikinais.

„Kai kurios aktyvesnės mergaitės koketuodamos mėgindavo jį įtraukti į pokalbius, bet Romas į draugystes nesileido. Juokais mergaitės kibo prie jo šukuosenos (Romas vienintelis visoje mokykloje tuo metu turėjo ilgus plaukus), net atsinešusios žirkles mėgino jį pagražinti – tai buvo tik jaunimo išdaigos. Klasėje Romas draugų neturėjo ir jų neieškojo: jis artimiau draugavo su kaimynais ir buvusios mokyklos moksleiviais. Mūsų mokykloje darė tylaus, ramaus jaunuolio įspūdį – aš jį įvardyčiau vienišiumi“, – prisiminė A. Karkauskienė.

Pasak mokytojos, R. Kalanta buvo religingas, mokytojai išsiaiškino, kad net galvojo apie kunigų seminariją. Bet susidomėjo hipių judėjimu: sąsiuviniuose pripiešdavo pasvirusių kryžių ir gėlyčių...

A. Karkauskienė laidotuvėse nedalyvavo, o mokyklos direktorius Antanas Gaulė į laidotuves išėjo anksčiau. Jis patylomis išsakė paaiškinimą, kad laidotuvės įvyks dviem valandomis anksčiau, negu skelbta.

Mokytojai R. Kalantos motina vėliau pasakojo, kad lemtingą sekmadienį Romas paprašė motinos trilitrinio stiklainio. Tada labai kruopščiai stiklainį mazgojo, mamai pasakė, kad eis nusipirkti giros. Nei tėvams, nei Romo mergaitei apie sumanymą nekilo nė mažiausio įtarimo.