Spalio 14 d., būdamas 91 metų, mirė socialinis psichologas, garsaus Stanfordo kalėjimo eksperimento autorius ir mokslininkas Philipas Zimbardo.

Jis – Stanfordo kalėjimo eksperimento tyrinėtojas, ieškojęs atsakymo į klausimą: kaip socialinė aplinka įdaro įtaką žmonių elgesiui ir kodėl geri žmonės virsta piktadariais.

Ph. Zimbardo gimė 1933 m. Niujorke. Jo tėvai, neturtingi imigrantai iš Sicilijos, gyveno Pietų Bronkso gete, o Ph. Zimbardo tapo pirmuoju asmeniu jo šeimoje, baigusiu vidurinę mokyklą, o vėliau – koledžą. Anot jo, būtent sunki vaikystė padarė įtaką jo domėjimuisi socialine psichologija ir sužadino norą suprasti žmogaus elgesį ir kaip tam įtakos turi įvairios socialinės situacijos.

Po Bruklino koledžo jis įstojo į Jeilio universitetą, kur įgijo eksperimentinės psichologijos magistro laipsnį 1955 m. ir socialinės psichologijos daktaro laipsnį 1959 m. Tada dėstė Niujorko, Kolumbijos ir Stanfordo universitetuose. Būtent pastarajame jis atliko savąjį Stenfordo eksperimentą. Apie šį garsiausią ir prieštaringiausiai vertinamą tyrimą diskutuojama iki šiol.

Riba tarp gėrio ir blogio

Eksperimente dalyvavo 24 sveiki fiziškai ir psichiškai jauni vyrai, atsitiktinai suskirstyti į dvi lygias grupes: sargybinius ir kalinius. Psichologijos fakulteto rūsys buvo paverstas kalėjimu, kuriame buvo įrengtos tikros kameros su grotomis ir plieninėmis durimis.

Ir „kaliniams“, ir „sargybiniams“ buvo duodami bendriausi elgesio nurodymai, tačiau eksperimento dalyviams prireikė vos dienos, kad prisitaikytų prie naujo, anksčiau nepažįstamo vaidmens ir visiškai prie jo priprastų. Jau antrą dieną „kaliniai“ surengė riaušes prieš taisykles ir apribojimus, o „sargybiniai“ gesintuvais ir vėlesnėmis bausmėmis jas numalšino. Labai greitai pagrindinės kalinių teisės į normalų maistą ir lovą virto privilegijomis: ar jas aprūpinti ir kam tiksliai, sprendė prižiūrėtojai. Kasdien didėjo sargybinių agresyvumo lygis, nežmoniškas elgesys su kaliniais, dažnėjo pažeminimai. Kaliniai taip pat pateko į vaidmenį, nuolankiai paklusdami taisyklėms, ypač kai tarp jų pasklido gandas, kad iki eksperimento pabaigos niekas iš čia nebus paleistas. Eksperimento metu juos aplankęs buvęs kalėjimo kapelionas prisipažino, kad pseudokalinių elgesys ir reakcijos niekuo nesiskiria nuo tikrų kalinių, atliekančių pirmąją bausmę kalėjime.

Pasak vieno iš kalinių, tai buvo tikras kalėjimas, tik jį kontroliavo ne valstybė, o psichologai.

Iš pradžių eksperimentą planuota atlikti per dvi savaites, tačiau šeštą dieną „kalėjime“ apsilankė aspirantė Christina Maslach, būsima Zimbardo žmona. Nedalyvaudama šiame veiksme, ji pasibaisėjo tuo, ką pamatė: ribos tarp vaidmenų žaidimų ir realybės jau seniai neliko, o to, kas vyko, etika kėlė natūralių abejonių.

Dėl to eksperimentas, pasak Ph. Zimbardo, buvo nutrauktas anksčiau, nes, iš vienos pusės, per daug jų pasižymėjo patologiniu elgesiu, būdingu bejėgiams kaliniams, iš kitos pusės – būdingu sadistams, turintiems visą galią.

Pačioje eksperimento pradžioje nebuvo skirtumų tarp atsitiktinai paskirtų sargybinių ir tų, kurie tapo kaliniais. Nepraėjus nė savaitei, tarp jų nebeliko jokio panašumo – jie tapo visiškai skirtingais padarais.

Kurioje pusėje tu esi?

„Dauguma žmonių gyvena savo kasdienį gyvenimą, darydami prielaidą, kad jie labiau kontroliuoja savo elgesį, nei tai daro iš tikrųjų, – 1971 m. pačioje eksperimento pradžioje rašė Ph. Zimbardo. – Dažnai nesuvokiame, kokią milžinišką galią turi socialinės situacijos, kurios gali mums formuoti, nukreipti ir manipuliuoti mūsų elgesiu.“

Pagrindinė išvada, kurią padarė Stanfordo eksperimento tyrėjai, buvo atgrasi. Paaiškėjo, kad, esant tam tikroms sąlygoms ir socialiniam spaudimui, absoliučiai bet kurį žmogų galima įtikinti blogam (neracionaliam, kvailam, save naikinančiam, asocialiam) elgesiui, o ribą tarp gėrio ir blogio peržengti labai lengva. Kai kurie žmonės vis dar yra gerojoje pusėje vien dėl to, kad niekada nebuvo atsidūrę tokioje situacijoje, kai būtų priversti ar gundomi peržengti savo ribas. Tam tikrų veiksmų draudimų panaikinimas ir leidimas elgtis tam tikra kryptimi tik pablogina situaciją, kai geri žmonės tampa piktadariais.

Laiko kapsulė

Eksperimentas sukėlė kritikos bangą. Pirmasis prabilo garsus psichologas Erichas Frommas. Jis suabejojo, ar įmanoma brėžti paraleles tarp žmonių elgesio eksperimento metu ir realių kalėjimo sąlygų. Realiame gyvenime ir kalinys, ir sargybinis žino, kad jų veiksmai gali turėti pasekmių. Eksperimento dalyviai suprato, kad visa atsakomybė tenka tyrimo autoriui, todėl gali padaryti daug blogiau nei realiame gyvenime.

Mokslininkas buvo apkaltintas „prižiūrėtojų“ žiaurumo skatinimu ir atitinkamų nurodymų davimu, tačiau pats Ph. Zimbardo šiuos kaltinimus atmetė.

Jam taip pat priekaištauta, kad aplinka eksperimentui buvo sukurta dirbtinai: dalyviai buvo tik psichiškai sveiki vyrai, o tai reiškia, kad rezultatai negali būti visuotinai pritaikomi.

Be to, kilo klausimų dėl etinės eksperimento pusės. Ir nors tiriamieji pasirašė susitarimą, kad eksperimento metu gali būti pažeistos jų pilietinės teisės, daugelis manė, kad tyrimo metodai, kurie buvo taikomi gyviems žmonėms, yra nesuderinami su etikos standartais.

Pats psichologas po keturiasdešimties metų pripažino, kad šio eksperimento pakartoti negali, nes nebėra teisėtų būdų jį atlikti. O 1971 m. eksperimentas tilpo į „etines laiko kapsules“.

Heroizmo banalybė

Nors aplinkybės gali priversti beveik kiekvieną būti blogio stebėtoju, Ph. Zimbardo tikėjo, kad situacijos taip pat gali atskleisti mūsų vidinį herojų.

Jis supriešino blogio banalumą su didvyriškumo banalumu, manydamas, kad herojiškumas yra ne retas išrinktųjų bruožas, o visuotinė žmogaus prigimties savybė. Bet kuris žmogus gali padaryti herojišką poelgį, svarbiausia nepakliūti į „neveikimo spąstus“. Taip Ph. Zimbardo įvardijo situaciją, kai atsakomybės ribos išskysta ir žmogus tiki, kad veikti turėtų kažkas kitas, o ne jis.

Ph. Zimbardo tikėjo, kad blogis žavi ir yra užkrečiamas, tačiau didvyriškumo gebėjimą galima ir reikia ugdyti savyje.

Ph. Zimbardo karjera neapsiribojo vien minėtu svarbiu tyrimu. Per savo karjerą jis studijavo konfliktus tarp žmonių, kokią turime galią ir darome įtaką vienas kitam, kultus, užuojautą ir kt. Jo knygos – „Liuciferio efektas: supratimas, kaip geri žmonės tampa blogais“, „Drovumas: kas tai yra, ką su juo daryti“ ir „Laiko paradoksas: nauja laiko psichologija, kuri pakeis tavo gyvenimą“.

Mokslininkas buvo ne pelno siekiančios organizacijos „Heroic Imagination Project“, kurios tikslas – skatinti kasdienį herojiškumą, įkūrėjas. Jis taip pat buvo įvadinio psichologijos vadovėlio „Psichologija ir gyvenimas“ bendraautoris ir padėjo kovoti su patyčiomis „Bystander Revolution“ organizacijai. Jis dėstė Stanforde 50 metų, kol 2003 m. išėjo į pensiją.