1. Netekties pripažinimas

Pradžioje būna šokas. Jūs galite jausti silpnumą, nekontroliuojamai verkti, tapti isteriškais, netgi apalpti. Tačiau galimas ir priešingas variantas: galite jaustis lyg apduję, atbukę, visai neparodyti emocijų ir atrodyti ramūs, viską kontroliuojantys, atsitraukę.

Šis pirminis sąstingis gali tęstis net keletą dienų. Tokia būsena, lyg emocinė gynyba, leidžia neprarasti kontrolės ir užsiimti būtiniausiais dalykais tokiais kaip laidotuvių organizavimas, pranešimas giminaičiams, pasirūpinimas reikiamais dokumentais ir pan. Sąstingio būsena gali trukti tuo ilgiau, kuo labiau traumuojantis buvo praradimas. Tam, kad galėtumėte priimti tokį skaudų pokytį, svarbu, jog pripažintumėte mirtį ir tai, jog asmuo daugiau jau nebegrįš.

Gali būti, kad tikrai ne iš karto pripažinsite, kas nutiko, ir neigsite arba atsisakysite kalbėti apie netektį. Pripažinti realybę gali padėti įsitraukimas į laidotuvių planavimą, ritualų ir tradicijų stebėjimas ir papročių laikymasis.

2. Rūpinimasis savo kasdieniais poreikiais

Netektis yra skaudus išgyvenimas ir mus veikia skirtingai. Pirmiausia – pasirūpinkite fiziniais savo kūno poreikiais: reguliariai valgykite, ilsėkitės, mankštinkitės, laikykitės rutinos, gerai išsimiegokite. Tai labai svarbu. Jums reikia pakankamai poilsio ir tinkamos mitybos, kad sustiprėtumėte ir galėtumėte „pereiti“ gedėjimo procesą.

Jei jūs nepajėgiate to padaryti, gal galite paprašyti, kad už jus tuo pasirūpintų kiti jums artimi žmonės. Galbūt jums reikia, kad nueitų į parduotuvę, galbūt reikia, kad jums išvirtų maisto ar pabūtų pirmomis dienomis po netekties kartu, šalia. Mes, kaip ir mūsų širdis ar protas, gedime savo kūne, todėl sportas gali padėti. Net lengvas pasivaikščiojimas gali sumažinti įtampą jūsų kūne. Masažas taip pat gali atpalaiduoti, gydyti vidines žaizdas.

Vienas sunkiausių dalykų gedint yra jausmas, jog prarandate kontrolę. Pamėginkite tuomet įtvirtinti dienos ritmą, pavyzdžiui, atlikite pagrindinius darbus pirmoje dienos pusėje, o sportuokite po pietų. Leiskite sau pailsėti nuo skausmo. Suraskite kas jums būtų malonu, jums padėtų sumažinti įtampą, palepinkite save… Arba nukreipkite savo dėmesį nuo skausmo, pavyzdžiui, žiūrėdami filmą, kuris atitrauktų jus kelioms valandoms.

3. Kalbėjimas ir parama padeda

Galbūt bandysite nekalbėti apie netektį, norėdami padėti kitiems jaustis patogiai šalia jūsų, tačiau bet kalbėjimas didžiausias vaistas jums po netekties. Gedulas gali būti labai izoliuojantis. Tai, kad kenčiate, yra normalu.

Mes gedime skirtingai ir savo tempu. Gali taip nutikti, jog po netekties gali būti sunkiausia bendrauti su mums svarbiausiais, artimiausiais žmonėmis. Jums gali kilti jausmas, jog jūsų nesupranta, nepastebi, skaudina, jums gali būti pikta. Geriausia, jei pavyktų gauti reikalingą paramą iš šeimos smulkiai paaiškinus, ko jums iš jų trūksta ir ko norėtumėte.

Jei šeimoje yra įprasta nesidalinti savo jausmais ir išgyvenimais, gali tekti pagalbos ir paramos, palaikymo ieškotis kitur. Buvimas tarp žmonių, kalbėjimas ir žinios, kaip sau padėti, yra labai vertingos. Padeda informacija apie gedėjimą, ją galite rasti įvairiose knygose ir kituose informacijos šaltiniuose.

Dienoraščio rašymas irgi gali būti labai emociškai iškraunantis būdas, skatinantis atsiverti, išsakyti tai, kas skauda, baisu, sunku. Savaitgalių ir šventinių dienų užimtumo kruopštus planavimas šiuo periodu yra būtinas.

4. Netekties jausmų supratimas ir skausmo išliejimas

Kuomet emocinis sąstingis atslūgsta, atsiranda realus išgyvenimas to, kas nutiko. Gali būti, kad jausite intensyvų netekties skausmą savaites ar net mėnesius. Gali būti, kad tapsite jautresni ar perdėtai jautriai sureaguosite į kitų žmonių komentarus, galbūt tapsite irzlesni. Galite jaustis labai liūdni, sielvartauti, jausti kaltę, pyktį, apmaudą.

Dažnai pasitaiko, jog dalis netekusiųjų artimo kenčia dėl kaltės, kuri susijusi su tam tikru jų santykių aspektu su mirusiuoju. Galbūt likote neišsakę savo tikrųjų jausmų ar pasakėte ko, išties nenorėjote pasakyti. Galbūt jaučiate, jog praleidote su mirusiuoju nepakankamai laiko. Galite pykti ant mirusiojo už tai, kad jus paliko, pykti ant medicinos personalo, kad laiku nepastebėjo ir neišgydė ligos, neišgelbėjo mirusiojo ar net pyktį ant Dievo, kad leido taip nutikti… Jūs galite jausti ir apmaudą dėl šeimos narių, kurie, jūsų manymu, galėjo prisidėti prie artimojo mirties.

Sielvartaudami galite jausti šiuos jausmus – mieguistumą, nerimą, baimę, pyktį, kaltę, užsisklendimą. Šie jausmai yra natūralūs, juos pripažįstant ir išreiškiant jie tampa ne tokie dažni, o vėliau ir nuslūgsta, tampa mažiau intensyvūs.

Neskubėkite veikti. Jums gali būti skaudu žvelgti į mirusiojo daiktus, todėl gali kilti stiprus noras išmesti viską: fotografijas, drabužius ir kt. Visgi tai nėra gera idėja išmesti ką nors, kol jausmai labai intensyvūs. Tokį sprendimą geriau atlikti šiek tiek nuslūgus jausmams, tuomet galite racionaliau nuspręsti, ką norite pasilikti sau.

Jei jūs jaučiatės įsiutę, mėginkite surasti būdų, kaip išlieti savo pyktį fiziškai: pagalvės mušimas, šokinėjimas, taškymasis prie jūros ar vandens telkinio, mazgų rišimas rankšluostyje ir kt. Labai gerai, jei pavyksta fizinį veiksmą atlikti su verbaliniu: šaukti ar rėkti tuo pačiu metu. Atkreipkite dėmesį, ar toks elgesys saugus ir ar nenukentėsite jūs, ar esate vieni ir niekam netrukdysite.

5. Ritualų svarba susitaikant su netektimi

Ritualai padeda mums išryškinti situacijos, įvykio svarbą, suteikia jam daugiau tinkamo dėmesio ir orumo. Ritualai leidžia mums per išorinį veikimą išreikšti vidinius procesus: malda, atsisveikinimo žodžiai ar laiškas, mirimo metinių paminėjimas ir t. t.

Pamėginkite rasti būdų, kaip jūs prisiminsite žmogų, kurio netekote. Susikoncentruoti ties gedulu gali padėti ir albumų su mirusiuoju peržiūrėjimas, lankymasis vietose, kuriose buvote kartu. Beje, ašaros turi prasmę – artimiesiems, kad žinotų, jog jus reikia paremti, ir jums – kad išsiskirtų raminamieji hormonai.

Galbūt norėsite mirusiojo garbei skirti prisiminimą: dedikuoti savo kūrinį, nupiešti paveikslą ar pasodinti medį, krūmą ir t. t.

Gal sukursite savo ritualus, kaip norite paminėti mirusįjį, mirties metines ar kitas svarbias datas.

Natūralu, jei minint metines sielvartas vėl iškils į paviršių, jausmai gali būti tokie pat stiprūs, kaip ir tą dieną, kai mirė jums brangus asmuo. Tačiau pripažindami savo gedulo jausmus, kalbėdami ir kitais būdais išliedami sielvartą, mažinate jo intensyvumą, kuriate raminantį vidinį santykį su mirusiuoju. Tuomet galime sakyti, kad ne „laikas gydo“, o tai, kaip sau padedate ir kaip aplinkiniai jautriai bei tinkamai padeda jums sunkiu gyvenimo periodu. Gydo atrastas naujas santykis su mirusiuoju…

Kai netektį sunku įveikti pačiam

Rekomenduojama nedelsiant kreiptis į psichologą, jei pastebite tokius simptomus:

1) keletą savaičių ar net mėnesių negrįžta noras savimi rūpintis, būtiniausiais savo poreikiais – maistu, miegojimu, higiena;

2) nuolat kyla mintys nusižudyti, šios mintys kamuoja ar net stiprėja;

3) užsitęsia nuolat prislėgta liūdna nuotaika (depresija);

4) užsitęsia netekties neigimas, jausmai susiję su netektimi neišgyvenami, apie mirusįjį kalbama kaip apie gyvą, jo daiktai neliečiami ir pan.;

5) neigiate savo sielvartą arba jei jūsų pyktis ir kaltė trukdo atsirasti kitiems jausmams;

6) įninkate į priklausomybes: alkoholio, narkotikų, raminamųjų, psichotropinių vaistų vartojimas, pasireiškia nuolatinis persivalgymas, arba atvirkščiai – nebevalgoma;

7) nuolat nerimaujate, išgyvenate įtampą, vyrauja apatija, užsitęsia nekontroliuojamas liūdesys su verkimu, nebedomima anksčiau dominę dalykai, pomėgiai;

8) Jei atsiranda nuolatinės haliucinacijos, keistos neįprastos mintys.

Psichologė Eglė Šekštelienė – Lietuvos psichologų sąjungos narė, Lietuvos psichoanalizės draugijos narė bei Vilniaus psichoanalitikų draugijos kandidatė.

Daugiau informacijos https://psichologineterapija.lt/