Pavasario nuspalvintame Vilniuje jau trečius metus pasigendame savotiškos ir nepakartojamos sostinės puošmenos – ekstravagantiškais, ryškių spalvų drabužiais vilkinčios keistuolės, kiekvieną dieną keliaujančios gatvėmis ir iš praeivių „pinigėlio“ prašinėjančios spalvingosios Rožytės. Jeigu ne 2021 m. rudenį ją pasigrobusi mirtis, šiomis dienomis ji būtų šventusi 75-ąjį gimtadienį.

Rožytė, Roželė o iš tiesų – Vida Gumbytė, tiksliai savo gimimo dienos nėra įvardijusi. Yra tik sakiusi, kad gimė likus vienai dienai iki sovietmečio raudonų tulpių ir gvazdikų šventės – Moters dienos.

Nemari Vilniaus širdis

Taip gražiai Rožytę yra apibūdinęs rašytojas, filosofas Arvydas Juozaitis.

Pasak jo, ne vienam ją sutikusiam savo kelyje atrodė, kad Rožytė – amžina. Dabar jau žinome faktą, kad tai netiesa.

Iš Elektrėnų savivaldybės, Pūstakiemio kasdien pirmyn atgal traukiniu dardėjusi Rožytė niekada negyveno sostinėje, vienok ji neginčijamai buvo laikoma Vilniaus simboliu.

Prisimindamas daugiau nei prieš dvidešimtmetį vykusį jųdviejų su Rožyte pokalbį jai mirus A. Juozaitis rašė: „Vida Gumbytė, praminta Vilniaus Rožyte. Išėjo į amžinąsias lankas. XX amžiaus paskutiniaisiais metais, kai kažkelintą kartą kaktomuša susidaužėme Vilniaus mieste, Vilniaus gatvėje, toje pačioje vietoje, išdrįsau: – Tai ir vėl čia, Rožyte? – O kur dar turėčiau būti?“

Tuomet Rožytė taip kalbėjo: „Gerų žmonių buvo, dabar mažiau. Bet yra. Man kasdien sudeda į delną gatvėje, pragyvenu... Kas man šis Miestas? Oooo, kito tokio nėra... Vilnius – didžiausias stebuklas; vaikštai jame dešimt metų, vaikštai dvidešimt – neatsibosta... Kas aš? Teatras, kurį labai mylėjau ir lankydavau anais laikais... Indų filmai mane pakeitė, spalvos, spalvos... <...> Labai mėgstu gerus filmus ir gerą teatrą, o to vis mažiau... Bet lieka gatvė – štai teatras. Aš juk pasipuošusi scenai, ar ne?“ – prisiminimais dalijosi A. Juozaitis.

Tikrai taip. Niekas to nenuginčys, kad ji į Vilniaus gatves išeidavo kaip į sceną. Kiekvieną dieną – vis kiti aprėdai, vis kitos spalvos.

Ji turėjo šarmo

„Ponia Rožė – didžiausias lietuviškos mados fenomenas“, – taip V. Gumbytę viename interneto tinklalapyje yra apibūdinęs mados dizaineris Aleksandras Pogrebnojus. Anot jo, kartais atrodo, kad ponios Rožės kasdienis defilė Vilniaus senamiesčiu yra didžiausias ir keisčiausias lietuviškos mados fenomenas ir nepakartojamas mūsų atsakas visoms užjūrio tendencijoms ir dizaineriams.

„Tai yra senas Dioras, – tokį Rožytės palyginimą su pasauliniu mados guru iš vieno prancūzo yra girdėjęs dizaineris ir floristas Mantas Petruškevičius. – Pamaniau, kad tai yra visiška tiesa. Ji turi šarmo. Aš įsitikinęs, kad ji reikalinga miestui. Ji pagyvina Senamiestį, paryškina jo spalvas“, – Rožytei dar gyvai esant negailėjo pagyrų M. Petruškevičius.

Dievo palytėta keistenybė

Rožytė ne šiaip sau vaikštinėjo, demonstruodama savo ryškius drabužius ir makiažą. Paprastai ji praeivių prašydavo „pinigėlio“.

Pasak rašytojo, miesto tyrinėtojo Dariaus Pocevičiaus, Rožytė buvo tapusi nemariu Vilniaus simboliu, gana įdomaus reiškinio dalimi. Tačiau, jo nuomone, pati savaime – kur kas mažiau įdomi.

Tokiems žmonėms apibūdinti, pasak D. Pocevičiaus, labiausiai tinka rusų kalbos žodis „jurodivyj“ – jurodivas. Lietuviškai turbūt derėtų vadinti Dievo palytėtais kvaileliais. „Tai beprotis ir šventasis viename asmenyje“, –LRT yra sakęs rašytojas.

„Puošėsi labai savitai, kaip pati suprato grožį, estetiką. Ir štai tokiu būdu išmaldos prašytoja tapo Vilniaus puošmena, o tiksliau tariant – keistenybe“, – teigė D. Pocevičius.

Vilniaus gatvių pažiba, anot jo, niekam nedarė nieko bloga, keistai apsirengusi žmogysta tiesiog sužadindavo smalsumą. „Kai kurie mėgindavo ją pakalbinti, kiti pašiepdavo, bet ji į jokias rietenas nesileisdavo, o sutikusi agresyvesnį žmogų paprasčiausiai pasišalindavo. Tiesiog nekaltybės įsikūnijimas, jei ne tie siauri jos tikslai“, – teigia D. Pocevičius.

Pradėjo puošti Vilnių

Interneto platybėse galima rasti LRT laidoje „Dienos pulsas“ laidai „Švelnūs tardymai“ parengtas Richardo Jonaičio archyvinis interviu su Rožyte apie Vilnių, jo žmones ir atrastą stilių.

Šis interviu yra tarsi prieštara D. Pocevičiaus išsakytam teiginiui, kad toji legendinė keistuolė, kaip asmuo, nėra labai įdomi. Ramiame pokalbyje ji lakoniškai, daininga kalba, palydima švelnaus juoko bylojo apie daugybę dalykų, – Vilnių, žmones, savitą stilių, kurį padiktavo taip labai jos pamėgti indų filmai:

„Pagalvojau, sakau: o kodėl aš negaliu būti panaši į tuos aktorius? Pradėjau panašiai rengtis kaip jie. Taip ir išėjo toks stilius. Pradėjau taip puošti Vilnių – blizgučiais ir gražiais drabužėliais“.

Roželę R. Jonaičiui pavyko pakalbinti 2008 m. gruodį. Juodu tada ramiai pasikalbėjo Šiuolaikinio meno centro kavinaitėje.

„Vilniaus niekada nekeisčiau. Vilnius – mano jaunystės, mano numylėtinis miestas. Niekada neišvažiuosiu iš Vilniaus. Nekeisčiau į nieką. Man Vilnius – pats gražiausias“, – šiltai, netuščiažodžiaudama yra kalbėjusi Rožytė.

Kas dar pamenate netoliese Rotušės buvusį pieno barą, kur pigiai buvo galima suvalgyti bandelę su šaltu arba karštu pienu, tai ir buvusi mėgstamiausia Roželės atokvėpio vieta.

Rožytė: „Nereikia žeminti žmogaus, kad jis toks“

Dar sovietiniais laikais nuolat matoma Gedimino (tuomet – Lenino) prospekte vėliau Rožytė pakeitė savo buvimo ir pasivaikščiojimų vietą. Pinigėlių prašyti pradėjo Pilies gatvėje, arba dar artėliau Rotušės.

Paklausta, ką jos gyvenime reiškia pinigai, Rožytė sakė: „Žinoma, pinigai gyvenime labai svarbu, bet laimė ir džiaugsmas vis dėlto ne piniguose, o tik sveikatoje. Didelių pinigų niekada gyvenime ir nemačiau, bet svarbiausia yra – ne pinigai, o sveikata ir gerumas. Svarbiausia, kad žmogus būtų geras.“

Žmogumi legenda, kurios tikrąją istoriją mažai kas težinojo, apie savo neįprastai susiklosčiusį gyvenimą sudėliojo filosofiškai:

„Taip jau yra – kiekvieno gyvenimas kažkaip susiklosto. Niekada nereikia žeminti žmogaus, kad jis toks. Gal toks žmogaus likimas. Sunku pasakyti, kodėl taip susiklostė.“

::alfa::Roželę prisimenant: Vilniui trūksta tos ekstravagantiškos keistuolės