Andrejus Kijko, 2000-aisiais pramintas Sosnovskio smaugiku maniaku, šiuo metu ieškomas Leningrado (Rusija) srityje. Jis paliko kalėjimą ir išėjo į karą, iš kur dezertyravo. Šia žinią Rusijos armija slėpė beveik metus.
41 metų A. Kijko ieškoma netoli Ropšos kaimo. Ropšos gyventojai gatvėje matė civiliais drabužiais vilkintį vyrą, rodantį praeiviams plakatą su ieškomo A. Kijko nuotrauka. Leidinys „Focus“ surinko visą turimą informaciją.
2000-aisiais A. Kijko Sosnovskio parke Sankt Peterburge įvykdė seriją išpuolių prieš moteris. Taip jis ir pelnė Sosnovskio smaugiko maniako pravardę. Jis pradėjo pulti moteris būdamas 19-os metų. Paprastai užpuolikas prisėlindavo prie moterų iš nugaros, griebdavo už kaklo ir priremdavo peilį. A. Kijko išprievartaudavo ir apiplėšdavo moteris, o tada jų daiktus atiduodavo savo pažįstamiems ir motinai. Kai kurias savo aukas jis nužudė. Tuomet byla sulaukė didelio atgarsio.
2008 m. teismas pripažino A. Kijko kaltu dėl dviejų žmogžudysčių, aštuonių seksualinio priekabiavimo atvejų ir vienuolikos apiplėšimo atvejų. Jam skirta 22 metų laisvės atėmimo bausmė. 2023 m., A. Kijko prisipažinus dar dėl vienos žmogžudystės, bausmė buvo padidinta iki 25 metų. Įdomu tai, kad tuo metu Rusijos žiniasklaida jį vadino „nesugaunamu žudiku“ ir visaip jį smerkė.
„Sosnovskio maniakas“ pasirašė sutartį su Gynybos ministerija 2024 m. viduryje, kai jam dar buvo likę kalėti septyneri metai. 2025 m. sausį jis buvo sužeistas ir paguldytas į Rostovo ligoninę, po to reabilitacijai nuvyko į Kronštato ligoninę. Ten maniakas du kartus bandė paduoti Gynybos ministeriją į teismą dėl išmokų ir pašalpų karo veteranams. Tačiau iš to nieko neišėjo: vienas ieškinys buvo grąžintas, antrasis ignoruotas.
Tiksli A. Kijko pabėgimo data nežinoma; greičiausiai tai įvyko 2025 m. vasarą arba rudenį. Tačiau jo paieška pradėta tik neseniai.
Nuo 2022 m. pranešama apie kelių serijinių žudikų ir prievartautojų, užverbuotų iš Rusijos kolonijų, mirtį. Pavyzdžiui, 2023 m. netoli Luhansko žuvo „Tuluno maniakas“ Pavelas Šuvalovas, kuris buvo nuteistas 24 metams kalėti. Manoma, kad jis užpuolė 27 moteris, tačiau įrodyti tik du išžaginimai ir dvi žmogžudystės.
2025 m. pranešta apie Jakovo Chanukajevo, kuris Chimkuose už trijų moterų išžaginimą ir nužudymą gavo 19 metų laisvės atėmimo bausmę, mirtį.
2026 m. pradžioje pranešta apie Jurijaus Gricenkos, kuris 2000-aisiais Zelenogrado parke su plaktuku užpuldinėjo moteris, mirtį.
Daugelis nuteistų žudikų grįžta į Rusiją kaip „veteranai“, o tai jiems garantuoja laisvę. Jie dažnai vėl nusikalsta.
Pavyzdžiui, Veros Pechtelevos žudikas, kurią buvęs vaikinas Vladislavas Kaniusas kelias valandas kankino prieš nužudymą, kalėjime praleido kiek mažiau nei metus, o vėliau išėjo į karą. Aukos šeima apskundė šį sprendimą, siuntė laiškus Vladimirui Putinui ir susitiko su pareigūnais, tačiau nesėkmingai.
Nikolajus Ogolobiakas, 2010 m. nuteistas už kanibalizmą ir keturių paauglių nužudymą, buvo mobilizuotas karui, tačiau po sužalojimo grįžo namo. Netrukus jis vėl buvo nuteistas 10 metų kalėjimo už narkotikų kontrabandą.
2024 m. vasarį kitas malonės sulaukęs žudikas iš Jakutijos, įžeistas dėl to, kad jo kaimo gyventojai „negerbia“, nužudė draugą ir 64 metų „Geriausio Rusijos mokytojo“ apdovanojimo laureatą.
Šių metų balandį Rusijos Orenburgo srityje buvo ieškoma dezertyro, kuris nužudė policininką ir pabėgo į kalnus. Buvo pasitelkti sraigtasparniai ir Rusijos nacionalinė gvardija, tačiau paieškos rezultato nedavė.