Gydytojai vos išgelbėjo sutuoktinių porą iš Jaroslavlio (Rusija). Pasirodo, juos nunuodijo serijinis žudikas, kuris ilgus metus bėrė nuodus į žmonių kavą.

2007 m. vasarį Jevgenijos ir Natalijos Golubevų šeimą iš Jaroslavlio užklupo liga. Pirmiausia vos per kelias dienas nuo staigių sveikatos sutrikimų mirė vienerių metų Golubevų sūnus, o paskui Jevgenijus ir Natalija su keistais simptomais pateko į ligoninę. Simptomai vis sunkėjo, o gydytojai ilgai negalėjo nustatyti diagnozės, kol specialioje laboratorijoje atlikta analizė neparodė, kad Golubevai buvo apsinuodiję mirtinai toksiška medžiaga. Policija netrukus išsiaiškino, kad tai ne pirmas toks apsinuodijimas, ir padarė prielaidą, kad mieste veikė serijinis žudikas. Apie tai, kaip buvo išaiškintas šis nusikaltimas, nauja detektyvinė istorija.

2007 m. vasario 23 d. Jevgenijus ir Natalija Golubevai kartu su vienerių metų sūnumi Saša grįžo į savo kambarį – jie gyveno komunaliniame bute ir tą vakarą su kaimynais šventė Rusijoje iki šiol aktyviai minimą Raudonosios armijos dieną. Sėdėdamas ant grindų Jevgenijus žaidė su Saša – vaikas jau mokėjo vaikščioti ir net bėgioti. Tuo metu Natalija ruošė savo sūnui vonią. Tai buvo vienas paskutinių ramių šeimos vakarų, kuriuos vėliau prisiminė Golubevai.

Kovo 3 d. jų sūnus staiga susirgo. „Jo kojos atsisakė, jis pradėjo kristi, dusti, švokšti“, – vėliau prisiminė J. Golubevas. Vaikui darėsi vis blogiau, tėvai iškvietė greitąją pagalbą. Tačiau į iškvietimą atvykusi gydytoja niekuo padėti negalėjo. Tarusi, kad nesupranta, kas tam vaikui negerai, jis patarė Golubevams vykti į ligoninę. Tuo metu Saša jau buvo praradęs sąmonę.

Berniukas buvo paguldytas į reanimaciją. Tėvams neleido su juo būti, jie visą naktį sėdėjo koridoriuje. Ryte prie Golubevų priėjęs gydytojas pasakė: “Vaikas mirė“.

Įtarė apsinuodijimą

Vienerių metų Sašos mirties priežastis buvo nurodyta kaip “širdies nepakankamumas“. Per laidotuves N.a Golubeva išbalo ir pradėjo dusti. Jevgenijus tai pastebėjo ir norėjo padėti, tačiau pats jautė, kad vos pastovi ant kojų: „Pasidarė sunku kvėpuoti. Kai giliai įkvėpiau, pajutau stiprų skausmą krūtinėje“, – prisiminė J. Golubevas. Iškart po laidotuvių jis ir jo žmona buvo nuvežti į ligoninę.

Iš pradžių gydytojai juos gydė nuo plaučių uždegimo, tačiau tai nepadėjo. Jevgenijų ištiko koma. Natalija buvo sąmoninga, bet negalėjo pakilti iš lovos.

Vėliau Golubevams atsirado plaučių uždegimui nebūdingi simptomai: slinko plaukai, pablogėjo regėjimas, atsisakė kojos. „Mes gulėjome ir iš esmės mirinėjome. Niekas negalėjo pasakyti, kas su mumis vyksta. Jie sakė, kad po sūnaus mirties buvome šoke. Bet tai tęsėsi ir pablogėjo“, – vėliau prisiminė Jevgenijus.

Tada gydytojai įtarė apsinuodijimą sunkiaisiais metalais. Jaroslavlio laboratorijos negalėjo nustatyti nuodų, todėl Golubevų tyrimai buvo išsiųsti į Sankt Peterburgą. Tyrimai parodė, kad pora buvo apsinuodijusi taliu. “Mus tiesiog išgąsdino kraujyje nustatyta koncentracija, – sakė Sankt Peterburgo skubios pagalbos tyrimų instituto klinikinės toksikologijos skyriaus vyriausiasis mokslo darbuotojas Georgijus Livanovas. — Buvo didelė koncentracija, šimtai miligramų. Tai labai daug“.

Kai apie tai sužinojo gydytojai iš Jaroslavlio, pasak J. Golubevo, “jų plaukai atsistojo piestu“. „Jie sakė, kad mano dozė buvo daugiau nei 10 kartų didesnė už mirtiną. Neaišku, kaip aš vis dar gyvas, – prisiminė Jevgenijus. – Jie nusausino kraują, išpumpavo plazmą ir įpylė druskos tirpalo. Kai gydytojas pirmą kartą išleido plazmą, pamačiau, kaip jis pats pradėjo drebėti... Parodė plazmą – ji buvo juoda“. Gydytojai Golubevams taip pat davė vaistų, kad atkurtų nervų sistemą ir širdį. Natalija gavo mažesnę talio dozę, todėl greičiau pasveiko. Jevgenijus du mėnesius praleido ligoninėje ir buvo išrašytas su negalia.

Paslaptingos mirtys

Nors oficialia Sašos mirties priežastimi tapo širdies nepakankamumas, Tyrimų komitetas pradėjo tyrimą. „Vaikas numirė tiesios per parą. Natūralu, kad tai netilpo į įprastus rėmus, ir mes susidomėjome“, – prisiminė Sergejus Frostas, tuo metu ėjęs Jaroslavlio Dzeržinskio rajono prokuroro pavaduotojo pareigas.

Netrukus paaiškėjo, kad prieš metus su panašiais simptomais į ligoninę buvo paguldytas Jaroslavlio tyrėjas Valerijus Ščerbakovas. „Aš jį labai gerai pažinojau. Ir mano atmintyje buvo šviežia, kad jis staiga mirė. Jis buvo stiprus žmogus. Charizmatiškas, energingas, – žurnalistams sakė tyrėjas Dmitrijus Andrianovas. - Kaip dabar prisimenu: kai po savaitgalio atėjome į darbą, sužinojome, kad su Valera baigta. Kažkas atsitiko širdžiai. Mes palyginome šiuos faktus“.

V. Ščerbakovas keletą mėnesių sirgo paslaptinga liga. „Jis daugybę kartų lankėsi pas gydytojus, jie jį apžiūrėjo: padarė fluorografiją, elektrokardiogramą, bet negalėjo nustatyti diagnozės, – prisiminė V. Ščerbakovo žmona Galina. – Paskutinėmis dienomis jis negalėjo užmigti gulėdamas. Paskutines tris dienas jis miegojo sėdėdamas kėdėje“.

2006 m. rugsėjo 10-osios naktį V. Ščerbakovas pradėjo dusti ir netrukus mirė. Oficialiai tai taip pat yra „širdies nepakankamumas“. Jo žmona liko su mažu sūnumi.

Po Golubevų apnuodijimo V. Ščerbakovo biomedžiaga taip pat buvo išsiųsta į Sankt Peterburgą. Teismo medicinos ekspertizė patvirtino, kad jo mirties priežastimi tapo talis. Prokuratūra iškėlė baudžiamąją bylą. “Prokuratūroje dirbu beveik 25 metus ir pirmą kartą susidūriau su tokia žmogžudyste, kai žmogus naudoja tokį neįprastą būdą“, – sakė Jaroslavlio prokuroras Sergejus Sedovas.

Tyrėjai suprato, kad apsinuodijimai yra susiję. Sužinoję, kad V. Ščerbakovas nepažinojo Golubevų, jie pradėjo ieškoti jų bendrų pažįstamų. Tyrėjai sudarė sąrašus tų, su kuriais aukos bendravo per pastaruosius šešis mėnesius. Vardai buvo suskirstyti į stulpelius: „Namų ūkio nariai ir kaimynai“, „Bendradarbiai“, „Baudžiamosiose bylose dalyvaujantys asmenys“ ir net „Atsitiktiniai susitikimai“. Kelias dienas tyrėjai lygino sąrašus ir rado tik vieną atitikmenį. Įtariamasis buvo 37 metų Viačeslavas Solovjovas.

Paaiškėjo, kad prieš metus V. Ščerbakovas tyrė V. Solovjovo nusikaltimą. „Tai buvo įprastas reikalas. Būdamas girtas jis muštynėse peiliu subadė savo draugą. Tada jam buvo skirta lygtinė bausmė“, – sakė Jaroslavlio prokuroras S. Sedovas.

Tyrėjai aplankė visas Jaroslavlio įmones, kuriose buvo prekiaujama cheminėmis medžiagomis. Mieste jų buvo penkios ir vienos iš jų pardavėjas V. Solovjovą atpažino iš nuotraukos.

Vėliau tyrėjai aptiko dar vieną keistenybę. Daugybę metų aplink V. Solovjovą nuolat mirdavo žmonės. „Surinkome visą medžiagą apie aplinkinių žmonių mirtis. Ir paaiškėjo, kad tokių aukų buvo penkios, – sakė S. Sedovas. – Tada kilo mintis, kad visos šios mirtys nebuvo atsitiktinės. Negana to, žmonės susirgo staiga ir su panašiais simptomais: slinko plaukai, atsirado širdies problemų. Tai sužinoję teisėsaugos pareigūnai, S. Solovjovą pradėjo nuolat stebėti.

Butelis žemėje

V. Solovjovas buvo stebimas keletą dienų, tačiau tai nedavė jokių rezultatų. Jis gyveno įprastą gyvenimą – į darbą važiuodavo automobiliu, o vakarus leisdavo namuose ar garaže. Tada operatyvininkai nusprendė atlikti kratą V. Solovjovo darbo vietoje, kol jo nebuvo biure. Seife jie rado filmo “Jaunojo nuodytojo vadovas“ vaizdajuostę. Jame pasakojama apie serijinį žudiką Grahamą Youngą, kuris nuo vaikystės domėjosi nuodais. Ten buvo saugoma ir atspausdinta filmuota medžiaga – V. Solovjovas pasirinko momentą, kai nuo apsinuodijimo iškrenta herojės plaukai.

V. Solovjovas buvo toliau sekamas. Operatyviniai darbuotojai pasidalijo į dvi grupes: vieni jį sekė mieste, kiti stebėjo jo darbo vietoje. Galiausiai operatyvininkai įtariamojo elgesyje pastebėjo keistą dalyką: V. Solovjovas kelis kartus ėjo link apleistų sandėlių, esančių įmonės teritorijoje, ir kiekvieną kartą apsigręždavo, nes jį šaukdavo kolegos. Už sandėlių jam pavyko atsidurti tik po pietų – jis pritūpė ir pradėjo kasti žemę.

Vos jam pasišalinus, operatyvininkai apžiūrėjo sandėlių teritoriją. Žemėje jie rado butelį, kuriame buvo balti kristalo milteliai ir nusiuntė jo turinį ištirti. Kitą rytą rezultatai sugrįžo: buteliukas buvo užpildytas talio sulfatu.

Tą pačią dieną V. Solovjovas buvo sulaikytas: vos ištraukus buteliuką iš slėptuvės ir įsikišus jį į kišenę, iš pasalos išbėgo du operatyvininkai, kurie jam uždėjo antrankius. V. Solovjovas buvo tardomas septynias valandas – jis pasakojo apie savo gyvenimą ir prisipažino dėl kitų žmogžudysčių.

Patyrė smegenų traumą

V. Solovjovas gimė 1970 m. kovo 12 d. Jaroslavlyje. Apie jo šeimą, vaikystę ir jaunystę beveik nieko nežinoma. Niekas nepastebėjo jo smurtinių polinkių, kol jis, būdamas 18 metų, tarnaudamas armijoje Kaukaze patyrė smegenų traumą. Po to jam tariamai prasidėjo nevaldomi agresijos priepuoliai. Vėliau, kalbėdamas su policija, jo tėvas samprotavo, kad sūnaus “požiūris į dalykus“ galėjo pasikeisti būtent kariuomenėje. Tarnybos metu V. Solovjovui taip pat buvo diagnozuotas diabetas. Jis gavo antros grupės invalidumą ir išėjo iš tarnybos.

Grįžęs į Jaroslavlį, V. Solovjovas beveik iš karto vedė savo klasiokę Olgą, kuri laukė jo grįžtančio iš armijos. Tėvai vestuvėms jiems padovanojo butą ir Olga netrukus pastojo. „Aš tave labai labai myliu. Aš neturiu nieko, išskyrus tave. Suprantu, kad žodžių neužtenka, kad įrodyčiau savo meilę“, – rašė V. Solovjovas savo žmonai, kai ji buvo gimdymo namuose. 1989 m. jiems gimė dukra Nastia.

„Apie geresnius kaimynus negalėjome nė svajoti. Jie buvo tokie geri žmonės, – pasakojo Solovjovų kaimynė Lidija Borisova. – Tai buvo tobula šeima“.

„Jie turėjo viską pagal standartą: europietiškai suremontuotą butą, automobilį, vasarnamį, – pasakojo kita kaimynė Tamara Smurova. – Olga nedirbo. Jis manė, kad turėtų likti namuose“.

Žmona augino gėles, vedė dukrą į dailės mokyklą, rūpinosi V. Solovjovu, kuriam dėl diabeto reikėjo ypatingos mitybos.

Tačiau 2000-ųjų pradžioje jų santykiai ėmė prastėti: pagal vieną versiją, V. Solovjovas tapo priklausomas nuo azartinių lošimų ir įklimpo į skolas. Olgai nepatiko šeimos finansinė padėtis ir jie dažnai ginčydavosi. Vėliau V. Solovjovas pasakė, kad žmona jam tiesiog „atsibodo“.

Pats išbandė nuodus

V. Solovjovo gyvenimas amžiams pasikeitė po to, kai jis aptiko laikraštyje straipsnį apie tai, kaip 47 metų Aleksandras Krivobokovas iš Novosibirsko nunuodijo savo žmoną taliu: gydytojai negalėjo nustatyti teisingos diagnozės ir ji mirė. „Straipsnyje buvo kalbama apie įvairius nuodus. Tai mane iš principo sudomino“, – tardymo metu sakė V. Solovjovas.

Netrukus jis pažiūrėjo filmą „Jaunojo nuodytojo vadovas“ apie G. Youngą. Tada perskaitė Agathos Christie knygą „Baltojo arklio vila“, kurios veikėjai mirė nuo apsinuodijimo taliu.

Susidomėjęs 2002 m. V. Solovjovas bandė susintetinti nuodus – ieškojo receptų knygose ir internete. Po kelių nesėkmių jis metė bandymus ir tiesiog sodininkystės parduotuvėje nusipirko 400 gramų talio sulfato ir kitų medžiagų – viskam išleido 2500 rublių.

Pirmiausia V. Solovjovas nuodus išbandė ant savęs – norėjo išsiaiškinti, kaip tai paveiks organizmą. „Iš tiesų jaučiau labai greitą širdies plakimą. Tikrai aptemo akyse, net ausys kažkaip užsikimšo, buvo sunku kvėpuoti, – pasakojo V. Solovjovas. – Tačiau dozė buvo maža, ir aš iš karto išgėriau priešnuodį“. Po kelių mėnesių jis į katės maisto dubenį įpylė talio sulfato. Katė nudvėsė, o tai Olgą labai nuliūdino.

2003 m. lapkričio 19 d. Viačeslavas įpylė nuodų į keptą žuvį, kurią Olga tada valgė. Moteriai iškart pasidarė bloga. V. Solovjovas išsigando ir iškvietė greitąją pagalbą – Olga buvo paguldyta į ligoninę, ji išgyveno. Tačiau V. Solovjovas ir toliau į žmonos kavą bėrė nedideles porcijas talio sulfato.

Per keletą mėnesių Olga prarado daug svorio. „Mano vyras nupirko man baseino abonementą, lieknėju moksliniu būdu – plaukioju ir net lankau akupunktūrą“, – kaimynams, pastebėjusiems kažką negerai, atsakė ji. Moteris taip pat skundėsi, kad visiškai prarado apetitą. Laikui bėgant ji jautėsi vis blogiau ir ne kartą lankėsi pas gydytojus, tačiau jiems nepavyko nustatyti teisingos diagnozės.

2003 m. gruodžio 9 d. V. Solovjovas dar kartą įbėrė talio sulfato į savo žmonos puodelį. Ji net nespėjo išgerti kavos, kai pradėjo dusti. 32 metų Olgą ištiko koma ir vakare ligoninėje ji mirė. Patologai nustatė, kad nustojo dirbti moters inkstai ir kepenys, tačiau priežastis liko nežinoma. Kaimynai manė, kad Olga mirė natūralia mirtimi ir užjautė V. Solovjovą, kuris liko vienas su savo 14-mete dukra Nastia. Jis demonstratyviai gedėjo, eidavo prie žmonos kapo ir dažnai verkdavo.

Priešnuodžių nedavė

Dar prieš palaidojant Olgą V. Solovjovas suplanavo naują žmogžudystę. Kaimynas Michailas Surinas dažnai užmigdavo koridoriuje, taip trukdydamas Viačeslavui patekti į butą. Kai iš bendro vestibiulio dingo automobilio akumuliatorius, V. Solovjovas įtarė, kad kaltas M. Surinas, ir galiausiai nusprendė jį nužudyti.

Nusipirkęs butelį degtinės ir stiklainį raudonųjų ikrų jis pakvietė M.Suriną į svečius. Ikrus jis sumaišė su nuodais. Tačiau M. Surinas prisigėrė ir pas kaimyną neatėjo – užnuodyti ikrai liko šaldytuve.

Kol V. Solovjovas buvo darbe, jo dukra Nastja pasigamino sumuštinį su ikrais ir tą pačią dieną atsidūrė ligoninėje. „Ji visiškai nevaldė kojų, pabusdavo naktį, nes baisiai skaudėjo kojas. Pradėjo smarkiai slinkti jos plaukai“, – pasakojo Nastjos draugė Viktorija Baranova. Mergina prastai miegojo ir vos judėjo dėl skausmo, ją pykino ir svaigo galva. Gydytojai negalėjo nustatyti ligos priežasties ir 2004 m. kovą išsiuntė Nastią gydytis namo. Nepaisant skausmo, ji ir toliau lankė mokyklą.

Kai atšilo, Nastia kurį laiką gyveno savo senelių, Solovjovo tėvų, vasarnamyje. Mergaitė pasijuto geriau, tačiau remisija truko neilgai. Paskutines savaites Nastia praleido namuose, gulėdama lovoje veidu į sieną. V. Solovjovas matė savo dukters kančias, bet taip ir nedavė jai priešnuodžio.

Gydytojams apie tikrąją ligos priežastį jis nesakė. „Jį domino net ne rezultatas, o procesas, todėl jis taip ilgai stebėjo savo dukrą, – sakė Jaroslavlio prokuroras S. Sedovas. – Jis apie tai kalbėjo tiesiai: „Aš jau tapau profesionaliu chemiku ir pradėjau domėtis, kaip klostysis įvykiai po to, kai žmogus gaus nuodų“.

Pats V. Solovjovas savo neveikimą aiškino kitaip: „Tai buvo mano klaida, mano silpnybė, mano bailumas. Bijojau, kad būsiu apkaltintas žmogžudyste, – vėliau prisipažino. - Tiesiog nustebau, kad nužudyti žmogų yra taip lengva“.

2004 m. rugpjūčio 25 d. kaimynai pamatė, kaip greitoji medicinos pagalba atvažiavo prie namo. V. Solovjovas išnešė į antklodę suvyniotą Nastią – ji jau buvo mirusi. V. Solovjovas kaimynams pasakojo, kad jo dukra tariamai „prarijo krūvą tablečių“, nes negalėjo susidoroti su motinos netektimi.

Gydytojai mirties priežastį įvardijo kaip „ūminį širdies nepakankamumą“. Anot Viačeslavo tėvo Valerijaus Solovjovo, jo sūnus elgėsi keistai: iš karto peržvelgė Nastios skrodimo ataskaitą, kad gautų cheminės analizės rezultatus, o po to „su palengvėjimu“ garsiai perskaitė – „nuodingų medžiagų nerasta“.

Kaip norėjo V. Solovjovas, Nastia buvo palaidota šalia savo motinos,. Netrukus jis uždarė savo verslą ir pardavė butą, paaiškindamas kaimynams, kad „nebegali gyventi šiame name“.

Naftos perdirbimo gamykloje dirbęs V. Solovjovo tėvas pasinaudojo savo ryšiais ir padėjo sūnui įsidarbintų statybų įmonėje tiekimo inžinieriumi. Viršininkas priekaištų naujam darbuotojui neturėjo. Anot jo, V. Solovjovas taip pat buvo „geras žmogus – geraširdis, paklusnus“.

Vadino prakeikimu

2004 m. pabaigoje V. Solovjovas pradėjo susitikinėti su Irina Astachova, kuri dirbo pardavėja turguje. Jis nusipirko butą statomame pastate ir persikraustė pas I. Astachovą, tačiau greitai pavargo nuo santykių. Jis pradėjo įtikinėti Iriną, kad ji turėtų išeiti – neva jį ištiko prakeiksmas, nuo kurio miršta jo artimieji.

V. Solovjovo tėvas, pasak jo, bandė išgelbėti I. Astachovą - jis teigė įtaręs savo sūnų dėl Olgos ir Nastios mirties. Tačiau I. Astachova jam prieštaravo. „Slava eina pas burtininkus ir ekstrasensus. Aplink jį susiformavo „veidrodinis biolaukas“, kuris daro neigiamą poveikį jam ir aplinkiniams“, – sakė ji.

2005 m. balandį V. Solovjovas į I. Astachovos kavą įbėrė nuodų. Moteris išgyveno, tačiau pradėjo prastėti sveikata: ji nupliko, nerišliai kalbėjo ir negalėjo pajudėti. I. Astachova toliau gyveno su V. Solovjovu, o jis tęsė jos nuodijimą – šį kartą nuodus įbėrė į arbatą. „Aš nenorėjau jos nužudyti, tiesiog norėjau išgąsdinti. Tai yra, kad ji jaustųsi blogai – ir viskas, – sakė V. Solovjovas. – Po pirmo karto ji nepasidavė mano bandymams. O antrą kartą nusprendžiau panaudoti daugiau nuodų. Ir paaiškėjo, kad būtent tai ją atvedė į mirties patalą“.

Tardymo metu V. Solovjovas tvirtino, kad į kavą įdėjo tik “keletą kristalų“.

Gegužės 3 d. I. Astachova ligoninėje mirė. Jai nustatytas inkstų ir kepenų pažeidimas. V. Solovjovas gydytojui pasakojo, kad Irinai neseniai įsisiurbė encefalitu užkrėsta erkė. Medikai juo patikėjo – ir tik jo tėvas toliau laikėsi savo pozicijos.

„Trečioji artimųjų mirtis per dvejus metus su nepatikslinta diagnoze, savaime suprantama, sukėlė man įtarimų, todėl nieko nesakęs sūnui kreipiausi į ligoninės vyriausiąjį gydytoją su prašymu atlikti pakartotinį patologinį tyrimą, – sakė Valerijus. – Po nesėkmingų bandymų kartu su velionės tėvu susisiekiau su miesto sveikatos departamentu, bet irgi veltui“.

Valerijus taip pat kreipėsi į prokuratūrą, tačiau jo žodžiai ir vėl nebuvo vertinami rimtai. Jo bandymai tik supykdė sūnų: jis pradėjo grasinti tėvui, sakydamas, kad šis „pasiekė patį bedugnės kraštą“.

I. Astachova paliko 18-metę dukrą. V. Solovjovas padėjo jai dirbti turguje. Irinos mirties metinių proga Viačeslavas surengė gedulingus pietus ir taip pat reguliariai lankydavosi prie pirmosios žmonos kapo.

Nuodijo kolegas

2005 m. rudenį V. užmezgė santykius su Oksana Gurjeva. Ji dirbo akrobatikos trenere ir augino dvi mažametes dukras. V. Solovjovo tėvas taip pat bandė įtikinti O. Gurjevą, kad jo sūnus kelia grėsmę.

Tačiau ši, kaip ir I. Astachova, juo netikėjo. V. Solovjovas atrodė gerai išauklėtas ir rūpestingas. „Oksana važinėdavo į varžybas kituose miestuose. V. Solovjovas dažnai į tas keliones ją gabendavo savo automobiliu, – pasakojo kolega. – Visada rūpinosi šeima ir mergaitėmis. Visi laikėme Viačeslavą pavyzdingu šeimos žmogumi. Galvojome: „Na, pagaliau vyras rado savo laimę“.

Santykiai atrodė normalūs, tačiau V. Solovjovas niekada neatsisakė savo „hobio“ – dabar jis pramogos dėlei nuodijo savo kolegas. V. Solovjovas ištirpino talio sulfatą vandens grafine, kuris stovėjo jo kabinete, o po to pradėjo siūlyti aplinkiniams atsigerti vandens.

Jis susidomėjęs stebėjo, kaip kolegos skundėsi pykinimu, viduriavimu, sąnarių skausmais ir plaukų slinkimu. „Jis mėgo prieš išvažiuodamas vairuotojui įberti nuodų. Vos įsėdus į automobilį ir pradėjus važiuoti, šiam iš karto prasidėdavo viduriavimas. Vairuotojas būdavo priverstas nerti į krūmus“, – vėliau žurnalistams sakė tyrėjas.

Iš V. Solovjovo kolegų labiausiai nukentėjo Sergejus Lobanovas, kuris dirbo su juo tame pačiame biure. S. Lobanovo kojos nustojo funkcionuoti ir jis du kartus buvo paguldytas į ligoninę. Kai S. Lobanovas grįžo į darbą, V. Solovjovas aktyviai domėjosi jo sveikata.

V. Solovjovas taip pat papurškė dujų tualete. Tarp darbuotojų buvo sergančiųjų astma, jiems net buvo iškviesta greitoji pagalba. Kolegos manė, kad įmonės teritorijoje per daug sunkiųjų metalų, tačiau pakviesti specialistai paneigė šią versiją.

Gyvendamas su O. Gurjeva V. Solovjovas, būdamas neblaivus susimušė. Būtent dėl šių muštynių jį tardė V. Ščerbakovas. Nuodytojas puoselėjo pyktį prieš tyrėją: neva, buvo ignoruojami jo skundai dėl diabeto, be to, buvo konfiskuoti daiktai su kraujo pėdsakais.

Kai V. Solovjovui buvo skirta lygtinė bausmė, jis atvyko į skyrių pasiimti drabužių. „Kol Valerijus [Ščerbakovas] ketino juos [daiktus] gauti, Viačeslavas savo jau patyrusia ranka įpylė nuodų. V. Solovjevas prisiminė, kad tyrėjas ant stalo visada turėjo puodelį“, – sakė D. Andrianovas.

V. Ščerbakovas baigė gerti kavą iš savo puodelio, tada jį išplovė ir įpylė kavos savo partnerei Svetlanai Koval. Po kurio laiko ji pajuto kojų tirpimą ir aritmiją, tačiau nuodų dozė nebuvo mirtina. Daugiausia nuodų gavęs V. Ščerbakovas po kelių mėnesių mirė.

Ilgainiui V. Solovjovą pradėjo erzinti O. Gurjeva. Jis planavo ją nunuodyti ir tokia galimybė jam atsivėrė 2006 m. birželio viduryje.

Jie kartu išvyko į kaimą pas močiutę. V. Solovjovas įbėrė talio sulfato į vaisių gėrimo grafiną, stovėjusį verandoje. Oksana šiek tiek jo atsigėrė, bet močiutė buvo labai ištroškusi. Beveik iš karto abi moterys pasijuto blogai: pykino, nutirpo rankos, slinko plaukai. Po dviejų dienų močiutė mirė. O. Gurjeva išgyveno – ji manė, kad susirgo gripu su komplikacijomis, todėl išrašyta iš ligoninės grįžo pas V. Solovjovą.

Pora užėmė vieną kambarį O. Gurjevos mamos bute. Golubevai persikėlė į kitą kambarį – Natalija Golubeva buvo Oksanos Gurjevos sesuo. Šeima su vaiku planavo netrukus kraustytis į nuosavą butą, tačiau tuo tarpu vyko remontas.

2007 m. vasario 23 d. J. Golubevas ir V. Solovjovas šventė armijos dieną ir virtuvėje gėrė degtinę. Po vidurnakčio į kambarį atėjo Natalija – jai nepatiko, kad vyrai triukšmauja ir žadina vaiką. N. Golubeva, apimta emocijų, degtinę išpylė į kriauklę. V. Solovjovas, kaip vėliau prisipažino, supyko ir nusprendė atkeršyti. Į grafiną, kuriame Golubevai laikė vandenį, jis įpylė talio sulfato, taip apnuodydamas tėvus ir nužudydamas jų sūnų.

Ne inkvizicijos laikai

Tardymo metu V. Solovjovas nusikaltimus prisiminė iki smulkmenų. Pasak tyrėjo, jis ypač entuziastingai kalbėjo apie nuodų ruošimą: „Jis turėjo liguistą pomėgį padaryti kažką sudėtingo, apie ką niekas neįtartų“, – pažymėjo D. Andrianovas.

V. Solovjovas tvirtino, kad kartą per metus aplanko nužudytų moterų kapus. Savo norą jas nuodyti jis paaiškino nesugebėjimu nutraukti santykių: „Ne paslaptis, kad moterys... jos pavydi. Santykiuose kaupėsi nuovargis. Aš nežinojau, kaip išsiskirti“, – aiškino V. Solovjovas.

Teismo medicinos ekspertizė atskleidė, kad V. Solovjovas turėjo „organinį asmenybės sutrikimą“, kuris „neturėjo įtakos jo gebėjimui sąmoningai, valingai elgtis“. 2008 m. pavasarį prasidėjo teismo procesas, tačiau po pirmojo posėdžio buvo sustabdytas – V. Solovjovas bandė nusižudyti persipjaudamas venas. Jam buvo atliktas gydymas ir dar viena psichologinė-psichiatrinė ekspertizė, po kurios teismas buvo atnaujintas.

V. Solovjovo tėvai dalyvavo visuose teismo posėdžiuose. Tėvas pareikalavo įkalinimo iki gyvos galvos griežto režimo kolonijoje – jautėsi kaltas dėl žmonių žūčių. Iki pat pabaigos jo motina netikėjo sūnaus dalyvavimu žmogžudystėse: „Slava ir jo žmona gyveno labai gerai. Jis netgi rašė eilėraščius jos garbei. Nesuprantu, kodėl jis nužudė Olią. Dabar lyginu visus faktus ir darau išvadą, kad jis galėjo išgelbėti mano anūkę Nastją“, – per posėdį ašarodama kalbėjo ji.

Į teismą atvyko ir O. Gurjeva. Po dvejų metų moteris toliau kentėjo nuo apsinuodijimo padarinių: jai tirpo kojos, skaudėjo pilvą, kankino nuolatinis silpnumas.

Birželio 28 d. V. Solovjovas buvo pripažintas kaltu dėl šešių žmogžudysčių ir dviejų pasikėsinimų nužudyti. Paskutinį žodį jis perskaitė iš iš anksto paruošto sąsiuvinio. „Aš neprašau aukų atleidimo, nes žinau, kad jos neatleis. Žmonės dėl manęs neteko savo artimųjų, todėl tikriausiai tai jiems skambės nenatūraliai“, – pradėjo V. Solovjovas.

Tada jis išvardijo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, į kurias, jo nuomone, reikėtų atsižvelgti: prisipažinimas, antro laipsnio neįgalumas dėl diabeto, teigiamos rekomendacijos, bendradarbiavimas su tyrimu.

V. Solovjovui kategoriškai nepatiko perspektyva visą gyvenimą praleisti kalėjime. „Mes gyvename ne viduramžiais, kai viską valdo inkvizicija! Ar žinote, koks yra specialus įkalinimo iki gyvos galvos režimas? Tai – jokio darbo, tu sėdi kameroje su dviem ar trim žmonėmis ar net vienas, – sakė V. Solovjovas. – Manau, kad mano gyvenimas baigėsi. Be to, kalėjimo sąlygomis su savo lėtinėmis ligomis aš ilgai neištversiu. Prašau skirti man bausmę, nesusijusią su įkalinimu iki gyvos galvos“.

„Aš ne žudikas, o tyrinėtojas“

Nuodytojas buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos. „Jis yra ciniškas. Nėra jokio gailesčio, kartėlio akyse dėl to, kad jis įskaudino, – sakė tyrėjo našlė Galina Ščerbakova. — Vieną kartą apsinuodijo ir padarys dar kartą. Todėl jis turi baigti savo gyvenimą kalėjime“.

Tačiau V. Solovjovas taip ir nepateko į didžiausio saugumo pataisos darbų koloniją. 2008-ųjų gruodžio 2-osios naktį V. Solovjovas pasijuto blogai. Ryte jo kūną rado sargybiniai.

Teigiama, kad V.Solovjovo mirties priežastis buvo flegmona – ūmus pūlingas minkštųjų audinių uždegimas. Jis ant savęs išbandė nuodus – tardymo izoliatoriaus darbuotojų teigimu, tai galėjo turėti įtakos ligos vystymuisi.

Mūsų laikų nuodytojas

Praėjusią vasarą žinia apie serijinį nuodytoją pasklido netoli Maskvos esančioje Balašichoje. 25 metų Artemas Missiura apie šešis mėnesius maišė toksines medžiagas į savo patėvio ir motinos maistą. Šie, nerasdami priešasties, kodėl blogėja jų sveikata, namuose įrengė stebėjimo kamerą.

O pažiūrėję įrašus buvo šokiruoti to, ką pamatė: filmuotoje medžiagoje nieko neįtariantis Artemas virtuvėje ruošė mikstūrą. Nuodytojas buvo sulaikytas. Jau žinoma, kad „chemikas“ apnuodijo ne tik savo motiną ir patėvį, bet ir draugą bei merginą. Neseniai paslaptingomis aplinkybėmis mirė A. Missyuros močiutė. Gali būti, kad prie jos mirties prisidėjo pensininkės anūkas.