Jis buvo nuteistas iki gyvos galvos, kalėjime išgarsėjo kaip rašytojas ir po 15 metų paleistas. Netrukus Europoje ir JAV prasidėjo nauja, jam būdingo stiliaus žmogžudysčių serija.

Jackas Unterwegeris – austrų rašytojas, žurnalistas ir... serijinis žudikas. Nuo aštuntojo dešimtmečio vidurio jis atliko bausmę iki gyvos galvos už 18-metės merginos nužudymą. Kalėjime J. Unterwegeris parašė keletą knygų, kurios tapo bestseleriais.

Per literatūrą išgarsėjęs žudikas Austrijos inteligentijos prašymu buvo lygtinai paleistas. Netilo kalbos apie tai, koks tai puikus pavyzdys, kai sistema gali reabilituoti nusikaltėlį. Išėjęs į laisvę, J. Unterwegeris vėl pradėjo žudyti, bet ilgą laiką nekilo jokių įtarimų. Šiame „Xolod“ publikuotame straipsnyje atskleidžiama, kaip žudikui pavyko visus apvynioti aplink pirštą.

Pirmoji žmogžudystė

1976 m. birželio 1 d. Zalcburgo apygardos teismas 26 metų bedarbį J. Unterwegerį pripažino kaltu dėl žmogžudystės. Tyrėjų teigimu, 1975 m. gruodį J. Unterwegeris žiauriai nužudė 18-metę merginą, vardu Margaret Schafer.

Praėjus savaitei po Margaret mirties, jos kūną miške aptiko medžiotojas. Policija greitai atpažino nužudytą merginą ir pasibeldė į jos draugės Barbaros Scholz duris. Tardymo metu B. Scholz pasakė, kad Margaret nužudė jos vaikinas.

Bylos duomenimis, B. Scholz susitikinėti su J. Unterwegeriu pradėjo netrukus po to, kai pabėgo iš namų. Kažkuriuo metu porai pritrūko pinigų, o Jackas pakvietė ją apiplėšti tėvų namus, tačiau jiems taip ir nepavyko į juos įsilaužti.

Grįžę po nepavykusio apiplėšimo, jie susitiko su Barbaros mokyklos drauge Margaret. Jackas pasiūlė jai išgerti ir pasivažinėti – ši sutiko ir įsėdo į jų automobilį. Vakarą kompanija praleido miške. Barbara liko automobilyje, o J. Unterwegeris ir Margaret išėjo pasivaikščioti. Ten jis ją žiauriai sumušė plieniniu strypu ir pasmaugė jos pačios liemenėle.

J. Unterwegeris buvo suimtas. Pradiniame tyrimo etape jis savo kaltę neigė, bet vėliau prisipažino įvykdęs žmogžudystę. Prisipažinęs J. Unterwegeris bandė rasti bet kokį savo poelgio paaiškinimą, kuris padėtų jam sušvelninti bausmę. Jis tvirtino, kad išpuolio metu buvo apsvaigęs nuo narkotikų ir alkoholio, o psichiatrinės ekspertizės metu pasakė, kad Margaret veide įžvelgė savo motinos, kurios nekentė, atvaizdą.

Teismas šių aplinkybių nelaikė lengvinančiomis: J. Unterwegeris buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos ir išsiųstas į griežtojo režimo kalėjimą.

Tyrimo metu paaiškėjo, kad M. Schafer galėjo būti ne pirmoji J. Unterwegerio auka. 1973 m. panašiomis aplinkybėmis Zalcburge žuvo 22-metė Maritza Horvath. Nepažįstamas asmuo sumušė M. Horvath, surišo jai rankas kaklaraiščiu ir įmetė į vandenį. Ji negalėjo išsivaduoti ir nuskendo.

Taip niekada ir nebuvo įrodytas J. Unterwegerio dalyvavimas jos nužudyme. Tyrimas, kuriame įtariamuoju tapo J. Unterwegeris, buvo sustabdytas, kai J. Unterwegeris buvo nuteistas iki gyvos galvos.

Nepavydėtina vaikystė

J. Unterwegeris gimė 1950 m. Austrijos Judenburgo mieste šalies pietryčiuose. Kaip jis vėliau teigė, jo motina sutiko jo tėvą Jacką Beckerį Italijos mieste Trieste. J. Beckeris buvo amerikiečių kareivis, po Antrojo pasaulinio karo tarnavęs Europoje, o J. Unterwegerio motina buvo padavėja ir prostitutė. Remiantis paties J. Unterwegerio prisiminimais, jo teta taip pat užsiėmė prostitucija.

Būdama nėščia, J. Unterwegerio motina buvo nuteista už vagystę ir pateko į kalėjimą. Ji buvo paleista likus dviem savaitėms iki sūnaus gimimo. Netrukus ji vėl atsidūrė kalėjime už vagystę, o dvejų metų Jackas buvo atiduotas globoti seneliui. Anot J. Unterwegerio, jo senelis sirgo alkoholizmu ir dažnai jį mušdavo.

Pradinėje mokykloje J. Unterwegeriui buvo sunku: jis atsiliko nuo bendraamžių ir šie nuolat jį erzino. Užuot lankęs mokyklą, J. Unterwegeris dažnai padėdavo seneliui vogti kaimynų gyvulius.

1958 m. socialinės tarnybos atkreipė dėmesį į problemišką šeimą. Jie atėmė iš senelio globos teises ir aštuonerių metų Jacką išsiuntė į vaikų namus, o vėliau perkėlė į globėjų šeimą. Vėliau J. Unterwegeris prisiminė, kad visą tą laiką jis tikėjosi, kad vieną dieną jo mama grįš pas jį, tačiau taip niekada neįvyko.

Atgal į praeitį

Kalėjime J. Unterwegeris davė interviu radijo stočiai „Ö1“, kuriame paaiškino savo pykčio protrūkius, kurie, jo teigimu, paskatino M. Schafer nužudymą: „Kai matai kitą žmogų, drebantį iš baimės, pajunti pergalės skonį. Negali rasti jėgų susilaikyti.“

Kalėjime J. Unterwegeris baigė mokyklą, daug skaitė ir baigė rašymo kursus. Mokytojai labai gerai įvertino jo sugebėjimus. Literatūrinį kelią pradėjo rašydamas poeziją: pirmieji jo kūriniai buvo sukurti pagal kitų žmonių iš vadovėlių paimtus pasakojimus. Savo tekstus jis siuntė austrų rašytojams ir tikėjosi iš jų sulaukti paramos.

Susirašinėdamas J. Unterwegeris susipažino su rašytoja Sonya von Eisenstein. Jackas pasiūlė jai aprašyti savo istoriją, tačiau S. Von Eisenstein patiko jo atsiųsti tekstai, ji pasiūlė dar kartą sugrįžti į praeitį ir pačiam papasakoti savo istoriją.

1983 m. J. Unterwegeris išleido savo pirmąją knygą – autobiografinį romaną „Skaistykla arba kelionė į kalėjimą“ (vok. „Fegefeuer oder die Reise ins Zuchthaus“), kuris tapo bestseleriu. Knygoje jis aprašė savo sunkią vaikystę ir apmąstė teismų sistemos neteisybę.

Devintojo dešimtmečio viduryje J. Unterwegerio vardas vis dažniau pasirodydavo Austrijos spaudos puslapiuose. Literatūros žurnalai ir laikraščiai spausdino jo romanų ir pasakojimų ištraukas. Tuo pat metu šalyje buvo aktyviai diskutuojama apie nusikaltėlių reabilitacijos ir sugrįžimo į visuomenę klausimus.

Austrijos teisingumo ministras Christianas Broda svajojo sukurti visuomenę be kalėjimų. Jis dažnai kalbėdavo apie tai, kaip nusikaltėlį būtų galima reintegruoti į visuomenę. Šios idėjos sulaukė daugelio Austrijos intelektualų, įskaitant žinomus austrų rašytojus, mokslininkus, filosofus ir žurnalistus, palaikymo. Tarp jų buvo ir Elfriede Jelinek, austrų rašytoja, 2004 m. apdovanota Nobelio literatūros premija.

Minkštas ir malonus

Vienas iš nusikaltėlių grįžimo į visuomenę šalininkų, žurnalo „Manuskripte“ redaktorius Alfredas Kollerichas, nuvyko į Steine ​​kalėjimą, kur J. Unterwegeris atliko bausmę iki gyvos galvos. Jis norėjo pamatyti rašytoją gyvai ir klausytis, kaip jis skaito savo kūrinius.

„Jis buvo toks švelnus ir malonus, – vėliau prisiminė A. Kollerichas. – Po šio susitikimo nusprendėme, kad sieksime jo paleidimo.“

J. Unterwegerio paleidimo kampaniją inicijavo Austrijos PEN klubas. Garsūs žmonės rašė laiškus ir pasirašė peticijas, palaikydami J. Unterwegerį. 1990 m. gegužės 23 d. teismas patenkino prašymą paleisti anksčiau laiko ir po 15 metų kalėjimo J. Unterwegeris buvo paleistas. Pagal Austrijos įstatymus tai buvo minimalus terminas, per kurį galima peržiūrėti bausmę iki gyvos galvos.

Išėjęs į laisvę, J. Unterwegeris pradėjo gyventi pasaulietišką gyvenimo būdą ir dažnai pasirodydavo viešumoje. Jis rašė straipsnius blizgiems žurnalams, filmavo reportažus televizijai ir pasirodė radijuje. Jo darbai dažniausiai buvo apie nusikalstamumą, prekybą žmonėmis ir prostituciją.

Be žurnalistinės veiklos, j. Unterwegeris ir toliau užsiėmė literatūra. Su savo literatūros kūriniais jis keliavo po įvairius miestus, rengdavo susitikimus su skaitytojais.

J. Unterwegeris mėgo brangius drabužius. Viešumoje jis dažniausiai pasirodydavo dėvėdamas elegantišką baltą kostiumą, vairavo „Ford Mustang“, kurio valstybinis numeris buvo „Jack1“. Vargu ar tokiam gyvenimui būtų pakakę iš jo žurnalisto atlyginimo – pinigų išlaidoms J. Unterwegeriui skirdavo turtingos meilužės, iš kurių viena išnuomojo jam butą prestižiniame Vienos rajone.

1990 m. rugsėjį, praėjus vos keturiems mėnesiams po išlaisvinimo, J. Unterwegeris išvyko į Prahą daryti reportažo apie prostitučių gyvenimą raudonųjų žibintų kvartale. Tuo pat metu ten įvyko žiauri žmogžudystė.

Interviu su bylą tiriančiu kriminalistu

Rugsėjo 15 d. Prahos priemiestyje policija aptiko 25 metų sekso paslaugų teikėjos Blankos Bočkovos kūną. Ji nebuvo apsirengusi, ant kaklo buvo virvės žymės, sėdmenyje – durtinė žaizda. Per kitus šešis mėnesius Austrijoje buvo įvykdytos dar septynios jaunų merginų, užsiimančių prostitucija, žmogžudystės – visos aukos buvo pasmaugtos.

Ryšys tarp visų žmogžudysčių buvo viena detalė: slidus mazgas ant aukų kaklo. Detektyvas Ernestas Geigeris buvo paskirtas tirti žmogžudysčių seriją. Bylą prižiūrėjo Vienos policijos kriminalinio tyrimo skyriaus vadovas Maksas Edelbacheris.

Austrijos kriminalistai ilgą laiką negalėjo aptikti žudiko pėdsakų. Ant kai kurių kūnų jie aptiko spermos pėdsakų, tačiau tuo metu DNR analizės technologijos dar nebuvo. Ieškodami nusikaltėlio, E. Geigeris ir jo kolegos apklausė sekso paslaugų teikėjus ir sutenerius, siekdami išsiaiškinti, ar tarp jų klientų buvo smurtaujančių vyrų, kurie galėjo būti susiję su žmogžudystėmis.

Informacija apie žiaurias žmogžudystes greitai pasklido spaudoje. Tuo tarpu J. Unterwegeris pasisiūlė savo redaktoriui parašyti ataskaitą apie tyrimo eigą. Redaktorius sutiko, ir J. Unterwegeris 1991 m. birželį padarė interviu su M. Edelbacheriu.

Pasak tyrėjo, Jackas buvo malonus pašnekovas ir uždavė daug labai tikslių klausimų apie tyrimo eigą. Tiesa, kaip pripažino M. Edelbacheris, tyrimas tuo metu turėjo labai mažai informacijos apie atvejį ir jis tikrai nieko negalėjo pasakyti. Po savaitės J. Unterwegeris vėl paprašė jo susitikti.

Slidus mazgas

Pokalbio su M. Edelbacheriu metu J. Unterwegeris pasakė, kad ketina vykti į Kaliforniją atlikti redakcijos užduotį, ir paklausė, ar M. Edelbacheris pažįsta policijos pareigūnų Los Andžele. Atvykęs į JAV Jackas susidraugavo su vietos tyrėjais. Kaip ir Austrijoje, jis rašė medžiagą apie prostituciją ir nusikalstamą pasaulį.

Tuo pačiu metu, 1991 m. vasarą, Los Andžele buvo įvykdyta daugybė žmogžudysčių. Žuvo trys sekso paslaugų teikėjos: 20-metė Shannon Exley, 31 metų Irene Rodriguez ir Sherry Long. Visos jos buvo rastos pasmaugtos.

Tuo pačiu metu M. Edelbacheris sulaukė skambučio iš Zalcburgo policininko Augusto Schennerio. 1974 m. šis tyrė M. Horvath nužudymą. Tyrimas buvo nutrauktas dar aštuntajame dešimtmetyje. A. Schenneris daugelį metų bandė atnaujinti tyrimą, nes buvo įsitikinęs J. Unterwegerio kalte. Jis neabejojo, kad dabartinės žmogžudystės taip pat buvo Jacko darbas.

Iš pradžių tyrėjų komanda į šią informaciją nežiūrėjo rimtai. Jie negalėjo suprasti, kodėl tariamai turtingas ir garsus J. Unterwegeris žudo gatvės prostitutes. Vis dėlto M. Edelbacheris nusprendė patikrinti J. Unterwegerio alibi ir išsiaiškino, kad nusikaltimų padarymo vietos sutampa su J. Unterwegerio buvimo vietomis.

Tuo pat metu amerikiečių kriminologai susisiekė su M. Edelbacheriu. Jie kalbėjo apie žmogžudystes Kalifornijoje. Visos moterys buvo pasmaugtos taip pat, kaip ir sekso paslaugų teikėjos Austrijoje – kilpa su slidžiu mazgu.

Paspruko

1992 m. vasario 14 d. policija išdavė J. Unterwegerio arešto orderį. Apie tai jam papasakojo vienas jo draugas ir J. Unterwegeris iš karto paspruko su savo mergina Bianca Gloom, kuriai tuo metu buvo 18 metų. Jie išvyko į Šveicariją, tada – į Paryžių, o vėliau atvyko į JAV ir apsigyveno Majamyje.

Būdamas JAV, Jackas susisiekė su Austrijos policija ir pasakė, kad yra nekaltas. Jis taip pat skundėsi Austrijos žurnalistams dėl, jo nuomone, nesąžiningų mokesčių.

Majamyje J. Unterwegerio lėšos greitai baigėsi, tada jis susisiekė su savo buvusia mergina, gyvenusia Austrijoje, prašydamas jos pinigų. Kai Bianca ir Jackas atėjo pasiimti pinigų, policija jų jau laukė. Techniškai J. Unterwegeris buvo suimtas už civilinį nusikaltimą: jis atvyko į JAV su turistine viza ir nepranešė apie savo teistumą.

J. Unterwegeris buvo išduotas Austrijai. Policija turėjo pakankamai įrodymų, kad galėtų jį apkaltinti.

Paskutinė meilė

Sužinojusi, kad J. Unterwegeris sulaikytas, Austrijos visuomenė suskilo į dvi stovyklas – vieni džiaugėsi žudiko sučiupimu, kiti pasisakė už jo paleidimą ir rašė jam palaikymo laiškus.

Kalėjime J. Unterwegeris kelis kartus bandė nusižudyti, apie tai labai išsamiai rašė Austrijos spauda. Netrukus po kito bandymo nusižudyti mergina, vardu Astrid Wagner, parašė laišką Jackui.

A. Wagner pirmą kartą apie J. Unterwegerį sužinojo devintojo dešimtmečio viduryje, kai ji buvo teisės studentė. Jau tada ji domėjosi kriminologija ir skaitė J. Unterwegerio knygas. 1992 m. jie pradėjo susirašinėti, o netrukus Astrid aplankė Jacką kalėjime. Pamažu jų santykiai peraugo į romaną.

Du kartus per savaitę Astrida lankydavo J. Unterwegerį kalėjime, skalbdavo jo drabužius ir nešdavo siuntinius. Dėl savo susižavėjimo J. Unterwegeriu ji išsiskyrė su savo draugu ir susikivirčijo su savo šeima.

„Iš pradžių bandžiau suvaldyti savo jausmus, nes nežinojau, prie ko tai gali privesti, – prisiminė Astrida. – Tačiau aš svajojau apie bendrą ateitį su juo.“

Pasak Astridos, visas jos gyvenimas buvo sutelktas į J. Unterwegerį. Jis įtikino ją, kad jo byla buvo išgalvota. Astridai jis nebuvo nei žudikas, nei prievartautojas, o jų susitikimų metu pasirodė iš geriausios pusės: buvo dėmesingas ir rūpestingas. Atidavė jai ir savo automobilį.

Tyrimo metu J. Unterwegeriui buvo atlikta daugybė tyrimų, dėl kurių jam buvo nustatytos trys diagnozės: disocialūs, narcisistiniai ir sadistiniai asmenybės sutrikimai. Jo teismas prasidėjo 1994 m. balandžio mėn. Tyrimo metu buvo surinkti įkalčiai dėl 11 žmogžudysčių, iš kurių trys buvo įvykdytos Jungtinėse Valstijose. Baudžiamosios bylos medžiaga užėmė beveik 20 tūkst. puslapių.

Teismo metu J. Unterwegeris tvirtino, kad nedalyvavo žmogžudystėse. Tačiau kriminalistas profiliuotojas Greggas McCrary, davęs parodymus kaip kaltinimo liudytojas, teigė, kad visos 11 žmogžudysčių buvo panašios ir jas įvykdė tas pats asmuo. Los Andželo kriminalistai taip pat patvirtino, kad visos aukos buvo nužudytos naudojant tą patį mazgą, kurį naudojo J. Unterwegeris.

Ant vienos iš aukų kūno kriminalistai aptiko keletą siūlų, kurie atitiko J. Unterwegerio šaliko ir kelnių medžiagą. Be to, senas jo automobilis buvo rastas sąvartyne. Automobilio viduje tyrėjai rado plaukų, kurie priklausė Prahoje nužudytai B. Bočkovai.

1994 m. birželio 28 d. teismas paskelbė nuosprendį: J. Unterwegeris buvo pripažintas kaltu dėl devynių žmogžudysčių, dar dvi žmogžudystės liko neįrodytos. Jis buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos.

Praėjus šešioms valandoms po nuosprendžio, J. Unterwegeris savo kameroje nusižudė. Jis pasidarė kilpą iš plonos metalinės vielos ir stygos ir pasmaugė save tuo pačiu mazgu, kuriuo nužudė savo aukas.

Po J. Unterwegerio mirties A. Wagner persikėlė iš Graco į Vieną ir tapo žymių baudžiamųjų bylų teisininke. Ji vis dar įsitikinusi J. Unterwegerio nekaltumu.

2019 m. Astrid buvo Alfredo Ulricho, kuris buvo nuteistas 30 metų už kanibalizmą, advokatė. Ji taip pat parašė knygą apie kitą nusikaltėlį Josefą Fritzlą, daugiavaikį austrą tėvą, kuris išprievartavo vieną iš savo dukterų ir daugiau nei 20 metų laikė ją rūsyje.