Ši istorija apie Bellą Borodkiną, vieną iš trijų moterų, nuteistų mirties bausme po Stalino laikų. Ir vienintelis atvejis, kad moteris buvo sušaudyta už kyšius.

Prieš 40 metų, 1984-ųjų balandį, Krasnodaro apygardos teismas Bellai Borodkinai, kuri iki suėmimo dirbo Gelendžiko restoranų ir kavinių tresto direktore, skyrė mirties bausmę – sušaudymą. Tai buvo trečioji mirties bausmė, Leonido Brežnevo laikais skirta moterims. Manoma, kad nuosprendis buvo įvykdytas iškart po to, kai Geležinė Bella, kaip ji buvo vadinama Gelendžike, 1984 m. birželio 6 d. kalėjime atšventė savo gimtadienį. Tačiau yra nemažai abejojančių, ar ji iš tikrųjų buvo nušauta.

„Carienės Viktorijos“ turtai

Visagalės Bellos Borodkinos areštas ir teismas tapo reikšmingu to meto įvykiu. Negalima sakyti, kad tai buvo pirmoji antikorupcinė byla Sovietų Sąjungoje. Bet kaip tik tai lėmė daugumos tų, kurie vėliau vadovavo respublikoms ir šaliai, likimą. Dėl šios bylos Michailas Gorbačiovas sustiprino savo pozicijas TSKP Centriniame komitete (CK) ir vėliau tapo generaliniu sekretoriumi, o po to – SSRS prezidentu. O Jurijus Andropovas iš SSRS KGB pirmininko kėdės perėjo į Kremlių. Tai palietė ir kitus būsimus garsius politikus, visų pirma Eduardą Ševardnadzę, kuris iš Gruzijos vidaus reikalų ministerijos ministro pareigų perėjo į TSKP CK politbiurą, vėliau tapo užsienio reikalų ministru, o žlugus SSRS, vadovavo Gruzijai.

Norėdami suprasti, koks reikšmingas buvo kurortinio miesto pareigūno teismas, trumpam prisiminkime 70-ųjų pabaigos SSRS istoriją. 1967 m. SSRS KGB pirmininku buvo paskirtas Jurijus Andropovas, šiame poste pakeitęs Vladimirą Semičastny. Pirmiausia J. Andropovas ėmėsi paties KGB pertvarkos. Jam vadovaujant buvo įkurtas Ekonominio saugumo departamentas. Savo knygoje „Andropovas“ Rojus Medvedevas rašė:

„Jis (...) bandė atkurti teisėtvarką šalyje, paskelbė lemiamą karą korupcijai. Reikia pasakyti, kad šios jo pastangos sulaukė visuomenės palaikymo ir supratimo.“

Pirmą kartą dar 1972 m. J. Andropovas bandė pakeisti padėtį šalyje ir smogti totalinei korupcijai. To priežastis – vos neprasidėjęs tarptautinis skandalas.

Gruzijos komunistų partijos CK pirmojo sekretoriaus žmona Viktorija Mžavanadzė susitiko su paskutinio Irano šacho Mohammedo Pahlavi pora, kuri 1972 m. rudenį trumpai apsilankė Gruzijoje. Karališkajai porai grįžus namo, šacho žmona, kalbėdamasi su britų žurnalistais papasakojo, kad tokių papuošalų, kuriuos nešiojo Viktorija Mžavanadzė, ji niekada nematė net ant Didžiosios Britanijos karalienės. J. Andropovas nusprendė pasinaudoti proga. Ant L. Brežnevo stalo buvo padėtas pranešimas, kad „carienė Viktorija“ (taip Gruzijoje buvo vadinama Vasilijaus Mžavanadzės žmona) atvirai nešioja žiedą su deimantu, kuris buvo pavogtas iš italų aristokrato ir yra ieškomas Interpolo.

Pakvipo tarptautiniu skandalu, todėl L. Brežnevas palaimino tyrimą. Greitai paaiškėjo, kad šį žiedą Viktorijai Mžavanadzei padovanojo vienas turtingiausių Sovietų Sąjungos „šešėlinių verslininkų“ Otario Lazišvili. „Pogrindininkas“ buvo įspėtas, kad ruošiamasi jį suimti, todėl šis skubiai nuvyko į Maskvą pas savo draugą, tuometinį SSRS generalinį prokurorą Romaną Rudenko. Portfelyje jis nešėsi 10-ies milijonų rublių kyšį.

Tais laikais tai buvo neįtikėtinai dideli pinigai. Tačiau jis neturėjo progos perduoti „dovanos“ prokurorui – O. Lazišvili buvo suimtas tiesiai Generalinės prokuratūros priimamajame.

Ir tada „šešėliniam žmogui“ buvo suteikta galimybė pasirinkti: arba jis bus nušautas už ypač didelio masto grobstymą, arba liudys prieš Mžavanadzės porą ir liks gyvas. O. Lazišvili pasirinko antrąjį kelią. Tačiau L. Brežnevas neleido suimti savo seno draugo. V. Mžavanadzė jau buvo ramiai išėjęs į pensiją ir leido dienas Maskvos srityje, šalia kito garbės pensininko Viačeslavo Molotovo.

Visos gijos – iki CK vadovybės

„Visos gijos nuo V. Mžavanadzės driekėsi iki TSKP CK vadovybės, – „Novaja-Europa“ pasakojo KGB pulkininkas, pensininkas Valerijus K. – Tuomet aš ką tik baigiau Maskvos valstybinį universitetą ir buvau pakviestas tarnauti į KGB. Kol buvo sprendžiama, kokiai darbo krypčiai mane ruošti, buvau paskirtas į sekretoriatą. Na, o ten visada žinojo apie tai, kas vyksta Komitete. Kai Mžavanadzę tiesiog išvarė į pensiją ir buvo uždrausta tęsti tyrimą dėl Gruzijos, sekretoriatas pareiškė, kad su kyšininkavimu susiję aukščiausio rango atstovai ir ta byla J. Andropovui vos nekainavo KGB pirmininko pareigų. Jis suprato, kad be TSKP CK paramos jo pastangos būtų bergždžios. Štai kodėl jis pradėjo remti ir reklamuoti jaunus ir energingus partijos lyderius iš provincijų: Ligačiovą, Vorotnikovą, Ševardnadzę, Ryžkovą, Alijevą, Čebrikovą, Gorbačiovą. Pastarąjį J. Andropovas ypač vertino. Nedaug žmonių žino, kad 1966 m. buvo svarstoma M. Gorbačiovą paskirti Stavropolio krašto KGB skyriaus vadovu. Juk jis turėjo teisinį išsilavinimą, o baigęs Maskvos valstybinį universitetą buvo išsiųstas dirbti į Stavropolio prokuratūrą. Tiesa, pagal paskyrimą Michailas Sergejevičius dirbo tik 10 dienų, nes netrukus perėmė atsilaisvinusias komjaunimo sekretoriaus pareigas. 1966 m. M. Gorbačiovo kandidatūros nepalaikė SSRS KGB pirmininkas V. Semičastny.“

Po trejų metų V. Semičastny pakeitęs J. Andropovas pasiūlė M. Gorbačiovui savo pavaduotojo postą. Kodėl būsimasis generalinis sekretorius nenuėjo į KGB, istorija nutyli, bet geri J. Andropovo ir M. Gorbačiovo santykiai išliko. KGB pirmininkas dažnai vykdavo ilsėtis į Stavropolio sritį. Apie tai savo atsiminimuose rašė pats M. Gorbačiovas.

Tačiau L. Brežnevas mieliau ilsėjosi kaimyniniame Krasnodaro regione, kuris buvo pavadintas „visos sąjungos sveikatingumo kurortu“. 70-ųjų pradžioje L. Brežnevą smarkiai kankino artritas, jam padėjo Krasnodaro srities mineraliniai šaltiniai.

Pirmuoju Krasnodaro CK sekretoriumi nuo 1972 m. buvo Fiodoras Medunovas, kuris greitai susidraugavo su L. Brežnevu. Šis ypač džiaugėsi dovana pergalės 30-mečio proga: F. Medunovas atstatė apkasus, iš kurių L. Brežnevas karo metu tariamai vadovavo „Mažosios žemės“ gynybai. Po metų Krasnodaro „šeimininkas“ tapo TSKP CK sekretoriumi.

Tuo pačiu metu J. Andropovas aktyviai prastūminėjo M. Gorbačiovą į CK. Iš pradžių buvo tikimasi, kad jis taps žemės ūkio ministru, vėliau – SSRS generaliniu prokuroru, bet viskas klostėsi kitaip. O kai M. Gorbačiovas tapo CK sekretoriumi, F. Medunovas ten jau buvo įsitvirtinęs. Kaimyninių regioninių komitetų sekretoriai iškart atsidūrė priešingose barikadų pusėse. Ir nors pagal pareigybes M. Gorbačiovas užėmė rimtesnes pareigas (buvo TSKP CK politinio biuro narys nuo 1980 m.), F. Medunovas, globojamas L. Brežnevo, laikė save reikšmingesniu.

Pradėjo nuo indų plovėjos

„Krasnodaro sritis parodomajam antikorupciniam procesui pasirinkta neatsitiktinai, – sako buvęs KGB pulkininkas Valerijus K. – Šalyje buvo daugiau korumpuotų respublikų, apie tai bylojo ir „medvilnės byla“, ir „gruzinų valymas“, kai E. Ševardnadzė atsikratė vagių dominavimo Gruzijoje, ir „vyno verslas“ Moldovoje. Tačiau J. Andropovui reikėjo pašalinti F. Medunovą iš politinės valdybos. O tai buvo galima padaryti parodant, kaip šio valdomame regione išaugo korupcija. Buvo svarstomi du miestai, į kuriuos reikėtų sutelkti dėmesį: Sočis ir Gelendžikas.

Kiekvieną vasarą milijonai sovietų piliečių atvykdavo į Krasnodaro sritį. Tačiau šventiniu laikotarpiu į sausakimšas maitinimo įstaigas buvo galima patekti tik papirkus durininką prie įėjimo. Trys–penki rubliai ir galima suvalgyti skanų šašlyką, užgerti geru vynu. Jų neįmanoma sulyginti su paprastomis sovietinėmis valgyklomis.

Šiuo atžvilgiu ypač išsiskyrė Gelendžikas, kur produkcijos skirstymu maitinimo įstaigoms rūpinosi Restoranų ir valgyklų tresto vadovė Bella Borodkina, pravarde Geležinė Bella.

Oficialioje B. Borodkinos biografijoje yra daug tuščių dėmių. Kai kurių šaltinių teigimu, ji gimė 1927 m. Odesoje batsiuvio Naumo šeimoje ir buvo vardu Berta. Jos mergautinė pavardė liko nežinoma. 1951 m. ji persikėlė į Gelendžiką, kur ištekėjo už į pensiją išėjusio kapitono ir tapo Borodkina, kartu pakeisdama savo vardą į Bella. Sklandė legendos, kad karo metu jaunoji Berta aktyviai flirtavo su rumunų karininkais (Antrojo pasaulinio karo metu Rumunija buvo Vokietijos sąjungininkė, o rumunų kariai užėmė Odesą – red.) ir neva net buvo užverbuota gestapo. Tačiau KGB negalėjo rasti jokių realių šių gandų įrodymų.

B. Borodkina savo karjerą pradėjo kaip paprasta indų plovėja, vėliau dirbo barmene, padavėja, bet ilgainiui tapo valgyklos vadove. Nuo 1974 m. ji vadovavo restoranų ir valgyklų trestui. B. Borodkiną globojo Nikolajus Pogodinas, kuris 1974 m. tapo TSKP Gelendžiko miesto CK pirmuoju sekretoriumi.

Santykiai tarp „maitinimo karalienės“ ir pirmojo sekretorius buvo stiprūs ir abipusiai naudingi. N. Pogodinas buvo F. Medunovo statytinis ir laikomas jo komandos nariu. Tačiau sekretorius turėjo aistrą: jis mėgo jaunas moteris. B. Borodkina nuolat supažindino N. Pogodiną su mielomis, lengvo elgesio merginomis, kurios už savo „meilę“ gaudavo vertingų dovanų. Ir pinigų šioms dovanoms jam nuolat duodavo B. Borodkina. Už tai N. Pogodinas ne tik pridengė ją nuo vietos teisėsaugos ir inspektorių patikrinimų, bet ir įspėdavo apie užgriūsiančias regioninių, respublikinių ir net sąjunginių struktūrų komisijas.

Turėjo du „stogus“

Be N. Pogodino globos, Bella taip pat turėjo dar vieną „stogą“. Apie tai leidiniui „Novaja-Europe“ papasakojo „įteisintas vagis“, kuris pasivadino Ivanu Ivanovu.

„Tiksliai nežinau, kada Tolia Čerkasas („įteisintas vagis“ Anatolijus Čerkasovas, Sovietų Sąjungos laikais sustabdė „kalinių karus“ ir reformavo vagių pasaulį) susitiko su Bella, – pasakojo I. Ivanovas. – Tačiau jie turėjo romantiškų santykių dar 70-ųjų pradžioje. Priminsiu, kad 1979 m. Krasnodare įvyko istorinis vagių suvažiavimas, kuriame buvo nuspręsta neapiplėšinėti tų „pogrindžio verslininkų“, kurie savo noru aukojo įmokas į bendrą vagių kasą. Jis vyko Krasnodare, nes to pareikalavo Čerkasas, kuris tiesiai šviesiai pareiškė: „Bella surengs gerą priėmimą.“ Ir jis pasirodė teisus: priėmimas buvo neįtikėtinas, Bella mokėjo įtikti įvairiausiems skoniams. Pavyzdžiui, Senis Hasanas („įteisintas vagis“ Aslanas Usojanas), tada dar jaunas, bet jau autoritetingas vagis, labai mėgo avies sūrį. Bella kažkaip apie tai sužinojo ir specialiai jam užsisakė avies sūrio siuntą iš Ingušijos. Iš Armėnijos Davidui Šaumjanskiui buvo pristatytas granatų vynas, o Japončikui gautas tikras prancūziškas konjakas. Ji buvo tikra švaistūnė, kuriai derėjo nudirti tris kailius. Tačiau moteris buvo graži, išpuoselėta, mokėjo įtikti, be to, draugavo su autoritetingiausiais vagimis, todėl jos nelietė.“

„Ji neturėjo to, kas dabar vadinama verslumo dvasia, – portalui „Novaja-Europa“ sakė I. Ivanovas. – Skirtingai nei Kalia Nikiforova. Bella nežinojo, ką daryti su pinigais. Tais laikais žmonės Gelendžike tikėjo, kad Gelendžiko šachienė, kaip ji buvo pravardžiuojama dėl meilės ryškiems drabužiams ir papuošalams, gali padaryti viską.

Ji ne žodžiais, o darbais valdė žmonių likimus. Jai nebuvo jokios problemos, kurios ji negalėtų išspręsti. Ir visi puikiai žinojo, kad Geležinė Bella sukinėjasi tarp valdžios elito, kad ji asmeniškai dengė stalą pačiam L. Brežnevui ir jo aplinkai. Ir todėl ji gali sau leisti bet kokią užgaidą. O ji ir leido.

Visas Gelendžikas nuolat aptarinėjo, kokius drabužius renginiuose vilkėjo Bella Borodkina. Ji nesigėdijo demonstruoti savo turtų.

Ji nesidrovėjo priiminėti jaunų meilužių, rengti įspūdingus vakarėlius, kurių svečiai kibirais rydavo ikrus, o prancūziškas konjakas liejosi upeliais.

Koją pakišo vagystė

Dviguba apsauga, kurią suteikė N. Pogodinas iš valdžios, Čerkasas iš kriminalinės pusės, leido B. Borodkinai pasijusti visiškai neliečiamai. Bella, tapusi valgyklų ir restoranų tresto vadove, veikė ryžtingai. Ji įraizgė visas Gelendžiko maitinimo įstaigas į kyšių voratinklį. Kiekvienas padavėjas ar barmenas (jau nekalbant apie direktorius ir vadybininkus), norėjęs išlikti savo darbo vietoje, kas mėnesį privalėjo mokėti tam tikrą sumą. Vokai plūstelėjo pas Geležinę Bellą, kurių dalis keliaudavo „viršūnėlėms“, dalis – teisėsaugos institucijoms, o dar kiti – į vagių „bendrąją kasą“. B. Borodkinai likdavo maždaug pusė, bet jai to pakako.

„Vieną dieną ji vis dėlto buvo apvogta. Ji neteko net 20 tūkst. rublių, – prisimena I. Ivanovas. – Tai buvo devintajame dešimtmetyje. Vagis, žinoma, buvo greitai sučiuptas, tačiau pati Bella vargu ar tuo džiaugėsi. Suimtasis apklausos metu nurodė, kad iš vieno buto jis pagrobė 20 tūkst. Iškilo pagrįstas klausimas: iš kur B. Borodkina gavo tokius pinigus? Bet tada jiems visą šią istoriją pavyko užgniaužti. Iš bylos dingo vienas „nulis“ ir žalos dydis nuo 20 virto 2 tūkst.“

Tačiau KGB pareigūnai nepamiršo, kad tresto vadovė disponuoja tokiomis didelėmis pinigų sumomis. Ir kiek vėliau šis faktas atliko lemtingą vaidmenį B. Borodkinos gyvenime.

J. Andropovui nusprendus parodyti F. Medunovui jo vietą, KGB tyrėjai pradėjo tirti vagystes Sočyje. Ten buvo plaunamos daug reikšmingesnės pinigų sumos nei Gelendžike. Ir jie perėjo prie kitos „šachienės“ iš Sočio, kurio vardas buvo Valentina Merzlaja. Jos vyras buvo TSKP miesto komiteto propagandos skyriaus viršininkas. Taigi ryšys tarp partijos darbuotojų ir maitinimo egzistavo ir čia.

J. Andropovas iš pradžių norėjo sutelkti dėmesį į vieną asmenį, bet pagalvojęs nusprendė smogti didesniu mastu: KGB į plėtrą įtraukė abu atvejus. Iš partijos pusės M. Gorbačiovas palaikė prekybos sistemos valymą ir inicijavo TSKP CK partijos vadovų patikrinimą. Negalima teigti, kad jo bandymus vainikavo rimta sėkmė, nes senoji gvardija teviešpatavo ir neketino pasiduoti. Tačiau šie CK patikrinimai vis tiek vargino vietos partijos narius, priversdami juos elgtis kukliau.

Tikėjo, kad tą pačią dieną išeis į laisvę

Kai buvo surinkta įrodymų bazė apie B. Borodkiną ir V. Merzlają, F. Medunovas buvo iškviestas į Maskvą. Vos jam išvykus iš Krasnodaro, buvo atliktos plataus masto kratos ir areštai. Iš viso buvo nusitaikyta į apie 5 tūkst. įvairaus lygio prekybos sektoriaus darbuotojų. Tačiau pagrindinis dalykas buvo dviejų „šachienių“ areštai. Reikia pasakyti, kad B. Borodkina net per kratą, kai iš įvairių slėptuvių buvo paimti šimtai ir tūkstančiai rublių (iš viso buvo paimta daugiau nei milijono rublių vertės pinigų ir vertybių), buvo gana rami, šypsojosi ir tvirtino, kad jau iki vakaro ji bus laisva.

Bet į laisvę Geležinė Bella taip niekada ir neišėjo. Iškart po jos sulaikymo pagrindinis globėjas N. Pogodinas dingo nežinoma kryptimi. Jis išėjo iš namų vakare ir daugiau jo niekas nematė. KGB labai aktyviai ieškojo N. Pogodino, nes jis turėjo daug informacijos. Netrukus mirė L. Brežnevas, o garsusis F. Medunovas atsistatydino. B. Borodkina taip ir liko kalėjime.

Kad palengvintų savo likimą, Geležinė Bella prabilo. Ji išsamiai pasakojo, kam ir už ką davė kyšius, atskleidė sukčiavimo su į apskaitą neįtrauktais gaminiais schemas, pinigų „plovimo“ tvarką, kalbėjo apie „juodąją“ valiutų rinką, kurioje sukosi net ne šimtai tūkstančių, o milijonai. Ir ne rubliais, o doleriais.

Kaip ir Jurijaus Sokolovo, „Jelisejevskio“ direktoriaus („Gastronomo Nr. 1 byla“, suimtas 1982 m., nuteistas mirties bausme ir įvykdytas 1984 m. – red.) atveju, B. Borodkinos liudijimai neturėjo didelės įtakos bylai. Ji tapo trečiąja moterimi, kuri Sovietų Sąjungoje 1960–1991 m. laikotarpiu buvo sušaudyta. Dar dvi buvo nuteistos mirties bausme už masines žudynes: Tamara Ivaniutina – už daugybę nunuodijimų, Antonina Makarova – už dalyvavimą masinėse sovietų karo belaisvių egzekucijose. Tik B. Borodkina buvo nuteista mirties bausme už turto grobstymą ir milijoninius kyšius.

„Tarp mūsų nuolat sklandė gandai, kad Geležinė Bella nebuvo nušauta, – tęsė I. Ivanovas. – Jei atvirai, esu linkęs tikėti šia versija. Nors Bella nėra gimusi verslininkė, jai nebuvo svetimas gudrumas ir išradingumas. Ir visai įmanoma, kad ji, kaip ir jos globėjas N. Pogodinas, liko gyva. Be to, ji turėjo ką pasiūlyti už savo laisvę. Ir aš kalbu ne tik apie pinigus: ji daug žinojo. Per dvejus metus iš jos negalėjo ištraukti visų liudijimų, todėl nušauti ją būtų buvę neracionalu. Tačiau tokių įrodymų nėra.“