Lygiai prieš tris mėnesius į Amžinybę iškeliavo iškilus kūrėjas, bekompromisė asmenybė, išskirtinio braižo teatro režisierius Rimas Tuminas. Jis mirė Italijoje, mažame Galipolio miestelyje.

Publikuojame straipsnį apie du jo pastaruoju metu Izraelio „Gešer“ teatre pastatytus spektaklius, repeticijas, atsiliepimus. Toje šalyje jis ne tik dirbo, bet ir gydėsi. Į klausimus apie savo savijautą jis atsakydavo Arsenijaus Tarkovskio citata: „Gyvenimas yra geras, ypač jo pabaigoje.“

Spektaklis „Ana Karenina“ tapo vienu geriausių Rimo Tumino darbų. Jam plojo ne tik Izraelio, bet ir Paryžiaus publika, o šios šalies kritikai jį įvardijo kaip vieną iš trijų reikšmingiausių sezono įvykių.

Žurnalistas Sergejus Nikolajevičius portalui „Novaja gazeta Europa“ papasakojo apie paskutinius režisieriaus darbo ir gyvenimo metus.

„Nuo pat pirmos mizanscenos atpažinau jo režisūrinį stilių. Taip atpažįstate savo rašyseną viešbučio firminiame popieriuje. Dar prisimenu laikus, kai rašydavo rašalu, o laiškus siųsdavo firminiuose vokuose su viešbučio logotipu. Tame buvo net šiek tiek pižoniškumo. Dokumentiniai įrodymai iš ten, kur tu buvai. Vėliau visi perėjo prie elektroninių žinučių. Niekas ranka laiškų nerašo. Įprastiniame viešbučio kambaryje svečiams tiesiog nebelaiko laiškų popieriaus.

Su Rimu Tuminu nebuvome pažįstami. Tik porą kartų susitikome Vachtangovo teatro užkulisiuose. Jis nebuvo interviu ir bendravimo su žurnalistais gerbėjas. Laiko švaistymas. O laiko jis turėjo nebedaug. Ir tai buvo jaučiama dar prieš pirmą kartą paskelbiant jo liūdną diagnozę. Vakarietiškas stilius – vengti švaistyti laiką, pinigus ir emocijas. Ir net į įvairias ceremonijas, kur buvo įteikiamos teatro premijos, kuriomis jis buvo nuolat apdovanojamas, R. Tumino nepavykdavo privilioti. Prisimenu „Auksinės kaukės“ apdovanojimus 2014 m. Maskvos Didžiajame teatre. Tada jis negalėjo kalbėti. Angina? Šalta? Už jį kalbėjo Liudmila Maksakova. Kaip visada šmaikščiai ir išradingai. O jis tiesiog stovėjo šalia ir su šypsenėle klausėsi savo mėgstamos aktorės.

Liga atėjo ir praėjo. Jis žaidė su ja savo slaptą žaidimą, į kurį kitų ypatingai neįtraukė. Būdamas gero būdo žmogus, jis nemėgo savo problemomis apkrauti kitų. Jame visada buvo kažkas vakarietiško. Jis buvo kilęs ne iš sovietinių protėvių. Išlyginti sniego baltumo marškiniai, tiesi nugara, aštrus profilis, sarkastiškas, pašaipus visus kiaurai matančio žmogaus tonas.

Nepažinau jo labai jauno. Jis baigė GITIS, kai ką tik ten įstojau. Tačiau mus abu vienijo aistringa meilė režisieriui Anatolijui Efrosui ir jo teatrui. Vienu metu Rimas už šią meilę buvo vos neišmestas iš instituto. Tada su A. Efrosu buvo kovojama pašėlusiai ir metodiškai, kaip su maru. Vis dėlto atkaklus lietuvis liko ištikimas savo meilei. Ir net prisiminė ją vienoje iš paskutinių repeticijų: „Norėjau būti kaip Efrosas ir net rinkausi aktorius, panašius į Efrosą – Jakovlevą, Volkovą... Ir mums pavyko!“

Simboliška, kad šiuo metu Klaipėdos dramos teatre rodomas Anatolijaus Efroso sūnaus Dmitrijaus Krymovo spektaklis „Requiem“, kuris skirtas Rimui Tuminui atminti.

Juk jie net derėjosi dėl D. Krymovo darbo Vachtangovo teatre. Tačiau tuo metu režisierius buvo labai paklausus ir galėjo pradėti repeticijas ne anksčiau kaip po dvejų metų. „Tik po dvejų“, – sutrikęs atsiduso Rimas. Jis nebegalvojo tokiomis laikinomis kategorijomis. Nepaisydamas to, jis nuolankiai sutiko. Tebūnie po dvejų!

Tada jis dar nežinojo, kad labai greitai jo gyvenimas kardinaliai pasikeis, beje, kaip ir paties Dmitrijaus Krymovo. Atskirtas nuo Vachtangovo teatro ir išvarytas iš savo teatro Vilniuje, paskutinį prieglobstį ras Viduržemio jūros pakrantėje. Izraelio „Gešer“ teatre, kuris hebrajų kalba reiškia „Tiltas“.

Žinoma, „Gešer“ jis buvo svečias, užsienietis, laikinas gyventojas. Nemokėdamas kalbos ir neturėdamas ateities planų. Dabar beveik viskas jam buvo likę praeityje. Tačiau skųstis praeitimi ir nesenais nutikimais neįėjo į jo planus. Jis atvyko į Izraelį, nes buvo pakviestas. Nes atsirado darbo. Iš esmės niekas kitas jo nedomino. Juoba kad ateityje laukė Paryžius.

„Gešer“ vadovė Lena Kreindlina pasakojo, kad „Anna Karenina“ teatro scenoje atsirado mainais dėl 2023 m. atšaukto didžiojo Vachtangovo teatro turo su spektakliu „Karas ir taika“. Turas buvo atšauktas dėl karo. Tačiau Paryžiaus teatro „Les Gémeaux“ tvarkaraštyje liko rezervuotos dešimt dienų. Kodėl neparodžius naujo spektaklio? Ir būtų geriau, jei tai būtų R. Tumino spektaklis. Ir puiku, jei tai Tolstojus...

Štai atsakymas į klausimą, kodėl teatras yra nemirtingas. Vienintelė vieta žemėje, kur veikia pasakiškas žodis „jeigu“. Tada viskas staiga susidėjo – „Gešer“, Tuminas, Tolstojus, o paskui Paryžius.

Repeticijos vyko rusų kalba. Tumino balsas tarsi nuolat aidėjo vertėjo balsu. Gerklinis, aistringas, hebrajiškai deginantis. Visiškai kita kalbos melodija nei Tolstojaus herojų, reikalaujanti specialios aranžuotės, specialaus derinimo ir vidinio takto, kad nepasiklystų jaudinančiose kahal intonacijose.

Rimas savo „Anną Kareniną“ sukūrė tarsi virš Tolstojaus romano. Tiesą sakant, tai yra žinutė, adresuota ir tiems, kurie romano neįveikė, ir tiems, kurie jį žino mintinai.

Tuminas ne tik savais žodžiais atpasakoja esminius epizodus, primindamas atskiras replikas.

Jis išveda ir įrodo savo teatrinę „Annos Kareninos“ formulę: minimumas žodžių (tik Tolstojaus!), beveik tuščia scena (nuolatinio kolegos ir bendraautorio Adomo Jacovskio scenografija) – lyg ir geležinkelio laukimo salė, skirta aukščiausios klasės publikai, lyg ir teismo priimamasis, iki kurio susituokę Kareninai taip ir nepriėjo?

Iš visų buvusių balių ir antikvarinių senienų, kuriomis iki šių laikų mėgsta užgriozdinti Tolstojaus inscenizacijas, yra tik krištolinis sietynas, kuris antrajame veiksme tai grėsmingai blyksteli, tai užgęsta. Ir dar viena operos scenos kėdė, aptraukta tamsiai raudonu aksomu.

Rekvizitas minimalus. Kostiumai patys neutraliausi. Jei ne sniego baltumo karininko Vronskio (Avi Azoulay) munduras pirmame veiksme, galima daryti prielaidą, kad veiksmas vyksta, tarkime, XX amžiaus 10-ajame dešimtmetyje. Ypatingo skirtumo nesijaučia.

„Iš karto supratau, kad padarysiu nuo penkių iki septynių scenų, kur Anna sublyksės šaltu mirgėjimu: blyksteli čia, blyksteli čia, tarsi visus stebėtų, visus atstumtų ar trauktų... Man svarbi pačios Annos idėja, jos ankstyva mirtis, jos pasmerkimas mirčiai, mirties neišvengiamybė“ (iš interviu su Olga Timofejeva „Novaja Gazeta“, 2023 m. vasario 24 d.).

Annos vaidmens atlikėja Efrat Ben-Tzur – moteris iš to meto. Biblinis iškaltas profilis, nusvirę pečiai, apsiblausęs žvilgsnis, juodi, į šonus išskirstyti plaukai. Jos Annoje yra kažkas iš puolusio demono Vrubelio. – „Pats demonas su Tamaros šypsena“. Bet Tuminą domina ne tik nuopuolio istorija, bet ir pakylėjimo akimirka.

„Joje buvo kažkas demoniško“, – skaitome Tolstojų. Jis ir žavisi savo Anna, ir užjaučia ją, ir bijo, kol galų gale jos nebekenčia.

Pas Tuminą kitaip. Jis pats sakė, kad jo Anna laiminga: „Ji pažino skrydį, pažino nuopolį, pažino aukštybes ir iš tų aukštybių pamatė pasaulį. Ir siaubingai juo nusivylė. Ir rado tik vieną išeitį – palikti šį pasaulį rusenti ir toliau. Ir žiūrėti iš dangaus aukštybių, kaip visi į jį kabarojasi, kažko ieško.

Iš čia ir Kitty (Roni Einav), ir Dolly (Karin Seruya) atvaizdai, pavaizduoti tiksliais, šykščiais ir ironiškais štrichais. O vyrai – puiki identiškų pilkų apsiaustų, juodų cilindrų gama ir paltas, kuriuo išsiskiria žavus ir artistiškas Stiva Oblonsky (neabejotina spektaklio sėkmė – Yuval Yanai).

Ir netgi Anna, kaip ją matė Rimas ir pasiaukojamai vaidina Ben-Tzur, – demono gundoma moteris. Ją užklumpa meilės karštinė, jos kūną purto traukuliai. Jos kojos linksta pamačius baltą Vronskio uniformą. Ir tai ne perkeltine, bet ir tiesiogine prasme. Ją nenumaldomai traukia atlikti kokius nors neįsivaizduojamus, beveik nepadorius pa, prieš susiliejant su juo šokyje. Jai reikia šio baltai apsirengusio vyro, kuris valdingai ją paims ir ves valso ritmu. Ir visa tai praktiškai be žodžių.

Viskas remiasi judesiu, gestais, plastiškumu. Beveik kaip nebylus nespalvotas filmas. Juk „Anna Karenina“ yra mėgstamiausias visų laikų kino kūrėjų romanas. Tumino „Anna“ itin kinematografiška. Tylūs stambūs planai.

Įtampa, auganti su kiekviena sceninio veiksmo minute. Akimirksniu perėjimas iš nelegalios meilės pragaro į legalios santuokos rojų, kuris iš tikrųjų taip pat pasirodo esąs pragaras.

Čia niekas nėra laimingas. Kituose pastatymuose po sceną bent jau lakstė šviesiaplaukis Serioža, dažniausiai kokio nors aktoriaus vaikis, mažasis užkulisių įkaitas. Pas Tuminą ir jo nėra. Tik žaislinis meškiukas, kurį Anna atvežė sūnui dovanų iš Maskvos. Su juo ant rankų vaikščios pats Kareninas (Gille'as Frankas).

Pasaulis, kurį Tuminas atrado sau Tolstojaus romane, yra užgesusi pavargusių žmonių žemė, kurie neteko vilties kovoti su likimu ir yra per pusę žingsnio nuo mirties nutolusių, bet ir toliau iš įpročio vienas kitą kankinančių, žemė. Pilka ant pilko, juoda ant juodo... Ir tik viena kruvina aimana – Annos auto-da-fé pagal ariją „Madam Butterfly“, kurią dainuoja Maria Callas. Atpildo balsas. Baisus demoniškas klyksmas, nenumaldomai kviečiantis paskui save į bedugnę. Ir jokio Paryžiaus, galutinė stotelė – Obiralovka. „Prašau atlaisvinti vagonus“.

O grėsmingo bėgių prižiūrėtojo iš Annos sapno, kuris kalbėjo prancūziškai, taip pat nebus. Nesterovo enochas (Nikita Goldman-Koch), apsirengęs kažkuo panašiai į sutaną ir vienuolio abitą, nuolat ją sekios, slinks kaip paslaptingas šešėlis, praoš per visus siužeto vingius, kad galėtų būti šalia Annos, kai ateis pabaiga. Režisierius vėlgi apsiėjo be bėgių, garvežio ūžimo ar teatro specialiųjų efektų. Ir net be priešmirtinio kryžiaus ženklo kaip pas Tolstojų.

Annos mirtis – tai greičiau plastinis etiudas. Blyškios rankos juodame fone, ilgas atsisveikinimo gestas. Mirštantis Europos kultūros gestas artėjančios nakties migloje – apie tai mąstė Rimas Tuminas, „Gešer“ teatre statydamas savo „Anną“.

... Bet Paryžius vis dėlto įvyko taip, kaip ir buvo numatyta. Ir sulaukė didelės sėkmės, kuri užfiksuota ne tik pagal pardavimus bilietų kasose, bet ir griežčiausių Paryžiaus kritikų recenzijose, kurie „Gešer“ spektaklį įtraukė į tris pagrindinius sezono teatro renginius.

Jis grįš į Izraelį, kur statys Edmondo Rostando „Sirano de Beržeraką“. Bilietas į vieną pusę iš Vilniaus į Tel Avivą buvo nupirktas 2023 m. spalio 6 dienai. Spalio 7 dieną atsitiko tai, kas nutiko, ir visi Izraelio teatrai buvo uždaryti.

– Na, ar perkame bilietą atgal? – pasiūlė stoikišką ramybę visose gyvenimo situacijose išlaikanti Lena Kreindlina.

– Jokiu būdu, – iškart pasigirdo Rimo atsakymas. – Dėl vieno karo aš jau buvau priverstas išvažiuoti. Daugiau išvažiuoti aš jau niekur nesiruošiu.

Kadangi pasirodymai buvo atšaukti, nuo pat pradžių buvo galima repetuoti didžiojoje scenoje. Paprastai išeinama į ją ne anksčiau kaip likus dviem savaitėms iki premjeros ir netgi vėliau. Ir čia viskas iš karto – atvira, apnuoginta, neapsaugota scenos erdvė. Ir visa tai tavo.

„Juk tai tiesiog rojus, rojus! – sušuko Rimas.

Jis taip buvo apsėstas savo „Sirano“, kad kategoriškai atsisakė leistis į teatro rūsyje esančią slėptuvę.

„Geriau mirsiu Izraelio didvyriu nei vėžininku ligoninės palatoje.“

Tačiau kartais išgirdęs sirenos garsą jis vis tiek pakildavo iš vietos. Bet ne tam, kad slėptųsi nuo bombų, o tyliai parūkytų kokiame slaptame kampelyje, kad nepamatytų žmona. Gydytojai jam griežtai uždraudė rūkyti bet kokias cigaretes.

Į klausimus apie savo savijautą jis atsakė sarkastiška Arsenijaus Tarkovskio citata: „Gyvenimas yra geras, ypač jo pabaigoje.“

... Žiūriu vaizdo įrašus, kuriuose paskutinės jo repeticijos „Gešer“ teatre. Matau, kaip aktoriai jo klauso, matau jų mylinčias akis. Girdžiu gerklinį jo kalbų ir pastabų vertimą, tą bosinį „back“ vokalą hebrajų kalba. Ir galvoju, kaip neįtikėtinai viskas susipynė ir susijungė šiame nuostabiame likime. Jo „Annos Kareninos“ spektakliai „Gešer“ teatre – atsisveikinimo nusilenkimas rusų kultūrai, „Sirano de Beržerakas“ – teatrališkas saliutas mylimos Prancūzijos garbei. Ir dar vienas spektaklis „Nežiūrėk atgal“ – griežtas įspėjimas, šiandien mums visiems skambantis kaip Lietuvos Orfėjo testamentas.

„Sirano de Beržerakas“ taps paskutiniu jo spektakliu. Eilėraščiai ir kraujas, karas ir meilė – viskas kartu. Gyvenimo ir mirties chaosas, virš kurio sklinda didžiojo poeto balsas.

Premjeros metu buvo padaryta nuostabi nuotrauka: pagrindinį, Sirano, vaidmenį atlikęs „Gešer“ teatro aktorius Šolomi Bertonovas dėkoja Rimui Tuminui, atsiklaupęs priešais jį. Atsisveikinimo mizanscena, kurią, regis, režisavo pats Rembrantas.“