Devintojo dešimtmečio pradžioje Vokietijoje netikėtai mirė 14-os metų mergaitė. Jos tėvas nepatikėjo bylos tyrimu ir siekė, kad ji būtų ištirta iš naujo. O po 30-ies metų, nesulaukęs teisingumo, jis pagrobė savo dukters žudiką.

Devintojo dešimtmečio pradžioje mįslingomis aplinkybėmis mirė 14-metė Andre Bamberskio dukra Kalinka. Tyrėjai greitai baigė bylą, o tikrasis žudikas liko laisvėje. Po 30-ies metų Andre, pažeisdamas įstatymus, įvykdė asmeninį teisingumą.

2009 m. spalio 17 d. vakarą nedidelio Prancūzijos miestelio Miulūzo, esančio pasienyje su Vokietija, policija sulaukė iškvietimo. Nežinomas asmuo pranešė, kad gatvėje guli vyras. Į įvykio vietą atvykęs patrulių būrys rado surištą, užkimšta burna senolį, kuris buvo išmestas ant šlapio asfalto. Jo galva buvo pasruvusi krauju – vyras akivaizdžiai buvo sumuštas prieš paliekant jį gatvėje. Kai vyriškis buvo atrištas, jis iš karto pareiškė, kad buvo pagrobtas.

Netrukus policija nustatė aukos tapatybę – paaiškėjo, kad tai buvo vokiečių gydytojas, kuris 30 metų prievartavo moteris, suleisdamas joms narkotikų. Daug metų jo ieškojo Prancūzijoje. Jis buvo nedelsiant sulaikytas. Tačiau prieš tai jis įvardijo pagrobėją: „Už to stovi Andre Bamberskis“.

Kalinkos mirtis

1982 m. liepos 10 d. 45 metų buhalteriui A. Bamberskiui netikėtai paskambino buvusi žmona Danielle Gonnin. Andre ir Danielle skyrybos buvo skandalingos. Danielle buvo neištikima Andre, o po skyrybų buvę sutuoktiniai ginčijosi, su kuo liks vaikai – dukra Kalinka ir sūnus Nicolas. Andre norėjo juos išsivežti į Maroką, kur šeima gyveno anksčiau, tačiau Danielle vėl ištekėjo, persikėlė į Vokietiją ir nenorėjo, kad vaikai gyventų taip toli. Teismas stojo į motinos pusę.

Pakėlęs ragelį, A. Bamberskis sužinojo, kad jų 14-metė dukra Kalinka miegodama mirė. Dieną prieš tai ji grįžo namo iš burlenčių pamokų ir, anot Danielle, skundėsi bloga savijauta. Po vakarienės Kalinka nuėjo į savo kambarį ir atsigulė anksčiau nei įprastai. Ryte, kai motina bandė ją pažadinti, Kalinka jau buvo mirusi.

Naujasis Danielle vyras, vokietis Dieteris Krombachas, dirbo gydytoju ir iš karto iškėlė pirmąsias versijas: saulės smūgį arba automobilio avarijos, į kurią neseniai pateko Kalinka, padarinius, – vėliau prisiminė A. Bamberskis. „Kalinka buvo didžiausias mano gyvenimo džiaugsmas“, – sakė jis.

A. Bamberskis nepatikėjo D. Krombacho versija. Jis žinojo, kad Kalinka buvo sportiškas vaikas ir beveik neturėjo sveikatos problemų. A. Bamberskis nedelsdamas išvyko į Vokietiją ir sekmadienio rytą atvyko į morgą apžiūrėti dukters kūno.

Viskas ne taip paprasta

A. Bamberskis gavo skrodimo rezultatų kopiją tik po kelių mėnesių. Iš dokumento jis sužinojo, kad skrodimą atliko medicinos ekspertas, daktaras Hemannas. Be jo skrodime dalyvavo Lindau policijos pareigūnas Gebatas, vietos prokuroras ir, keistai pažeisdamas protokolą, mergaitės patėvis D. Krombachas.

Buvo ir kitų keistenybių: Hemannas rado kraujo ant Kalinkos makšties, o viduje – „klampią balkšvai žalsvą medžiagą“. Jis taip pat rado injekcijos žymę ant dešiniojo Kalinkos peties, tačiau neatliko audinių toksikologinės analizės ir neužfiksavo, ar mirusioji turi išžaginimo požymių. Išvadoje jis rašė, kad mirties priežastis nežinoma, o galutinės išvados bus pateiktos vėliau, kai bus atlikti laboratoriniai tyrimai. Tačiau paaiškėjo, kad niekas jų neatliko.

A. Bamberskį persekiojo mintis, kad jis nežino tikrosios dukters mirties priežasties. Jis nusprendė, kad D. Krombachas, paskutinį kartą matęs ją gyvą, gali būti susijęs su Kalinkos mirtimi.

A. Bamberskio įtarimai sustiprėjo, kai jis sužinojo, kad netrukus po Kalinkos mirties D.Krombachas pasakė policijai, kad prieš vakarienę merginai suleido kobalto ferlecito (geležies ir kobalto pagrindu pagaminto vaisto, skirto anemijai gydyti), tariamai tam, kad ji greičiau įdegtų. Vėliau D. Krombachas pakeitė parodymus ir pasakė, kad tai padarė tam, kad gydytų pastebėtą Kalinkos anemiją.

A. Bamberskis nusprendė, kad D. Krombachas galėjo išprievartauti jo dukrą, o paskui ją nužudyti, kad paslėptų nusikaltimo pėdsakus. Tada jis kreipėsi į privačius teismo medicinos ekspertus iš Tulūzos, pasamdė advokatus ir ėmė reikalauti, kad Vokietijos prokuratūra atliktų pakartotinę ekspertizę. Po šešių mėnesių Kalinkos audiniai buvo perduoti Miuncheno medicinos instituto ekspertui Wolfgangui Spannui.

W. Spannas kritikavo D. Krombachą dėl kobalto-ferrlecito – „pavojingos“ medžiagos, kuri neturi įtakos įdegiui ir yra tik ekstremaliais atvejais skiriama anemija sergantiems pacientams, bet griežtai prižiūrint gydytojui. Pasak jo, vaisto vartojimas be kruopštaus stebėjimo gali sukelti pykinimą, karščiavimą, vėmimą ir, kraštutiniais atvejais, širdies sustojimą. Pasak W. Spanno, Kalinka patyrė anafilaksinį šoką, prarado sąmonę ir užduso nuo vėmimo. Tačiau W. Spannas negalėjo patvirtinti išžaginimo fakto. Prokurorui šių argumentų nepakako ir jis bylą nutraukė.

Karas prieš teisėsaugą

A. Bamberskis suprato, kad Vokietijos valdžia daugiau netirs Kalinkos mirties ir nusprendė veikti pats. Jis išspausdino du tūkstančius lankstinukų su savo dukters nuotrauka ir kaltinimais D. Krombachui ir nuvyko į Lindau, kur gyveno naujoji Danielle šeima. Jis išplatino lankstinukus per garsiąją „Oktoberfest“ šventę. Vakare A. Bamberskį sulaikė policija. Jam pareikšti įtarimai dėl šmeižto, viešosios rimties trikdymo ir prokuroro, kurio vardą jis paminėjo lankstinukuose, sugadinta reputacija.

A. Bamberskis buvo laikomas policijos nuovadoje apie parą, o po to paleistas už užstatą ir iškart išvyko iš šalies. Po trijų mėnesių jis už akių buvo nuteistas šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme arba 400 tūkst. markių (220 tūkst. dolerių) bauda. Jam tai reiškė, kad jis negalės pasirodyti Vokietijoje ateinančius penkerius metus – kol sueis nusikaltimo senaties terminas.

Tačiau Kalinka buvo Prancūzijos pilietė ir tai suteikė Prancūzijos valdžiai teisę pradėti savo tyrimą ir, jei įrodymai pasirodytų reikšmingi, išduoti tarptautinį D. Krombacho arešto orderį. Kitus dvejus metus A. Bamberskis įtikinėjo Prancūzijos policiją imtis tyrimo ir paprašyti Vokietijos iš naujo ištirti Kalinkos kūną. Jis buvo ekshumuotas 1985 m. gruodžio 4 d.

Tyrėjai negalėjo nustatyti mirties priežasties, tačiau nustatė, kad skrodimo metu jos lytiniai organai buvo pašalinti. Tai sukėlė abejonių dėl ankstesnio tyrimo, tačiau vokiečių teismo medicinos ekspertai kolegų prancūzų teiginių niekaip nekomentavo.

Vis tik 1988 m. Vokietijos valdžia sutiko patenkinti Prancūzijos prokuratūros prašymą ir nusiuntė Kalinkos plaučių, širdies ir odos mėginius tyrimams į Teismo medicinos institutą Paryžiuje. Įtartina tai, kad vokiečių gydytojai dėl nepaaiškinamų priežasčių išmetė kraujo mėgintuvėlius. Jų nebuvimas neleido nustatyti galutinio ryšio tarp D. Krombacho sušvirkštų medžiagų ir Kalinkos mirties. Nepaisant to, ekspertai padarė išvadą, kad mirtis buvo smurtinė.

1993 m. balandžio 8 d. Prancūzijos generalinis prokuroras apkaltino D. Krombachą tyčiniu nužudymu. Prancūzijos prokuratūra išsiuntė į Vokietiją prašymą jį suimti, tačiau šie atsisakė išduoti gydytoją. Po dvejų metų Prancūzijos prisiekusiųjų teismas D. Krombachą už akių nuteisė 15 metų kalėti. Vokietijos valdžia su tokiu sprendimu nesutiko. Kalinkos motina Danielle taip pat tvirtino, kad jos vyras yra nekaltas.

Moralinės pareigos klausimas

1997 m. vasario 11 d. 16-metė Laura Stehle atėjo į Lindau mieste esančią D. Krombacho kliniką atlikti endoskopijos. Gydytojas nusivedė merginą į savo kabinetą. Jis sakė, kad vamzdelis bus skausminga procedūra ir pasiūlė intraveninį anestetiką. Po anestezijos mergina apalpo.

„Kai pabudau, D.Krombachas stovėjo virš manęs visiškai nuogas, – prisiminė Laura. – Bandžiau judėti, bet buvau visiškai paralyžiuota“.

L. Stehle apie viską papasakojo savo tėvams ir jie kreipėsi į policiją. Po šešių mėnesių ekspertizė patvirtino išžaginimą, o Vokietijos teismas pripažino D. Krombachą kaltu dėl užpuolimo. Iš jo buvo atimta medicininė licencija ir jis nuteistas kalėti dvejus metus. Tačiau po kurio laiko teismas, motyvuodamas jo aukšta socialine padėtimi ir teistumo nebuvimu Vokietijoje, vyrą paleido. A. Bamberskis buvo įsiutęs, bet nieko negalėjo padaryti. D. Krombachas liko laisvėje.

Tada D. Bamberskis nustojo pasikliauti įstatymais, metė darbą ir nusprendė visą savo laiką skirti D. Krombacho gaudynėms. A. Bamberskis tikėjosi, kad D. Krombachas vis tiek gali būti sulaikytas ir išduotas Prancūzijai. Jis pradėjo lankytis Austrijos ir Vokietijos žandarmerijos nuovadose ir platinti D. Krombacho nuotraukas, laikraščių iškarpas ir teismo orderį dėl jo arešto. Daugelis žmonių manė, kad jis išprotėjo.

Po metų Andre pastangos vos nedavė rezultatų. 2000 m. vienas iš policininkų atpažino D. Krombachą Austrijos traukinyje ir jį sulaikė. D. Krombachas tris savaites praleido kalėjime, tačiau Austrijos teismas nepripažino prancūzų kolegų sprendimo ir paleido D. Krombachą.

„Visi mano draugai ir šeima, įskaitant tėvą, patarė man pasiduoti, – pasakojo A. Bamberskis. – Jie sakė: „Tu nieko nepasieksi“. Visą laiką verkdavau, kai galvodavau apie Kalinką. Man tai buvo moralinės pareigos reikalas“.

D. Krombacho pagrobimas

2006 m. atsirado naujos šios bylos detalės. Moteris iš Rytų Vokietijos miesto Redentalio nuvyko į eilinį patikrinimą pas savo gydytoją, tačiau klinikoje jai buvo pranešta, kad jis neseniai nusižudė. Moterį apžiūrėjo jo pavaduotojas. Kažkas jo veiksmuose jai pasirodė keista (kas tiksliai nebuvo nurodyta). Grįžusi namo, ji pradėjo ieškoti informacijos apie naująjį gydytoją – daktarą D. Krombachą – ir rado dokumentinį filmą apie Kalinkos bylą, kuriame pasakojama, kad D. Krombachas jau buvo teistas už išžaginimą. Moteris kreipėsi į miesto policiją.

Policininkai išsiaiškino, kad po to, kai 1997 m. jis buvo apkaltintas išžaginimu, D. Krombachui buvo atimta mediko licencija, tačiau nuo tada jis slapta dirbo 28 klinikose visoje Vokietijoje. Savo naujiems darbdaviams jis parodydavo pažymėjimo kopiją ir sakydavo, kad originalas buvo pavogtas. Nė vienas iš jų nepadarė atitinkamų užklausų.

D. Krombachas vėl buvo sulaikytas ir išsiųstas psichiatrinei ekspertizei į Miuncheno universitetinę ligoninę. Ekspertai jį apibūdino kaip narcizišką žmogų, linkusį į melą ir seksualinį smurtą. Tačiau Kalinkos byla teisme nebuvo nagrinėjama, o D. Krombachas buvo nuteistas kalėti dvejus metus ir keturis mėnesius už dokumentų klastojimą.

Kalėjime jis praleido 18 mėnesių ir 2008 m. birželį buvo paleistas. A. Bamberskis ir toliau jį persekiojo. Jis nuvyko į Austrijos miestą Bregenzą, kuris buvo šalia Scheideggo komunos, kurioje gyveno D. Krombachas ir apsigyveno netoliese esančiame viešbutyje. Iš gydytojo kaimynų jis sužinojo, kad D. Krombachas spalį planuoja išvykti į Afriką. Pasak Andre, tada jis pradėjo ieškoti žmonių, kurie galėtų padėti pergabenti D. Krombachą į Prancūziją.

Prieš pat numatomą D. Krombacho išvykimo datą prie A. Bamberskio priėjo nepažįstamasis. Vyriškis prisistatė Antonu ir, pasak A. Bamberskio, pasakė, kad sekąs jo istoriją, užjaučiąs jį ir galintis padėti sugauti D. Krombachą bei pargabenti į Prancūziją. Antonas už savo paslaugas paprašė 20 tūkst. eurų. Po kelių dienų jis ir jo bendrininkai nuvyko į gydytojo namus Scheideggo mieste ir jį pagrobė. D. Krombachas buvo atgabentas į Prancūzijos miestą Miulūzą, surištas ir paliktas gatvėje.

A. Bamberskis paskambino į vietos policijos komisariatą. Po kelių minučių policija surado D. Krombachą. Netrukus buvo suimtas ir pats A. Bamberskis. Policija iš jo viešbučio kambaryje esančio seifo išėmė 19 tūkst. eurų – pinigus, kuriuos A. Bamberskis esą turėjo sumokėti Antonui už pagrobimą. A. Bamberskis buvo tardomas dvi dienas, o po to paleistas už užstatą. D. Krombachas buvo sulaikytas, o kaltinimai Kalinkos nužudymu buvo atnaujinti.

Nuosprendis

D. Krombacho teismas įvyko 2011 m. Tyrėjai surinko kelių jį išžaginimu apkaltinusių moterų parodymus. Taip pat buvo atskleista, kad savo sutuoktinę Danielle jis apsvaigindavo narkotikais, o tuomet į namus atsivesdavo meilužes.

Spalio 22 d. D. Krombachas buvo nuteistas kalėti 15 metų už tyčinį kūno sužalojimą, pasibaigusį netyčine mirtimi. Visi gynybos skundai buvo atmesti. Tačiau 2020 m. D. Krombachas dėl sveikatos priežasčių buvo paleistas iš kalėjimo. Paskutiniuosius šešerius savo gyvenimo mėnesius jis praleido Vokietijos slaugos namuose ir mirė 2020 m. rugsėjo 12 d.

Vokietijos teismas apkaltino A. Bamberskį Vokietijos piliečio pagrobimu ir pareikalavo jš išduoti. Prancūzijos teismas atmetė šį prašymą ir A. Bamberskio bylą išnagrinėjo savarankiškai. Šis pripažino, kad pritarė D. Krombacho pagrobimui ir buvo nuteistas metams lygtine bausme.

Praėjus 30 metų po dukters mirties, A. Bamberskis atėjo prie jos kapo mažose katalikų kapinėse Pešbusko mieste. Jis pasakojo, kad padėjo gėles ant granito plokštės, pasilenkė ir pasakė: „Kalinka, matai? Pažadėjau, kad pasieksiu teisingumą. Dabar gali ilsėtis ramybėje“.