Tik atsitiktinumas leido policijai atskleisti keistą mirtį, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodė kaip nelaimingas atsitikimas.

1996 m. vasarą anglų žvejai iš nedidelio pakrantės miestelio išžvejojo ​​žmogaus kūną. Policija įtarė, kad velionis tapo nelaimingo atsitikimo auka, ir norėjo bylą nutraukti, tačiau brangaus velionio laikrodžio serijos numeris padėjo išspręsti žmogžudystės bylą, ir ne tik. Kas buvo tas vyras ir kas gi jam nutiko?

Ankstų 1996 m. liepos 28 d. rytą Johno Copiko, žvejo iš Briksamo miestelio pietvakarių Anglijoje tinkle įkliuvo kažkas sunkaus. Tą rytą J. Copikas su sūnumi valtimi išplaukė žvejoti ir tinklus metė už 10-ies kilometrų nuo kranto. Tai nebuvo žvejybos vieta, tačiau J. Copikas buvo profesionalas ir kažkada uždirbo 15 tūkst. svarų sterlingų iš sugautų ešerių ir manė, kad tokia vieta tiks. Šį kartą kartu su žuvimi J. Copikas iš vandens ištraukė ir vyro kūną.

„Mirusiojo kūnas buvo labai gerai išsilaikęs, – apžiūrėjęs kūną krante, vėliau pasakojo policijos detektyvas Ianas Clenahanas.— Vyras vilkėjo marškinius ilgomis rankovėmis, mūvėjo kelnes ir avėjo rudus batus. Asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų jis su savimi neturėjo“.

Velionio drabužių kišenės buvo išverstos į viršų, lyg kas būtų jį apieškojęs. Dešinėje velionio rankoje buvo tatuiruotė, primenanti žvaigždyną, o kairėje – neveikiantis laikrodis. Data ciferblate sustingusi: liepos 22 d.

Išsiaiškinti padėjo laikrodis

Teismo medicinos ekspertams mirties priežasties nustatyti nepavyko: nors velioniui galvoje buvo žaizda nuo smūgio kažkokiu daiktu, liko neaišku, ar vyras ją gavo prieš mirtį, ar po jos. Tai neatrodė kaip savižudybė: vargu ar jo kūnas būtų nuneštas taip toli nuo kranto. Nors niekas nepranešė apie vyro dingimą, policija vis labiau ėmė manyti, kad jis iškrito už borto, o tai nutikdavo dažnai.

Kūno apžiūros metu patologas apžiūrėjo ir laikrodį – „Rolex Oyster Perpetual Chronometer“ su savaiminio apsisukimo mechanizmu. Iš pradžių policija netikėjo laikrodžio autentiškumu. Bet tada jie patikrino jo serijos numerį ir išsiuntė užklausą „Rolex“ biurui Londone.

Paaiškėjo, kad laikrodis buvo tikras: jis buvo pagamintas 1967 m. Ženevoje, o po to du kartus – 1982 ir 1986 m. – nuvežtas į oficialų aptarnavimo centrą Jorkšyre. Dėl šios priežasties policijai pavyko nustatyti savininko vardą. Jis pasirodė esąs Ronaldas Plattas, kuris, remiantis policijos įrašais, gyveno kaimyninėje Esekso grafystėje esančiame Čelmsfordo mieste.

Vietos policijos departamento detektyvas seržantas Peteris Redmanas įsitraukė į bylą. Tikėdamasis surasti velionio artimuosius, jis susisiekė su buto, kuriame gyveno R. Plattas, savininku. Tačiau vienintelis kontaktas, kurį jis galėjo rasti, buvo vyras, vardu Davidas Davisas, kuris rekomendavo R. Plattą savininkui.

P. Redmanas paskambino D. Davisui ir papasakojo apie jo draugo mirtį ir pakvietė į policijos nuovadą.

Sielos draugai

Policijos nuovadoje D. Davisas papasakojo P. Redmanui, kad jiedu su R. Plattu susitiko tik prieš kelerius metus, tačiau labai suartėjo – jis R. Plattą vadino geriausiu draugu ir „sielos draugu“.

D. Davisas taip pat kalbėjo apie tatuiruotės ant R. Platto rankos kilmę – tai buvo ne žvaigždynas, o Kanados simbolis – klevo lapas. Taip P. Redmanas sužinojo, kad R. Plattas turi dvigubą pilietybę – Kanados ir Didžiosios Britanijos. Galiausiai D. Davisas taip pat maloniai pažadėjo pateikti R. Platto nuotrauką.

Paskutinį kartą D. Davisas susitiko su R. Plattu birželį. Jo žodžiais, bičiulis jam pasakė, kad ketina persikelti į La Rošelį, uostamiestį vakarų Prancūzijoje ir pradėti ten verslą. D. Davisas jam netgi paskolinęs apie tris tūkstančius svarų.

„Man pasirodė, kad D. Davisas yra labai malonus žmogus, labai draugiškas, labai pasitikintis savimi, – vėliau prisiminė detektyvas P. Redmanas. – Jis darė įspūdį žmogaus, kuris žino, ką daro“.

Su D. Daviso pagalba policijai pavyko surasti ir vyresnįjį R. Platto brolį Brianą. Tačiau šis teigė ilgą laiką nekalbėjęs su broliu. Vienintelis dalykas, kurį jie galėjo sužinoti iš to pokalbio, buvo tai, kad R. Plattas tikriausiai turėjo psichikos problemų. Brianas paprašė policijos, jei įmanoma, grąžinti šeimai jo brolio daiktus ir vertybes ir pasiūlė, kad jie galėtų likti pas D. Davisą.

Bylą buvo ruošiamasi nutraukti: policija liko prie versijos, kad R. Plattas iškrito iš valties ir nuskendo. Policijai tereikėjo grąžinti šeimai velionio daiktus, tačiau policijos komisariatas pametė D. Daviso telefono numerį, todėl detektyvas nusprendė tiesiog vykti į jo namus. D. Davisas gyveno mažame Woodham Walter kaimelyje Esekse.

Gatvė, kurioje yra tik keturi namai, buvo kaimo pakraštyje ir turėjo būti pasiekiama užmiesčio keliu. Ant namų nebuvo jokių adresų ženklų, todėl detektyvas pasibeldė į pirmas pasitaikiusias duris. Namas priklausė pagyvenusiai porai. Detektyvas sakė ieškantis D. Daviso, tačiau jo nuostabai pastato gyventojai pasakė, kad jų kaimynystėje nėra nė vieno panašaus į jį. Tačiau detektyvas P. Redmanas sužinojo, kad R. Plattas gyvena kaimyniniame name.

„Ten gyvena Ronis ir jis turi daug už jį jaunesnę žmoną, – pasakojo kaimynai. – Jie ten gyvena jau apie metus laiko. <...> Jie taip pat turi valtį, yra jūreiviai ir dažnai plaukia į Vakarų šalį (taip vadinama Didžiosios Britanijos pietvakarinė dalis – red. ). Kaimynai sakė, kad R. Plattas atitiko D. Daviso aprašymą.

Tą dieną detektyvas P. Redmanas į tuos namus neužsuko. Jis pagalvojo, kad D. Davisas galėtų būti susijęs su savo draugo nužudymu. Valties buvimas taip pat sukėlė rimtų įtarimų policininkams: galbūt D. Davisas galėjo nužudyti R. Plattą ir išmesti jį iš valties. Detektyvas P. Redmanas vėliau prisiminė, kad jei jis nebūtų sumaišęs namų, byla būtų nedelsiant baigta.

Keista draugystė

Policija atnaujino tyrimą. Detektyvas I. Clenahanas dar kartą apklausė žveją J. Copicą, kuris ir jo sūnus išžvejojo R. Platto kūną. Pokalbio metu detektyvas sužinojo, kad J. Copikas pasisavino nedidelį inkarą, kuris buvo pritvirtintas prie R. Platto kūno. Šeima planavo jį parduoti. Šis daiktinis įrodymas tik patvirtino, kad buvo aiškiai bandoma nuskandinti R. Plattą.

Policija taip pat pakartotinai apklausė R. Platto vyresnįjį brolį Brianą. Taip jie sužinojo, kad Ronaldas anksčiau susitikinėjo su mergina, vardu Elaine Boyce.

E. Boyce sutiko duoti parodymus. Ji pasakojo, kad su R. Plattu susipažino per vakarėlį devintajame dešimtmetyje, netrukus jie pradėjo susitikinėti, o po šešių mėnesių pasimatymo apsigyveno kartu. Ji taip pat pasakojo, kad R. Platto svajonė buvo persikelti į Kanadą – jis net bandė ten persikelti 1987 m., bet grįžo, nes be E. Boyce pasijuto vienišas.

Moteris taip pat patikino, kad tai ji supažindino R. Plattą ir D. Davisą. Elaine susitiko su D. Davisu 1991 m. kovo arba vasario mėnesį. Tuo metu ji dirbo meno kūrinių aukciono registratūroje. D. Davisas jai atrodė labai charizmatiškas – su ja kalbėjosi pusantros valandos ir galiausiai pasiūlė darbą savo įmonėje. Atsakydama E. Boyce sakė, kad jiedu su Ronaldu planuoja persikelti į Kanadą, nes tai buvo R. Platto svajonė. Tačiau D. Davisas vis tiek įtikino ją priimti kvietimą, sakydamas, kad padės jiems persikelti. Galiausiai E. Boyce juodu supažindino ir vyrai „iš karto tapo draugais“.

„Davidas pasamdė mus savo įmonės direktoriais ir paaiškino, kad nenori pats būti direktoriumi, kad jo pavardė nebūtų įrašyta dokumentuose, nes žmona reikalauja iš jo alimentų“, – prisiminė E. Boyce.

D. Davisas šventė 1992-ųjų Kalėdas su R. Plattu ir E. Boyce. Per šventinę vakarienę jis įteikė E. Boyce voką: jame buvo pinigai ir atvirukas, kuriame jis paprašė E. Boyce iki 1993 m. vasario mėnesio nupirkti bilietus į Kanadą. Kai E. Boyce pasiteiravo, kodėl jiems reikia taip greitai išvykti, jis pasakė norįs, kad R. Platto svajonė kuo greičiau išsipildytų.

D. Davisui pavyko įtikinti porą paspartinti išvykimą. Kad padėtų jiems su biurokratija, kol jie bus išvykę, E. Boyce ir R. Plattas paliko D. Deivisui antspaudus, kad šis galėtų pasirašyti dokumentus jų vardu.

Tais pačiais 1993 m., po daugiau nei 10 kartu praleistų metų, pora išsiskyrė: persikėlimas į Kanadą pasirodė nesėkmingas: trūko pinigų ir buvo sunku susirasti darbą. E. Boyce'as viena grįžo į Jungtinę Karalystę. D. Davisas nežinojo, kad ji sugrįžo, bet netrukus jų keliai susikirto Elaine sesers vestuvėse. D. Davisas elgėsi keistai: sužinojęs, kad E. Boyce neketina grįžti į Kanadą, susikrovė visus daiktus ir paskubomis persikėlė į kaimyninę grafystę.

Nesugebėjęs susikurti naujo gyvenimo Kanadoje, 1995 m. ir R. Plattas sugrįžo į Jungtinę Karalystę. O 1996-ųjų liepą jo kūnas buvo išžvejotas iš Lamanšo sąsiaurio.

Aukso luitai ir jachta

Policija sulaikė D. Davisą 1996 m. spalio 31 d. Nustatyta, kad jis turėjo dviejų skirtingų asmenų – Davido Daviso ir Ronaldo Platto – asmens tapatybės korteles.

To pakako atlikti kratai. Tą pačią dieną D. Daviso namuose buvo rasta 25 tūkst. svarų sterlingų grynaisiais, 8 tūkst. svarų sterlingų Šveicarijos frankais, 17 aukso luitų ir keli paveikslai, iš kurių vienas buvo įvertintas 6 tūkst. svarų sterlingų. Tačiau pagrindinis dalykas, kuris sudomino policiją, buvo jo jachtos „Lady Jane“ nuotrauka.

Policija taip pat sulaikė D. Davido žmoną Noelle Davis ir jųdviejų mažamečius vaikus: ji bandė į vaikišką kuprinę sumesti aukso luitus.

Per apklausą ji pasakė, kad daug metų buvo ištekėjusi už D. Daviso, tačiau policijai pasirodė, kad Noelle tik kartoja išmoktas eilutes.

Žinant jachtos pavadinimą, policijai pavyko ją rasti. Salone detektyvai rado pagalvę su R. Platto krauju ir krepšį iš jachtų reikmenų parduotuvės. Susisiekus su parduotuvės darbuotojais, jie sužinojo, kad būtent ten ir buvo įsigytas inkaras, kurį žvejas nuėmė nuo R. Platto kūno. Patologas teigė, kad velionio kūno sužalojimi padaryti būtent šiuo inkaru.

JK policija nusiuntė D. Deiviso pirštų atspaudus Interpolui – jie sutapo su vieno ieškomiausių pasaulio nusikaltėlių atspaudais.

Trečioji asmenybė

Kai policija gavo dokumentus iš Interpolo, jie išsiaiškino, kad tai Albertas Walkeris ilgą laiką slapstėsi D. Daviso vardu. Visą tą laiką prieš juos buvo kanadietis, kuris 1990 m. pabėgo iš šalies, kad nepatektų į kalėjimą dėl kaltinimų sukčiavimu.

Kaip savo prisiminimuose „Šokantis velnias: mano 20 metų su Albertu Walkeriu“ pasakojo buvusi A. Walkerio žmona Barb, jis gimė Ontarijuje. A. Walkeriui nepavyko baigti vidurinės mokyklos ir iki tol, kol susipažino su Barb, jis dirbo atsitiktinius darbus. Ji išmanė buhalteriją ir padėdavo turtingiems miesto gyventojams susitvarkyti mokesčius. A. Walkeris ir Barb įkūrė įmonę „Walker Financial Services“, kurios reklaminės brošiūros šūkis buvo: „Investavimas, apskaita, viskas ir dar daugiau“. A. Walkeris ieškojo klientų, daugiausia tarp bažnyčią lankančių savo pažįstamų ir imdavo iš jų pinigus už investicijas, kurias žadėdavo padvigubinti.

Daugelį metų Barb ir A. Walkeris uždirbdavo pakankamai, kad galėtų patogiai gyventi. Jie pirko brangius automobilius, vykdavo į prabangius kruizus ir valgė „Michelin“ žvaigždutėmis pažymėtuose restoranuose. Tačiau iki 1990-ųjų viskas apsivertė žemyn: poros santuoka subyrėjo, jų laukė ilgos skyrybos ir turto dalybos.

Barb gavo orderį, draudžiantį A. Walkeriui įžengti į jų namų teritoriją. Po to, kai jis bandė įsilaužti į namus, Kanados policija jį sulaikė ir paėmė pirštų atspaudus.

A. Walkerio įmonė taip pat patyrė krizę: dar 1986 m. jis investavo į sandorį biržoje, tačiau 1987 m. bankrutavo dėl „juodojo pirmadienio“ – dienos, kai rinka netikėtai žlugo. Žmona ir investuotojai, kurių dauguma buvo jo draugai, buvo nepatenkinti A. Walkerio įmonės veikla: jie nesuprato, ką jis daro su jų pinigais. 1990 m. gruodžio 5 d. investuotojai susitarė dėl susitikimo su A. Walkeriu, tačiau jis nepasirodė. Remiantis kai kuriais pasakojimais, jis jau buvo į Londoną skridusiame lėktuve. A. Walkeris su savimi pasiėmė vieną iš savo dukterų, 15-metę Sheeną Walker.

Norėdamas suklaidinti policiją, A. Valkeris pavogė vairuotojo pažymėjimą iš vieno iš savo klientų, išduoto Davido Daviso vardu ir suplanavo sudėtingą maršrutą – iš pradžių vyko į Londoną, paskui į Ženevą ir Paryžių, o paskui grįžo į JK. Tada jis pradėjo savo naują gyvenimą. O kad užsitikrintų pragyvenimą, jis pavogė 3,2 mln. dolerių iš 70-ies savo klientų.

Kad tai patvirtintų, Interpolas policijai atsiuntė ir į Noelle panašios merginos nuotrauką – 15-metė Sh. Walker taip pat buvo ieškoma, nes policija įtarė, kad merginą pagrobė jos pačios tėvas.

Su dukra – bendri vaikai?

1998 m. birželį prasidėjo R. Platto nužudymo teismas.

Pasak policijos, atvykę į Londoną A. Walkeris ir Sheena pirmą kartą nuvyko į Harrogate miestelį Jorkšyre– tuo metu jie prisistatė kaip Davidas ir Noelles Davisai, ir, pasak legendos, ji buvo jo dukra. 1992-ųjų Kūčių vakarą buvo paskelbta, kad Sheena laukiasi pirmojo vaiko. Tiksliai nežinoma, ar A. Walkeris buvo vaikų tėvas, tačiau jis įtikino E. Boyce ir R. Plattą persikelti į Kanadą, o pats su dukra 1993 m. persikėlė į Devoną. Ten jie pradėjo gyventi Ronaldo ir Noelle Plattų vardais ir prisistatė kaip vyras ir žmona. 1995 m. gimė antrasis Sheenos vaikas. Ji, A. Walkeris ir vaikai persikėlė į Eseksą.

Tyrimas parodė galimą motyvą. 1995 m. grįžęs R. Plattas pradėjo kelti grėsmę A. Walkerio legendai, todėl jis nusprendė jį nužudyti: pakvietė į išgalvotą kelionę savo jachta „Lady Jane“, apsvaigino mažu parduotuvėje pirktu inkaru, apvyniojo juo R. Platto kojas ir paskandino jį už 10 kilometrų nuo Devono krantų.

„Rolex“ laikrodis tapo pagrindiniu įrodymu: kai R. Platto kūnas buvo ištrauktas iš vandens, liepos 22 d. laikrodis buvo užšalęs, o kadangi jis buvo savaime užsisukęs, policija sužinojo, kad jis po vandeniu veikė dar 48 valandas po to, kai R. Plattas buvo nužudytas ir išmestas į vandenį. Spėjama žmogžudystės data sutapo su jachtos „Lady Jane“ borto kompiuterio įrašais – liepos 20 d., o kelionės koordinatės maždaug sutapo su R. Platto kūno radimo vieta.

Tyrimas padarė išvadą, kad A. Walkeris įvairiais pretekstais ištisas savaites viliojo R. Plattą į Devoną, kur stovėjo jo valtis.

Teismo metu A. Walkeris nustojo slėpti savo tikrąjį vardą ir prisipažino, kad pabėgo iš Kanados dėl sukčiavimo, tačiau ir toliau tvirtino, kad yra nekaltas ir nenužudė R. Platto. Iki to laiko Sh. Walker buvo paleista už užstatą ir su dviem vaikais grįžo į Kanadą.

Tačiau po dvejų metų, 1998 m. birželio 22 d., ji grįžo į JK ir davė parodymus prieš A. Walkerį. Moteris teismui pasakė, kad jos tėvas iš tiesų buvo laive tą dieną, kai mirė R. Plattas, ir kad į namus jis grįžo labai šlapias. E. Boyce taip pat liudijo teisme.

Nepaisant A. Walkerio bandymų įtikinti prisiekusiuosius, kad „jis niekada nebūtų galėjęs nužudyti savo geriausio draugo“, juo nepatikėjo. Prisiekusieji pripažino A. Walkerį kaltu dėl R. Platto nužudymo ir jis buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos.

2005 m. A. Walkeris buvo perkeltas į Kanados kalėjimą, kur iki šiol atlieka bausmę. Sh. Walker neturi paskyros socialiniuose tinkluose ir vengia bendrautia su spauda. Tik 2005 m. pasikalbėjo su Kanados žurnalistais ir pasakė, kad norėtų, kad A. Walkeris mirtų Anglijos kalėjime.